Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Jų vienuolika tūkstančių, — pasakė jis. — Po dešimties minučių jie visi bus laisvi.

Nuo vartų pusės pasigirdo keli šūviai ir trys ar keturi kaliniai nugriuvo. Niekas nekreipė į juos dėmesio. Dalis minios pasuko vartų link, vis taip pat neaiškiai, monotoniškai gausdama.

Prie kitų barakų pasirodė naujos minios, kaliniai greitai šmėstelėjo pro akis, kaip jaučių banda ispaniškuose filmuose. Tai vienur, tai kitur jie pavydavo sargybinį ir uždobdavo jį.

Koridoriuje pasigirdo riksmas. Leitenantas, graibydamasis pistoleto ir su apmaudu prisimindamas organizuotą pralaimėjimą aname kare, išėjo rinkti savo žmonių.

Kristianas pasitraukė nuo lango. Keikdamas save už tai, kad šitaip įkliuvo, jis karštligiškai ieškojo išeities. Po to, ką jis patyrė, po šitiekos mūšių, kai tekdavo susidurti su tankais, artilerija ir patyrusiais kareiviais, savo noru įlįsti į tokią padėtį...

Kristianas išėjo į kitą kambarį. Grindis šveitęs kalinys stovėjo prie lango. Kambaryje daugiau nieko nebuvo.

— Ateik čionai, — paliepė Kristianas.

Kalinys priešiškai dėbtelėjo į jį ir nesiskubindamas įėjo į kabinetą. Kristianas įdėmiai nužvelgė kalinį. Laimė, jis buvo tinkamo ūgio.

— Nusirenk, — įsakė Kristianas.

Tvarkingai, netardamas nė žodžio, kalinys nusirengė dryžuotą palaidinę ir pradėjo mautis kelnes. Lauke triukšmas didėjo, kartkartėmis nuaidėdavo šūviai.

— Greičiau! — riktelėjo Kristianas.

Žmogus jau nusimovė kelnes. Jis buvo labai liesas, vilkėjo tik pilkšvus, šiurkščius apatinius drabužius.

— Prieik, — įsakė Kristianas.

Kalinys pamažu priėjo ir sustojo priešais Kristianą. Kristianas užsimojo automatu. Smūgis pataikė į tarpuakį. Žmogus žengė atbulas ir susmuko ant grindų. Smūgis beveik nepaliko žymės. Kristianas abiem rankom suėmė jį už gerklės ir nutempė prie spintos kitame kambario gale. Atidarė duris ir įgrūdo ten sąmonės netekusį kalinį. Spintoje kabėjo karininko milinė ir du išeiginiai mundurai, kvepiantys odekolonu.

Kristianas uždarė spintos duris ir nuėjo ten, kur ant grindų gulėjo kalinio drabužiai. Pradėjo sagstytis savo palaidinės sagas. Triukšmas lauke darėsi vis garsesnis, maišėsi su riksmais koridoriuje. Kristianas nusprendė, kad laiko nebėra. Jis skubėdamas užsitraukė kalinio kelnes ant savų, sunkiai užsitempė palaidinę ir susisagstė iki viršaus. Tada apžiūrėjo save spintos durų veidrodyje. Uniformos pro niekur nesimatė. Jis apžvelgė kambarį svarstydamas, kur galėtų paslėpti automatą, tada pasilenkė ir pakišo jį po sofa. Tegu paguli ten. Jis dar turi durklą, užsikištą po dryžuota palaidine. Palaidinė bjauriai dvokė chloru ir prakaitu.

Kristianas priėjo prie lango. Vis nauji kalinių būriai, išlaužę barakų duris, liejosi į aikštę ir šurmuliavo. Jie vis dar ieškojo sargybinių ir žudė juos vietoje. Šūviai girdėjosi ir kitoje administracijos namo pusėje. Už šimto metrų nuo namo kaliniai stengėsi išlaužti dvigubas panašaus į daržinę pastato duris. Durys nugriuvo, ir didelė minia kalinių suvirto į vidų. Netrukus jie ėmė eiti iš ten kramtydami žalias bulves ir miltus, kuriais kaip pudra buvo apibirę jų veidai ir rankos. Kristianas matė, kaip vienas kalinys, stambus ir didžiulis, palinkęs prie sargybinio, suspaudė jį keliais ir ėmė smaugti. Netikėtai jis paliko leisgyvį sargybinį ir puolė į sandėlį. Po akimirkos išėjo iš ten pilnomis rankomis bulvių.

Kristianas koja išspyrė stiklą ir nedvejodamas išlindo į lauką. Pakibo ant palangės, laikydamasis rankomis, ir tuojau pat nušoko ant žemės. Susmuko ant kelių, bet greitai pašoko. Aplinkui buvo šimtai žmonių, apsirengusių taip, kaip jis, smarvė ir triukšmas buvo nepakeliami.

Kristianas apėjo namo kampą ir pasuko prie vartų. Išsekęs vyras viena tuščia akiduobe stovėjo atsirėmęs į sieną. Jis sunkiu žvilgsniu dėbsojo į Kristianą ir pradėjo eiti iš paskos. Kristianas neabejojo, kad tas žmogus įtaria jį, ir pasistengė žengti greičiau neatkreipdamas į save dėmesio. Bet minia priešais administracijos namą jau buvo tankiai susigrūdusi, o vienaakis neatsilikdamas sekė paskui Kristianą.

