Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Jis iššovė. Po dviejų šūvių automatas užsikirto. Jis žinojo, kad į vieną iš tų šunsnukių tikrai pataikė. Bet kai karštligiškai draskydamas pirštais jis pagaliau ištraukė įstrigusį patroną ir pažiūrėjo į kelią, abu kareiviai buvo dingę. Jis matė, kaip vienas iš jų pradėjo griūti, bet dabar kelyje nebebuvo nieko, tik šautuvas, išmuštas antrajam iš rankų. Šautuvas gulėjo kelio viduryje, viename jo taške prie vamzdžio galo atsispindėjo saulė.

„Taip, — apmaudžiai pagalvojo Kristianas, — sugadinau reikalą.“ Jis įdėmiai klausėsi, bet nei kelyje, nei miške nesigirdėjo nė garso. Jie buvo tik dviese, nusprendė Kristianas. Bet dabar liko vienas, jis neabejojo. O jeigu tas kitas, kurį jis pašovė, dar gyvas, tai vis tiek nepajėgia eiti...

Bet jam pačiam reikia trauktis. Nesužeistasis kareivis lengvai nustatys, iš kur šaudyta... Gal jis pradės ieškoti Kristiano, o gal ir ne... Tikriausiai ne, spėliojo Kristianas. Tokiose situacijose amerikiečiai nerodo didelio entuziazmo. Jie laukia aviacijos, tankų, artilerijos. Bet dabar, tyliame miške, kai po pusvalandžio sutems, jie tikrai neišsikvies tankų ar artilerijos. Lieka vienas kareivis su šautuvu... Kristianas neabejojo, kad tas kareivis nerizikuos, juolab dabar, kai karas beveik pasibaigė. Jis turėtų suprasti, kad taip daryti būtų kvaila. Jeigu pašautasis kareivis jau mirė, tai tas, kuris liko gyvas, bus nubėgęs pas saviškius pagalbos. Bet jeigu kareivis tik sužeistas, tai jo draugas liko jam pagelbėti ir su tokiu nešuliu nesugebės eiti sparčiai ir tyliai, todėl taps puikiu taikiniu...

Kristianas šyptelėjo. „Dar vienas, — pagalvojo jis, — ir pasitraukiu iš karo.“ Jis atsargiai dirstelėjo į kelią, kur gulėjo šautuvas, ir įdėmiai apžvelgė priešais save šiek tiek kylančią į kalvą vietovę, kurią užstojo krūmai ir medžių kamienai, blausiai mirguliuojantys gęstančios dienos šviesoje. „Nieko įtartina, jokio ženklo.“

Pasilenkęs ir sukdamas ratus Kristianas atsargiai patraukė miško gilumon.

Dešinioji Maiklo ranka nutirpo. Jis to nejautė, kol nepasilenkė paguldyti Nojaus ant žemės. Viena kulka pataikė į Maiklo šautuvo buožę ir išplėšė šautuvą jam iš rankos, ir dabar ranka skaudėjo iki peties, kaip nuo smūgio plaktuku. Sutrikęs, nutvėręs Nojų ir tempdamas į mišką jis to nepastebėjo, bet dabar, pasilenkęs prie sužeisto draugo, suprato, kad nutirpusi ranka yra dar vienas bloga lemiantis padėties ženklas.

Nojų sužeidė į kaklo apačią, kulka pramušė gerklę. Jis baisiai kraujavo, bet dar kvėpavo, negiliai ir trūkčiojamai siurbdamas orą. Jis buvo be sąmonės. Maiklas atsisėdo greta ir uždėjo tvarstį, bet kraujavimo sustabdyti nepavyko. Nojus gulėjo ant nugaros, jo šalmas ilsėjosi šviesiai rausvų žemaūgių gėlyčių guolyje. Veidas vėl atrodė abejingas, akys buvo užmerktos, o riestos baltais galiukais blakstienos virš šviesiais pūkeliais apaugusių skruostų grąžino viršutinei veido daliai švelnią, mergaitišką išraišką.

Maiklas ilgai į jį nežiūrėjo. Galvoje sunkiai vertėsi mintys. „Negaliu palikti jo čia, — svarstė jis, — bet negaliu ir išnešti. Jeigu eisiu su juo per mišką, būsime puikus taikinys snaiperiui.“

Virš jo galvos sujudėjo šakos. Maiklas staigiai atsilošė, prisiminė, kur esąs, ir suprato, kad žmogus, pašovęs Nojų, dabar sėlina prie jo. Bet ten buvo tik paukštelis, jis suposi ant šakos galiuko ir piktai rėkavo žemyn. Kitą kartą čia bus ginkluotas vyras, netveriantis noru Maiklą nušauti.

Maiklas pasilenkė. Jis atsargiai pakėlė Nojų ir nuėmė šautuvą jam nuo peties. Dar kartą dirstelėjo į jį ir tyliai nuėjo į mišką. Nuėjęs kelis žingsnius jis dar girdėjo paviršinį, trūkčiojamą sužeistojo kvėpavimą. Gaila, bet Nojus kurį laiką kvėpuos arba nekvėpuos visiškai vienas.

