Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Senis su keliais kitais vyrais, nešinas gyva kiaule, įbrenda į vandenį, išgąsdintos, aukštyn kojom bemataruojančios kiaulės žviegimas dar labiau padidina aplink tvyrantį triukšmą. Moliniai vyno ąsočiai ir gyva kiaulė sudedami kartu į mažytę aukų valtelę, pririštą prie drakono valties galo.

Penktą valandą grįžtu į apžvalgos aikštelę ant polių, upės paviršiuje aidi būgnų dundėjimas: tai iš vienos pusės, tai iš kitos, tai intensyvesnis, tai lėtesnis, daugiau nei trisdešimt drakono valčių plaukioja pirmyn atgal savo malonumui — ir tai nė kiek neprimena varžybų. Keletas valčių susigretina, bet greitai vėl išsiskiria. Apžvalgos aikštelėje kantrybė trūksta, visų pirma išsikviečiamas apskrities komiteto narys, o netrukus sporto komiteto kadrams pranešama, kad yra pasiūlymas iš viršaus kiekvieną drakono valtį, dalyvausiančią varžybose, apdovanoti šimtu juanių grynais ir talonu dviem šimtams cinių grūdų. Po kurio laiko saulė ima leistis vakaruose, karštis atslūgsta, skėčių nuo saulės jau nebereikia, tačiau valtys vis dar nesirenka — upėje vis dar nė kiek nepanašu į varžybas. Kaip tik tada žmonės ima šnekėti, kad šiandien varžybų nebus, norintieji pasižiūrėti valčių varžybas turės rytoj nukeliauti trisdešimt li žemyn upe iki kito miao miestelio. Atvykusieji lieka baisiai nepatenkinti, apžvalgos aikštelėje kyla bruzdesys, ir nusprendžiama tuojau pat pasišalinti.

Greitkelyje mašinų drakonas — virtinė nosimis į užpakalius įsibedusių mašinų, lėtai besivelkančių viena paskui kitą. Po dešimties minučių viskas pranyksta kunkuliuojančių geltonų dulkių tumuluose, priešinga kryptimi grupelėmis ir būriais vis dar traukia jauni miao vaikinukai ir merginos — matyt, įspūdingi šios šventės renginiai vyks ir naktį.

Kai pagaliau apsisprendžiu pasilikti, kadrinis darbuotojas, drauge su manimi važiavęs apskrities viršininko mašina, perspėja mane, kad rytoj mašinos nebus. „Jei nepavyks susistabdyti pakeleivingos, — sakau, — galėsiu pareiti pėsčias.“ Jis pasirodo besąs geros širdies, iškviečia du kadrinius darbuotojus iš miao kaimelio, palieka juos už mane atsakingus ir perspėja: „Jeigu kils kokių problemų, jūs už tai atsakysit!“ Sekretorius ir miestelio vyriausiasis kelis kartus linkteli galvomis, sakydami: „Nusiraminkit, nusiraminkit, viskas bus gerai.“ Man sugrįžus prie nedidelio miestelio administracijos pastato, jame nebėra nė vieno žmogaus, o visos durys užrakintos. Anie du — sekretorius ir miestelio vyriausiasis — po šios nakties išgertuvių, tikiuosi, nubus nežinantys, kur besą, o po kurio laiko aplink nebematau nė vieno žmogaus, vilkinčio kadrinio darbuotojo švarku su keturiomis kišenėmis ir galinčio kalbėti kiniškai. Staiga pasijuntu laisvas ir tiesiog pasileidžiu miestelio gatvelėmis.

Senovinėse gatvelėse ir skersgatviuose palei upę šeimos namuose priiminėja gimines ir draugus, o tie, pas kuriuos susirinko ypač daug svečių, susistatė stalus su maistu palei gatvę ir išsinešė į lauką kibirus su ryžiais, dubenėlius ir lazdeles, aplink visi patys apsitarnauja, ir niekas nieko neprižiūri, o aš irgi išalkęs, todėl pamirštu visus mandagumus, ir, kadangi vis tiek negaliu susikalbėti, tiesiog pasiimu dubenėlį bei lazdeles ir paklustu nesiliaujančiam žmonių raginimui valgyti. Tikriausiai tai iš senų laikų atėjęs miao paprotys, šitokią laisvę retai kada pajuntu.

Sutemus pasigirsta meilės dainos, pirmiausia atsiritančios iš ano upės kranto, priešais stūksančio kalno bambukų giraitės maudosi užsilikusių saulės spindulių aukse, tuo tarpu šį krantą jau gaubia prieblanda. Merginos grupelėmis po penkias šešias ateina į paupį, kai kurios sustoja ratu, kai kurios susikimba už rankų ir pradeda šaukti mylimuosius. Melodingos dainos greitai užpildo nakties tuštumą, priešais mane kur pažvelgsi — visur merginos, rankose gniaužiančios nosinaites, laikančios mažytes vėduokles ir skėčius nuo saulės, matyti ir kelios pirmą kartą įsimylėjusios trylikos keturiolikos metų mergaitės.

Kiekvienoje grupelėje viena mergina veda, o kitos jai choru pritaria, ir pastebiu, kad toji, kuri veda dainą, yra beveik visada pati dailiausia ir žaviausia iš grupės — grožis visada turi natūralią pirmenybės teisę.