Name buvę sargybiniai pasidavė ir poromis ėjo į lauką. Išsilaisvinę kaliniai keistai pritilo ir dėbsojo į savo buvusius prižiūrėtojus. Tada aukštas, nuplikęs vyras išsitraukė surūdijusį kišeninį peilį. Jis kažką pasakė lenkiškai, stvėrė arčiausiai stovintį sargybinį ir pradėjo pjauti jam gerklę. Žudomas sargybinis nesipriešino ir nerėkė. Regis, kančios ir mirtis čia buvo tokios įprastos, kad net aukos, nesvarbu, kas jos buvo, laikė mirtį savaime suprantamu dalyku. Maldavimas pasigailėti tapo tokia tuščia pastanga, kad niekas nė nesistengė veltui švaistyti jėgų. Sugautasis sargybinis, keturiasdešimt penkerių metų tarnautojo išvaizdos vyras, tik spaudėsi prie žudiko, iš labai arti žiūrėjo jam į akis, o kai peilis pasiekė gyslą, tyliai susmuko žolėje.

Tai buvo ženklas pradėti egzekucijai. Kadangi stigo ginklų, daugelį sargybinių sutrypė negyvai. Kristianas stebėjo, nedrįsdamas parodyti veide, ką jaučia, nedrįsdamas išeiti iš minios, nes vienaakis visą laiką stovėjo už jo, spausdamasis prie jo nugaros.

— Tu... — pasakė vienaakis. Kristianas jautė, kaip jis ranka graibo jo palaidinę, apčiuopdamas po ja uniformą. — Noriu pasikalbėti su...

Kristianas staiga prasibrovė į priekį. Senukas komendantas stovėjo prisispaudęs prie sienos šalia durų. Kaliniai dar nepriėjo iki jo. Jis stovėjo krutindamas rankas, tarsi prašydamas užuojautos. Aplink jį stovintys žmonės buvo taip išsekę, kad neturėjo jėgų jam užmušti. Kristianas prasibrovė pro žmones ir stvėrė komendantą už gerklės.

— O Dieve, — garsiai suriko komendantas. Tas riksmas nuaidėjo netikėtai, nes kiti mirė tylėdami.

Kristianas išsitraukė peilį. Viena ranka prispaudęs komendantą prie sienos jis perrėžė jam gerklę. Pasigirdo kažkoks burbuliuojantis garsas ir senukas cyptelėjo. Kristianas nusivalė rankas į jo mundurą ir paleido jį. Senukas sudribo ant žemės. Kristianas atsisuko dirstelėti, ar vienaakis jo nestebi. Bet tas, užganėdintas, jau buvo nuėjęs.

Kristianas lengviau atsikvėpė ir tebelaikydamas rankoje peilį per vestibiulį užlipo į komendanto kabinetą. Ant laiptų voliojosi lavonai, išsilaisvinę kaliniai vartė stalus ir žarstė popierius.

Komendanto kabinete buvo trys ar keturi žmonės. Spintos durys buvo atidarytos. Kristiano išrengtasis ir nužudytasis kalinys gulėjo taip, kaip buvo iškritęs. Kaliniai pagal eilę gėrė brendį iš grafino, stovinčio ant komendanto stalo. Kai grafinas ištuštėjo, vienas kalinys sviedė jį į mėlynąjį Alpių peizažą.

Niekas neatkreipė dėmesio į Kristianą. Jis pasilenkė ir ištraukė iš po sofos savo automatą.

Jis grįžo į koridorių ir pro šmirinėjančius kalinius priėjo prie durų. Daugelis jų jau buvo ginkluoti, todėl Kristianas atvirai nešėsi automatą. Jis ėjo pamažu, vis laikydamasis grupelių viduryje, nes nenorėjo atsidurti vienas, kad koks nors akylas kalinys nepastebėtų, jog jo plaukai ilgesni už kitų, jog jis ne toks sulysęs, kaip kiti.

Jis pasiekė vartus. Jį pasitikęs ir įleidęs sargybinis gulėjo išdribęs ant spygliuotos vielos ir atrodė, kad jo negyvas veidas šypso. Prie vartų buvo daug kalinių, bet tik nedaugelis ėjo pro juos, tarsi per vieną dieną jau būtų pasiekę daugiau, negu žmogui įmanoma. Išsilaisvinimas iš barakų išsėmė laisvės troškimą. Jie tik stovėjo tarpuvartėje ir žiūrėjo į vešlią krašto žalumą ir į kelią, kuriuo turėjo atvažiuoti amerikiečiai ir pasakyti jiems, ką daryti. O gal jų giliausi išgyvenimai savaime susiję su šia stovykla, kurios dabar, išsivadavimo akimirką, jie neturi jėgų palikti. Jiems reikia neskubant ištyrinėti vietą, kurioje tiek kentėjo ir kurioje sulaukė keršto valandos.