Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Per siaurą griovį permestas rąstas atrodė užtektinai stiprus. Tai vienur, tai kitur jis buvo papuvęs, mediena suminkštėjusi, bet rąstas buvo storas. Griovys ne platesnis negu šešių pėdų, bet gan gilus — keturių ar penkių pėdų gilumo. Jo dugne gulėjo samanomis apaugę akmenys, apkritę šakelėmis ir sausais lapais. Prieš lipdamas ant rąsto Maiklas įsiklausė. Vėjas nurimo, miške buvo labai tylu. Rodėsi, kad čia daug metų nežengė žmogaus koja. Žmogaus... Ne, apie tai vėliau.

Maiklas žengė ant rąsto. Priėjus vidurį, rąstas įlinko, sutraškėjo ir pasisukęs ėmė slysti iš po kojų. Maiklas sumojavo rankomis stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, žinodamas, kad nevalia triukšmauti, ir įkrito į griovį. Rankos nuslydo akmenimis, jis skaudžiai užsigavo skruostikaulį į aštrų kraštą ir tyliai sudejavo. Rąstas lūžo, garsiai triokštelėjęs. Maiklo kūnas dunkstelėjo į žemę, sutraškėjo šakelės, nuo galvos nukrito šalmas ir atsitrenkė į akmenis. „Šautuvas, — niūriai pagalvojo Maiklas, — kas atsitiko šautuvui?..“ Keturpėsčias jis pradėjo jo ieškoti ir staiga išgirdo greitus žingsnius, skubančius jo pusėn.

Maiklas pašoko. Už kokių penkiasdešimties pėdų žmogus garsiai brovėsi per krūmus ir žiūrėjo tiesiai į jį. Prie klubo buvo prispaudęs nutaikytą į Maiklą automatą. Šviesiai žalių lapų fone žmogus atrodė kaip tamsi, sparčiai judanti dėmė. Maiklas nekrusteldamas stovėjo ir žiūrėjo į jį, o žmogus nesustodamas paleido šūvių papliūpą iš automato. Maiklas girdėjo, kaip kulkos sminga į žemę jam priešais veidą. Atšokę grumstai skaudžiai degino odą. Žmogus bėgo jo link nesustodamas.

Maiklas pasilenkė. Jis automatiškai nuplėšė prie diržo kabančią granatą, ištraukė kaištelį ir atsistojo. Žmogus buvo jau daug arčiau, visiškai nebetoli. Maiklas suskaičiavo iki trijų, sviedė granatą ir vėl pasilenkė, prisiplojo prie griovio krašto ir prisidengė galvą. „Ačiū Dievui, — pagalvojo jis, skruostu spausdamasis prie minkštos, drėgnos žemės. — Vis dėlto nepamiršau suskaičiuoti!“

Rodėsi, kad sprogimo nesigirdėjo be galo ilgai. Bet paskui Maiklui virš galvos prašvilpė skeveldros ir susmigo į aplinkinius medžius. Ore sukosi nuplėšti lapai ir šiugždėdami leidosi ant žemės.

Maiklas nebuvo tikras, bet jam pasirodė, kad per sprogimo trenksmą, vis dar aidintį ausyse, jis girdėjo riksmą.

Jis palaukė penkias sekundes, tada dirstelėjo iš griovio. Viršuje nieko nebuvo. Pro palinkusias šakas pamažu kilo dūmelis, šlapios, rudos žemės dėmė matėsi ten, kur sprogimas išvertė puvenas ir išbarstė lapus. Daugiau nieko. Tada Maiklas pastebėjo, kaip kitapus laukymės krūmo viršūnė linguoja neįprastu, silpstančiu ritmu. Maiklas atidžiai žiūrėjo į krūmą supratęs, kad žmogus nuėjo ten. Pasilenkęs jis pakėlė šautuvą, ramiai gulintį tarp dviejų apvalių akmenų. Apžiūrėjo vamzdį. Purvo jame nebuvo. Maiklas nustebo pamatęs, kad jo rankos kruvinos. Kai palietė skaudamą skruostą, ant delno liko purvo ir kraujo.

Maiklas pamažu išlipo iš griovio. Dešinę ranką labai skaudėjo, kraujas nuo įdrėksto riešo lašėjo ant šautuvo, ir jo buožė tapo slidi. Maiklas nesislėpdamas perėjo laukymę tiesiai per sprogimo vietą. Paėjęs penkiolika pėdų, jis pastebėjo skudurą, kabantį ant jauno medelio. Tai buvo nuo uniformos atplėšta skiautė, permirkusi krauju.

Maiklas pamažu pasuko prie linguojančio krūmo. Jo lapai buvo aptaškyti krauju. „Jis negalėjo toli nueiti“, — pagalvojo Maiklas. Dabar ir miestiečiui nesunku miške sekti sprunkantį vokietį. Pagal sumaigytus lapus ir kraujo dėmes Maiklas nustatė, kur vyras griuvo ir vėl sunkiai kėlėsi, išraudamas su šaknimis mažus medelius.