Pagrindinės dainininkės balsas kyla aukštyn, visos kitos pritaria jai skaidriu aukštu dainavimu. Pavadinti tai dainavimu ne visai tinka, tas skaidrus, šviesus, veriantis skambesys atsklinda iš pačių gelmių, o visas kūnas ir širdis jam atliepia, garsai, regis, kyla nuo kojų padų, kol pasiekia antakius ir kaktą, prieš išsiverždami lauk, todėl nekeista, kad tai vadinama skrendančiomis dainomis, jos natūraliai kyla iš prigimties, visiškai instinktyviai, be jokių suvaržymų ar padailinimų, neturi nieko bendra su tuo, kas vadinama drovumu, nes kiekviena mergina visu kūnu ir visa širdimi stengiasi suvilioti savo mylimąjį.

Vyrai elgiasi visiškai nerūpestingai, eina tiesiai prie merginų ir išsirenka tą, kuri labiausiai patinka, tarsi rinktųsi melioną. Tuo metu merginos ima mojuoti nosinaitėmis ir vėduoklėmis, ir kuo įdėmiau jas apžiūrinėja, tuo daugiau širdies jos įdeda į dainavimą. Jeigu tarp poros užsimezga pokalbis, vaikinas paima merginą už rankos, ir jie išeina drauge. Turgavietė su prekystaliais, tarp kurių dienos metu grūdosi dešimt tūkstančių žmonių galvų, dabar virto nesibaigiančių dainų aikšte. Staiga atsiduriu meilės bei aistros apsupty ir mąstau, kad žmonijos meilės paieška pradžioje taip ir atrodė, tačiau taip vadinamoji civilizacija vėlesniais amžiais atskyrė seksualinius impulsus nuo meilės ir sukūrė tokias sąvokas — statusas, pinigai, religija ir vadinamuosius kultūrinius suvaržymus, tikrą žmonijos kvailystę.

Naktis vis labiau ir labiau tirštėja, nuo juodo upės paviršiaus išnyksta būgnų dundėjimas, tik valčių švieselės ištaškuoja tamsą. Staiga išgirstu, kaip kažkas kiniškai šūkteli „vyresnysis brolau“, ir atrodo, kad tas balsas visai šalia manęs. Atsisuku ir matau pakalnėje keturias ar penkias merginas, ir jos visos dainuoja man, viena iš jų dar sykį skaidriu balsu šūkteli „vyresnysis brolau“, ir aš suprantu, kad tai tikriausiai vienintelė kinišką frazė, kurią ji žino, ir to visai užtenka, ieškant meilės. Matau tamsoje jos laukiantį žvilgsnį, visai nemirksėdama ji įsistebeilija į mane, širdis ima daužytis ir šokinėti, atrodo, lyg būčiau grįžęs į tuos aistringus jaunystės metus, seniai pamirštas baimingas virpulys vėl mane uždega. Gal paveiktas čionykščių vaikinų elgesio, o gal tamsos, nejučia prieinu prie jos, matau jos šiek tiek judančias lūpas, nors negirdžiu, ar ji ką sako, ji nekalba, tik laukia, o jai pritariančių merginų dainavimas vis labiau švelnėja. Ji dar vaikas, veidas nepraradęs vaikiškų bruožų: aukšta kakta, riesta nosytė, mažytė burna. Jei duosiu bent menkiausią ženklą, žinau, kad ji iškart eis su manimi, prisiglaus prie manęs, didžiai patenkinta išskleis savo skėtį. Nebegaliu atlaikyti tokio intensyvaus žvilgsnio, greitai nusijuokiu, ir tas juokas nuskamba visiškai kvailai, paskubomis ryžtingai papurtau galvą, droviai nusisuku ir nueinu, nedrįsdamas atsigręžti.

Niekad nebuvau susidūręs su tokia meilės išraiška, nors visada apie tai svajojau, o kai tai pagaliau realiai įvyko, nebuvau jai pasiruošęs.

Turiu prisipažinti, kad šitos miao merginos ypatingai plokščias nosies tiltas ir riesta nosytė, aukšta kakta, mažytė burna ir laukiančios skaisčios akys pažadino mano atmintyje seniai išblukusį, skausmingą švelnumą, tačiau iškart supratau, kad į šį nuoširdų meilės jausmą aš negaliu sugrįžti. Turiu pripažinti, kad pasenau, ne tiktai su amžiumi, bet ir dėl daugybės įvairių pasikeitusių reiškinių. Net jei ji būtų čia pat, ir aš galėčiau pasiekti ją ranka bei pasiimti ją su savimi. Svarbiausia tai, kad suseno mano širdis, negaliu visu kūnu ir širdimi ignoruoti esamos tvarkos ir įsimylėti jaunos merginos, mano santykiai su moterimis jau seniai pasikeitę, iš natūralios jaunatviškos meilės likęs tik geismas. Bijau siekti akimirkos džiaugsmo, bijau prisiimti atsakomybę. Nesu vilkas, bet norėčiau juo tapti, grįžti į gamtą, pabėgti iš tremties, tačiau nesugebu išsinerti iš žmogaus odos, esu monstras žmogaus odoje. Ir nėra tokios vietos, į kurią galėčiau grįžti kaip į namus.