Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Per dulkėtą kiemą nutapnojo trejetas žąsų. „Kalėdų pietūs, — tingiai pagalvojo Maiklas, — su gervuogių uogiene ir austrių įdaru.“ Jis prisiminė Lukovo restoraną Keturioliktojoje gatvėje Niujorke, ąžuolu iškaltas sienas su vaizdais iš Vagnerio operų.

Jie praėjo pro namą. Dabar abipus kelio buvo tik tankus miškas, aukšti medžiai stovėjo ant pernykščių lapų kilimo ir skleidė švarų, lengvą pavasario aromatą.

Nuo tos akimirkos, kai jie išėjo iš Gryno kabineto, Nojus nepratarė nė žodžio, todėl Maiklas labai nustebo, kai pro žingsnių šlamesį išgirdo draugo balsą.

— Kaip tu jautiesi? — paklausė Nojus.

Maiklas susimąstė.

— Negyvas, — atsakė Maiklas. — „Negyvas, sužeistas, dingęs be žinios.“

Jie nuėjo dar dvidešimt žingsnių.

— Nelinksmas vaizdas, ar ne? — pasakė Nojus.

— Nelinksmas.

— Žinojau, kad čia negeri reikalai, bet šito nesitikėjau.

— Taip, — sutiko Maiklas.

— Žmonės...

Jie ėjo pavasario dieną vokiečių žeme tarp gražuolių medžių su išbrinkusiais pumpurais, klausydamiesi savo minkštų žingsnių.

— Mano dėdė, — vėl prabilo Nojus, — tėvo brolis, pateko į vieną iš tokių vietų. Matei krosnis?

— Mačiau.

— Aš to dėdės nepažinojau, — pasakojo Nojus. Jis ranka prilaikė šautuvo diržą ir buvo panašus į berniuką, grįžtantį iš triušių medžioklės. — Jis dėl kažko susipyko su tėvu. Devyni šimtai penktais metais, Odesoje. Tėvas buvo kvailys, bet žinojo, kas čia darosi. Juk jis išeivis iš Europos. Ar kada nors pasakojau tau apie tėvą?

— Ne.

— „Žuvęs, sužeistas, dingęs be žinios“, — tyliai pasakė Nojus. Jie ėjo vienodu kareivišku, trisdešimties colių žingsniu, neskubėdami. — Prisimeni, — paklausė Nojus, — ką sakei papildymo stovykloje: „Praėjus penkeriems metams nuo karo pabaigos mes galbūt apgailestaudami prisiminsime kiekvieną kulką, kuri praskriejo į mus nepataikiusi.“

— Prisimenu.

— O ką jauti dabar?

Maiklas nežinojo, ką atsakyti.

— Nežinau, — atvirai prisipažino jis.

— Šiandien, — pasakė Nojus, žengdamas tuo pačiu neskubiu žingsniu, — kai tas albanas prabilo, aš buvau besutinkąs su tavim. Ne todėl, kad aš žydas. Manau, priežastis buvo ne ta... kaip eilinis žmogus... Kai tas albanas pradėjo kalbėti, aš užsinorėjau išeiti į koridorių ir paleisti sau kulką į galvą.

— Suprantu, — švelniai pasakė Maiklas. — Aš jaučiau tą patį.

— Tada Grynas pasakė tai, ką reikėjo pasakyti. — Nojus sustojo ir įsižiūrėjo aukštyn į medžių lajas, nuauksintas gęstančių saulės spindulių. — „Patikinu jus... patikinu jus...“ — Nojus atsiduso. — Nežinau, kaip tu, bet aš labai pasikliauju kapitonu Grynu.

— Aš irgi.

— Kai karas baigsis, — Nojaus balsas tapo stiprus, — pasaulį valdys tokie kaip Grynas, o ne kaip tas prakeiktas albanas...

— Žinoma, — pritarė Maiklas.

— Pasaulį valdys žmonės! — jau garsiai šaukė Nojus. Jis stovėjo pavėsingo kelio viduryje ir šaukė saulėlydžio apšviestoms Vokietijos medžių šakoms. — Taip, žmonės! Kapitonų Grynų yra daug! Jis ne išimtis! Tokių yra milijonai! — Nojus stovėjo tiesus, atlošęs galvą, ir šaukė kaip beprotis, rodėsi, kad visi jausmai, kuriuos jis tiek mėnesių slėpė giliai širdyje po abejingumo kauke ir visais būdais stengėsi juos užgniaužti, dabar išsiveržė į paviršių. — Žmonės! — kimiu balsu šaukė jis, tarsi tas žodis būtų magiškas užkeikimas nuo mirties ir sielvarto, neįveikiamas skydas, saugantis jo sūnų ir žmoną, deramas atlygis už pastarųjų metų kančias, viltis ir ateities garantija... — Pasaulis pilnas žmonių!

Ir tada driokstelėjo šūviai.

