Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Kodėl? — puikiai žinau, bet tyčia klausiu, tikriausiai nesu nuoširdus.

— Berods dėl Kultūrinės Revoliucijos11. Buvo paskelbta, kad dainų žodžiai netinkami, todėl teko dainuoti iš „Mao Dzedongo Citatų“12 knygelės.

— O po to? — tyčia vėl provokuoju, tai ima virsti įpročiu.

— O po to nebeliko kam dainuoti. Šiandien žmonės irgi šoka, bet jaunimas mažai ką bemoka, todėl aš stengiuosi juos pamokyti.

Paprašau ką nors pademonstruoti, ir jis, nė kiek nesivaržydamas, atsistoja, žengia kelis žingsnius ir uždainuoja. Jo balsas žemas, sodrus, todėl skamba paprastai ir nuoširdžiai — dangus nepagailėjo geros gerklės. Įsitikinu, kad šis žmogus tikrai yra iš čiangų tautelės, nors statistikos nurodomi vadinamųjų etninėms grupėms13 priklausančių gyventojų skaičiai kelia abejonių. Girdėjau, kad aukštesniesiems organams žinomas ne vienas atvejis, kai kinas užsiregistruoja tibetiečiu ar čiangu tam, kad išsisuktų nuo gimstamumą ribojančių įstatymų14 ir galėtų susilaukti daugiau vaikų.

Jis dainuoja vieną dainą po kitos. Sakosi esąs didelis linksmuolis — ir aš juo tikiu — pasakojo išsivadavęs iš savo ankstesnių prievolių ir pasirinkęs būti kalnų žmogumi, tikru linksmų plaučių kalnų seneliu, nors visa galinti romantiška jaunystė seniai praėjo.

Pasirodo, jis taip pat moka gausybę užkeikimų, kuriuos naudoja medžiotojai, eidami į kalnus. Dažniausiai tai vadinama juoduoju kalnų menu, arba piktąja magija. Jis neišsisukinėja, yra šventai įsitikinęs, kad šie užkeikimai gali priversti laukinį žvėrį lįsti į spąstus ar leistis įviliojamam į aklavietę. Tokie burtai, žinoma, naudojami ne tik tada, kai žmogus eina prieš laukinį žvėrį, bet ir tada, kai žmogus keršija žmogui. Juodosios kalnų magijos auka niekada nebesuranda kelio ir amžiams pasilieka kalnuose. Ji virsta demonu-uola. Esu girdėjęs kalbant apie tai, kai buvau vaikas: žmogui ilgai keliaujant per kalnus, užslenka naktis, ir staiga prieš akis išdygsta siena, skardis arba giliausia upė — eik kaip nori — nepraeisi. Jei užkeikimas neatšaukiamas, kojos toliau nė žingsnio nebegali žengti, trypčioja vietoje. Tik išaušus žmogus supranta, kad visą tą laiką suko ir suko ratus vienoje vietoje. Galiausiai nelaimėlis pasijunta atsidūręs aklavietėje — tai vienareikšmiškai baigiasi mirtimi.

Jis beria rečitatyvu vieną užkalbėjimą po kito, kaip vėrinį, nan nan na na, dešimt kartų greičiau nei tada, kai dainavo — svinguodamas, ramiai, neskubėdamas. Negaliu suprasti nė žodžio, bet mane užburia pačios kalbos kerai, tirštėjanti baimingos mistikos atmosfera, pasklindanti po buveinę, pilną juodų kaip degutas dūmų. Ugnies liežuviai, aplipę metalinį troškintos avienos katiliuką, įžiebia jo akyse kibirkštėles. Viskas taip realu.

Tuo pat metu, kai tu ieškai kelio į Lingšanį, aš klaidžioju palei Jangdzę, ieškodamas būtent šitokios realybės. Dar visai neseniai buvau užkluptas sunkaus išbandymo: gydytojas man klaidingai diagnozavo plaučių vėžį. Mirties dievas iškrėtė pokštą, bet man pavyko įveikti tą demoną-uolą, todėl galiu save laikyti laimės kūdikiu. Gyvenimas man vėl pilnas gaivumo, nes ryžausi tam, kam seniai reikėjo ryžtis — palikau suplėkusią, užterštą aplinką ir sugrįžau atgal į gamtą, ieškodamas tikrojo gyvenimo.

Toje suplėkusioje aplinkoje buvau mokomas, kad gyvenimas yra literatūros šaltinis, o literatūra privalo būti ištikima gyvenimui, ištikima gyvenimo realybei. Bet bėda ta, kad aš atskyriau save nuo gyvenimo ir netgi atsukau nugarą gyvenimo realybei, gyvenimo realybė man nebesutampa su išorine gyvenimo puse, šioji gyvenimo realybė, arba, kitaip sakant, gyvenimo vidinė esmė, iš esmės skiriasi nuo to, kas regima plika akimi. Nusisukau nuo gyvenimo realybės, nes padėjau išsikeroti gyvenime daugybei vaizdinių, tačiau negalėjau iš tikrųjų atspindėti gyvenimo ir galiausiai pasukau tikrovę iškreipiančiu keliu.