Lėtai ir atkakliai Maiklas persekiojo Kristianą Distlį.

Kristianas atsargiai atsisėdo ir atsirėmė į didelio medžio kamieną, veidu į tą pusę, iš kurios atbėgo. Medis metė šešėlį, čia buvo vėsu, bet saulės spinduliai, prasiskverbę pro kitų medžių lapus, įstrižais auksiniais spinduliais nušvietė krūmus, pro kuriuos Kristianas brovėsi. Jis jautė tvirtą, šiurkščią medžio žievę. Pamėgino pakelti automatą, bet toks svoris buvo nebe jo jėgoms. Kristianas suirzęs stumtelėjo automatą į šalį. Jis neatitraukė akių nuo progumos, iš kur turėjo pasirodyti amerikietis.

„Granata, — pagalvojo Kristianas. — Kas galėjo tikėtis. Nerangus amerikietis kaip jautis įdribo į griovį... Ir iš griovio atskriejo granata.“

Jis sunkiai kvėpavo. Kaip toli teko bėgti. Bet dabar bėgimas baigėsi. Jo mintys šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito, kaip sulūžusio dantračio dantys. Pavasaris miškelyje prie Paryžiaus, žuvęs vaikinas iš Silezijos vyšniomis išteptomis lūpomis... Hardenburgas ant motociklo, Hardenburgas kraupiai sužalotu veidu, kvailas pusnuogis amerikietis, šaudęs nuo užminuoto tilto Italijoje, kol jį nutildė kulkosvaidis... Gretchen, Korina, Fransuaza — prancūzai mus visus... Degtinė Gretchen miegamajame, konjakas ir vynas indaujoje, juodi nėriniai ir segė su granatais... Prancūzas, traukiantis pistoletą iš nebegyvo Bėro po lėktuvo apšaudymo pakrantėje, vis tie lėktuvai... „Kai kareivis stoja į armiją, ji tarsi sudaro su juo sutartį...“ Kas taip kalbėjo? Ar jis irgi žuvęs? Penkiasdešimt frankų už stikliuką konjako, kurį tau paduoda senis išpuvusiais dantimis. „Didžiausia problema-Austrija.“ Ir „tikslas pateisina priemones“... Štai ir pabaiga, o kokios priemonės pasiteisino? Dar prisiminimų... Amerikietė mergina ant apsnigusio šlaito. Dar vienas, ir pasitraukiu iš karo... Nerangus, kvailai drąsus amerikietis, kuriam pavyko likti gyvam per sėkmę, per atsitiktinumą, per Dievo malonę... „1918“ kreida užrašyti ant bažnyčios sienos. Prancūzai žinojo, jie visą laiką žinojo...

Du šūviai, ir automatas užsikirto. Jis turėjo vieną kartą užsikirsti. „Mano kuopa įžengė į Miuncheną ginkluota. Tada buvo daugiau tvarkos.“ „Svarbu pasigrobti dviratį. Kaip ilgai žmogus gali bėgti?“ — galvojo jis gailėdamas savęs.

Ir tada pamatė amerikietį. Šis nebesislapstė. Ėjo tiesiai prie Kristiano per plonus, žalius saulės spindulius. Buvo nebejaunas, nepanašus į kareivį. Amerikietis sustojo prie jo.

Kristianas šyptelėjo.

— Sveikas atvykęs į Vokietiją, — pasakė jis prisiminęs, kaip tai skamba angliškai.

Jis dar spėjo pamatyti, kaip amerikietis kelia šautuvą ir spaudžia gaiduką.

Maiklas grįžo ten, kur buvo palikęs Nojų. Kvėpavimo nebesigirdėjo. Vaikinas tyliai gulėjo tarp gėlių. Maiklas akimirką žiūrėjo į jį sausomis akimis. Tada pakėlė kūną, užsimetė ant peties ir nesustodamas nužingsniavo per tirštėjančią prieblandą atgal į stovyklą. Jis neleido kuopos kareiviams padėti jam nešti kūno, nes žinojo, kad pats asmeniškai turi perduoti Nojų Akermaną kapitonui Grynui.

Išnašos

Ten, viršuj ant kalno,

Kur šėlsta pūga... (Vok.) (Čia ir toliau vertėjų pastabos.)

Ten sėdi Marija

Vaikelį supdama ( vok.).

Roželė, roželė, roželė, raudona roželė pievoje (vok.).

Vokietija, Vokietija aukščiau visko (vok.).

Vėliava iškelta, glaudžiomis gretomis

Smogiamieji būriai žengia tvirtu žingsniu,

Draugai, pralaužę raudonąjį frontą ir pasipriešinimą (vok.).

Pasaulinis sielvartas, skausmas (vok.).

Meilute (vok.).

Žurnalas, kuris glaudžiai šliejosi prie kompartijos. Ėjo nuo 1926 m. iki 1948 m.

Eikite! Eikite čionai! (p ranc.)

„Medžiotojas ir žvejys“ (pranc .).

Su malonumu, pulkininke (pranc.).