„Tikriausiai ir aš gausiu čia kulką“, — galvojo Maiklas. Bet kitos išeities nėra. Reikia rasti tą, kuris paleido du šūvius, anksčiau, nei tas vyras suras jį. Tai vienintelė išeitis Nojui ir jam, Maiklui.

Jis girdėjo, kaip garsiai daužosi širdis krūtinėje, jį ėmė tampyti sausas, nervinis žiovulys. Slėgė negera nuojauta, kad bus nušautas.

Maiklas žengė pamažu ir atsargiai, pasilenkęs, dažnai stabteldamas už storų kamienų ir įsiklausydamas. Jis girdėjo savo kvėpavimą, paukščių čiulbėjimą, vabzdžių dūzgimą, varlių kvarksėjimą gretimoje baloje, lapų šiurenimą pučiant silpnam vėjeliui.

Bet nesigirdėjo nei žingsnių, nei ginklų dzingsėjimo, nei užtaisomo šautuvo brakštelėjimo.

Jis ėjo gylyn į mišką, toldamas nuo kelio, kur paliko Nojų su peršauta gerkle, su nukritusiu šalmu, gulinčiu rausvų gėlyčių guolyje. Maiklas savo veiksmų iš anksto neapsvarstė. Tik beveik intuityviai jautė, kad eiti arti kelio pavojinga, jis būtų prispaustas prie atviros vietos ir taptų geriau matomas, nes miškas ten retesnis.

Po jo sunkiais batais šiugždėjo kieti, storai nugulę pernykščiai lapai, traškėjo po jais pasislėpusios šakelės. Maiklą erzino jo paties nerangumas. Bet kad ir kaip lėtai jis ėjo per tankius brūzgynus, rodėsi neįmanoma žengti nekeliant triukšmo.

Jis dažnai stabteldavo ir įsiklausydavo, bet neišgirsdavo nieko, tik įprastus miško garsus.

Maiklas pamėgino įsivaizduoti tą vokietį. Koks jis?

Tikriausiai iššovęs jis susirinko savo daiktus ir pasuko tiesiai prie Austrijos sienos. Du šūviai — vienas amerikietis. Ne toks blogas dienos laimikis pačioje pralaimėto karo pabaigoje. Hitleris negalėtų tikėtis daugiau. Gal ten buvo ne kareivis, o vienas iš tų pakvaišusių dešimtmečių berniūkščių su pilna galva Werewolf prikimštų idėjų, palėpėje susiradęs ano karo šautuvą? Gal Maiklas užklups pasišiaušusį šviesiaplaukį berniuką, basą, išsigandusiu vaikišku veidu, su triskart didesniu už save šautuvu... Ką tada reikėtų daryti? Nušauti jį? Ar įkrėsti beržinės košės?

Maiklas tikėjosi, kad vis dėlto suras kareivį. Jis pamažu brovėsi per žaliai vešantį mišką, skirdamas savo take šakas, ir pašnibždomis ėmė melstis, prašydamas, kad tas, kurį jis persekioja, būtų ne vaikas, o suaugęs vyras karine uniforma, suaugęs vyras, kuris ieško jo ginkluotas ir trokšta susikauti...

Jis perėmė šautuvą į kairę ranką ir palankstė nutirpusios dešiniosios rankos pirštus. Pirštai atsileido po truputį, bangomis, juos daigstė kaip adatomis, Maiklas pajuto skausmą ir pabūgo, kad atėjus laikui pirštai dirbs per lėtai... Mokymuose niekas neaiškino, kaip veikti tokioje situacijoje. Jie mokėsi kariauti skyriaus ar būrio sudėtyje, jiems aiškino, kaip reikia pulti, kaip naudotis natūraliomis priebėgomis, kaip neatsidurti dangaus fone, kaip pralįsti pro spygliuotą užtvarą... Maiklas žengė pirmyn žvilgsniu naršydamas krūmus ir jaunų medelių guotus, gaudydamas kiekvieną įtartiną krustelėjimą, svarstydamas, ar jam pavyks išlikti gyvam. Nevisavertis amerikietis, kurį išmokė visko, tik ne to, ko jam reikia dabar: išmokė atiduoti pagarbą, išmokė veiksmų glaustoje rikiuotėje ir judėti kolonoje, išmokė naujausių būdų, kaip išvengti venerinių ligų. Ir štai, karinės karjeros viršūnėje, susidūrus su armijos nenumatyta situacija, jam tenka apgraibomis improvizuoti... Kaip surasti ir nušauti vieną vokietį, kuris ką tik nušovė tavo geriausią draugą? O gal jis ten buvo ne vienas? Juk šūviai buvo du. Gal jų ten du, šeši, visas tuzinas, ir dabar jie laukia jo šypsodamiesi tiesia linija išraustuose apkasuose, klausydamiesi jo sunkių, artėjančių žingsnių...

Maiklas stabtelėjo. Akimirką panūdo grįžti atgal, bet tik papurtė galvą. Nemėgino savęs įtikinėti. Galvoje rišlių minčių nebuvo. Jis tik perėmė šautuvą į dešinę ranką, kurią vis dar daigstė, ir atsargiai žengė pirmyn šiugždančiais lapais.