Nežinau, ar dabar jau esu teisingame kelyje, tačiau bet kuriuo atveju vis tik pasilikau nuošaly nuo tos triukšmingos literatūros pasaulio arenos, be to, ištrūkau iš savo cigarečių dūmuose paskendusio kambario. Jame buvo priversta tiek knygų, kad nebeliko kuo kvėpuoti. Visos tos knygos teigė ir įrodinėjo pačias įvairiausias tiesas: nuo istorinės tiesos iki tiesos, kaip tapti žmogumi. Tikrai nežinau, kokia prasmė iš tokios gausybės tiesų, bet vis tiek įsipainioju šitoj tikrovių raizgalynėje, spurdu jų tinkle, lyg į voro tinklą įkliuvęs vabalėlis. Laimei, gydytojas, pranešęs klaidingą diagnozę, išgelbėjo mano gyvenimą. Jis buvo ganėtinai romus, leido man pačiam sulyginti dvi viena po kitos padarytas krūtinės ląstos fotografijas: kairiajame plautyje nuo antrojo šonkaulio iki trachėjos sienelės aiškiai matėsi šešėlis. Situacijos nebegalėjo išgelbėti net dalinis plaučio pašalinimas. Šitokia išvada buvo savaime suprantama. Mano tėvas taip pat pasimirė nuo plaučių vėžio, praėjus vos trims mėnesiams nuo diagnozės, tą kartą — teisingos, kurią, beje, paskelbė tas pats gydytojas. Aš pasitikėjau jo medicinine praktika, jis pasitikėjo mokslu. Dvi plaučių rentgeno nuotraukos, kurias dariau dviejose skirtingose ligoninėse, buvo visiškai identiškos, nebuvo nė menkiausio preteksto suabejoti technologijomis. Tiesa, jis išrašė siuntimą dar vienai rentgeno nuotraukai, mane užregistravo po pusės mėnesio, nors nebegalėjau nieko tikėtis, tik sužinoti naviko dydį. Prieš pasitraukdamas iš gyvenimo, mano tėvas taip pat visa tai perėjo. Nuo to, ar bus dar viena fotografija, ar nebus — niekas jau nebegalėjo pasikeisti. Bet aš netikėtai praslydau Mirties Dievui pro pirštus, to nepaaiškinsi niekaip kitaip, kaip tik geru likimu. Aš tikiu mokslu, bet tikiu ir lemtimi.

Kartą mačiau 1930-ais metais čiangų regione antropologų surastą 4 cunių 15 aukščio medinę drožinėtą dažytą skulptūrėlę, kuri vaizdavo ant rankų stovintį žmogų. Akys, nosis ir burna buvo išpiešti juodu tušu, o ant kūno išrašytas hieroglifas „ilgaamžiškumas“. Tai buvo vadinamasis „Apverstas priešininkas“, atliktas ganėtinai šmaikščia maniera. Paklausiau buvusio kaimo vyresniojo, ar šiandien jau nebėra tokių lėlių-sergėtojų, o jis atsakė, kad tai vadinamosios „Senosios šaknys“. Tokia medinė lėlė lydi naujagimį per gyvenimą iki pat mirties. Žmogui mirus, jį išlydi pro namų duris, palaikus užkasa į žemę kartu su lėle, kuri turi padėti dvasiai sugrįžti į gamtą. Pasiteirauju, ar jis negalėtų ir man surasti tokio sergėtojo, kad galėčiau nešiotis pasikabinęs ant krūtinės. Jis nusijuokia ir paaiškina, kad tokius naudoja tik į kalnus išėję medžiotojai, kad apsigintų nuo piktųjų dvasių, ir man šitoks talismanas netinka.

— Tai gal galėtumėte surasti man kokį seną medžiotoją, kuris mokėtų tokių maginių technikų ir galėtų pasiimti mane kartu su savimi į medžioklę? — paklausiu.

— Geriausias šios srities meistras — Senukas Akmuo, — atsako pagalvojęs.

— Ar galėtumėte jį surasti? — tuoj pat perklausiu.

— Jis Senuko Akmens trobelėje.

— O kur ta Senuko Akmens trobelė?

— Už dvidešimties l i 16 nuo čia yra Sidabro Kasyklos dauba, dauboje teka kalnų upokšnis — eik palei jį prieš srovę ir prieisi akmens trobelę.

— Ar tai vietos pavadinimas, ar Jūs tiesiog turite omeny Senuko Akmens trobelę?

Jis atsako, kad tai vietovės pavadinimas, nes ten yra akmens trobelė, ir ten gyvena Senukas Akmuo.

— Gal Jūs galėtumėte mane pas jį nuvesti? — pasiteirauju.

— Tai kad jis jau miręs. Mirė miegodamas savo lovoje. Jis buvo labai senas, sako nugyveno daugiau nei devyniasdešimt metų, o kai kas tvirtina, kad daugiau nei šimtą. Šiaip ar taip, turbūt neatsirastų nė vieno žmogaus, galinčio patvirtinti jo amžių.