Kristianas atsibudo keliomis minutėmis anksčiau, negu išgirdo balsus. Jis miegojo kietai, o kai atsibudo, iš šešėlių miške suprato, kad diena slenka į vakarą. Bet buvo per daug pavargęs, kad tuojau pat iškeliautų toliau. Jis gulėjo ant nugaros, žvelgė į švelniai žalią kupolą virš galvos ir klausėsi miško garsų: zvimbė pavasarį nubudę vabzdžiai, medžių viršūnėse čirpavo paukščiai, tyliai šlamėjo lapai. Jis girdėjo, kaip virš miško praskrido lėktuvų grandinė, bet pro lapus jų nesimatė. Lėktuvų gausmas jau kelintą kartą privertė jį apmaudžiai prisiminti, kaip švaistūniškai kariauja amerikiečiai. „Ko stebėtis, kad jie laimėjo. Tiesa, jų kareivių nepalyginsi su mūsiškiais, bet ar tai svarbu? Su tokia daugybe lėktuvų ir tankų laimėtų net armija, susidedanti iš senų moterėlių ir prancūzų-prūsų karo veteranų. Jeigu turėtume bent trečdalį tų ginklų, — apgailestaudamas galvojo jis, — būtume laimėję karą prieš trejus metus. Vargšas leitenantas stovykloje skundėsi, kad karą pralaimime neorganizuotai, ne taip, kaip jo kartos vyrai! Jeigu jis mažiau verkšlentų, o daugiau dirbtų, gal reikalai būtų pasukę kitokia kryptimi. Reikėjo pailginti darbo valandas gamyklose, nešvaistyti laiko masiniams mitingams ir partijos šventėms, tada ten, danguje, gaustų vokiečių lėktuvai; gal leitenantas negulėtų dabar negyvas prie savo raštinės, o jis, Kristianas, nesislapstytų čia kaip lapė urve nuo šunų.“

Tada jis išgirdo artėjančius žingsnius. Jis gulėjo už dešimties metrų nuo kelio, gerai pasislėpęs, bet matydamas kelią į stovyklą. Todėl gana iš tolo pamatė du artėjančius amerikiečius. Kurį laiką smalsiai stebėjo juos nieko nejausdamas. Jie ėjo tvirtu žingsniu, turėjo šautuvus. Aukštesnysis nešėsi šautuvą rankoje, o kitas ant peties. Abu buvo užsidėję tuos kvailus šalmus, nors nebereikia baimintis skeveldrų iki kito karo. Abu ėjo nesidairydami. Garsiai kalbėjosi ir buvo akivaizdu, kad jaučiasi visiškai saugūs, kaip namuose. Rodėsi, jiems net mintis neatėjo į galvą, kad šitose vietose koks nors vokietis galėtų pridaryti jiems bėdos.

Jeigu jie ir toliau eis šituo keliu, tai praeis pro Kristianą per dešimtį metrų. Jis tyliai paėmė automatą. Bet tuojau pat pagalvojo, kad čia dabar tikriausiai yra šimtai amerikiečių, jie subėgs išgirdę šūvius, ir jam nebeliks jokių šansų. Vargu ar kilnieji amerikiečiai parodys savo kilnumą priešo snaiperiui.

Staiga amerikiečiai sustojo už šešiasdešimties metrų nuo kelio posūkio, priešais nedidelę kalvelę, už kurios slėpėsi Kristianas. Jie kalbėjosi labai garsiai. Vienas iš jų tiesiog šaukė, ir Kristianas atskyrė žodžius.

— Žmonės! — šaukė vienas amerikietis ir kažkodėl kartojo tą žodį.

Kristianas šaltakraujiškai stebėjo juos. Vokietijoje jaučiasi kaip namie. Vieni vaikštinėja sau po mišką. Marmaliuoja angliškai Bavarijos vidury. Svajoja apie būsimą vasarą Alpėse, aptarinėja, kaip turistų viešbučiuose miegos su tenykštėmis merginomis, o norinčių tikrai netrūks. Sotieji amerikiečiai, jiems nereikia jokių folksšturmininkų, jie jauni, sveiki, jų drabužiai ir avalynė kokybiški, maistas moksliškai parinktas, jie turi lėktuvų, benzinu varomų sanitarinių mašinų, jiems nereikia sukti galvos, kam geriau pasiduoti... Kai karas baigsis, jie sugrįš į savo pertekusią šalį prisikrovę trofėjų: nukautų vokiečių šalmų, geležinių kryžių, nutrauktų nuo žuvusiųjų, nuotraukų, darytų prie bombų sugriautų namų, žuvusių kareivių mylimųjų fotografijų... Sugrįš į šalį, negirdėjusią nė vieno šūvio, į šalį, kur niekada nedrebėjo sienos, nebuvo išmuštas nė vieno lango stiklas...

Pertekusi šalis, nepaliesta, nepažeidžiama...

Kristianas jautė, kaip jam burną iškreipia pasibjaurėjimo grimasa. Jis pamažu pakėlė automatą. „Dar du, — pagalvojo jis, — kodėl ne?“ Grimasa virto šypsniu. Jis pradėjo niūniuoti taikydamasis į tą, kuris stovėjo arčiau ir šaukė. „Tuoj tu šitaip nebešūkausi, drauguži,“ — pagalvojo jis. Jis švelniai uždėjo pirštą ant gaiduko tebeniūniuodamas. Staiga prisiminė, kad šitaip pat niūniavo Hardenburgas panašią akimirką, kai Afrikoje, gulėdamas už kalvos viršūnės, ruošėsi apšaudyti pusryčiams besirengiančią anglų koloną... Įdomu, kad prisiminė būtent tai. Nuspausdamas gaiduką vėl pagalvojo, kad netoliese gali būti daugiau amerikiečių, išgirdę šūvius jie suras jį ir užmuš. Sekundę sudvejojo. Tada papurtė galvą ir prisimerkė. „Velniop, — nusprendė jis. — Verta.“