Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Stebėdamas, kaip dirba Grynas, ramiai ir sumaniai, lyg būtų sėdėjęs budėtojų kambaryje Džordžijoje ir išrašinėjęs budėjimo tvarkaraščius, Maiklas džiaugėsi, kad neįstojo mokytis į karininkų mokyklą. „Aš taip nesugebėčiau, — galvojo Maiklas. — Aš susiimčiau galvą rankomis ir verkčiau, kol mane išvestų.“ Grynas neverkė. Pavakariui einant į pabaigą, jo balsas, per dieną niekam nerodęs užuojautos, darėsi kietesnis, ryžtingesnis, kariškesnis ir oficialesnis.

Maiklas atidžiai stebėjo ir Nojų. Bet Nojaus veido išraiška nepasikeitė. Ji išliko mąsli, šalta, susikaupusi, Nojus buvo tarsi įsikibęs į ją, kaip žmogus įsikimba į labai brangų drabužį, nusipirktą už paskutines santaupas, ir kurio gaila atsisakyti net sunkiausiomis aplinkybėmis. Tik vieną kartą tą popietę, kai Gryno paliepimu jiedu ėjo pro žmones, pripažintus beviltiškais ir suguldytus ilgoje eilėje ant dulkėtos žemės, Nojus akimirką stabtelėjo. „Na štai, — pagalvojo Maiklas šnairai dirsčiodamas į jį, — tuoj prasidės.“ Nojus atidžiai žiūrėjo į iškankintus, žaizdotus, panašius į skeletus žmones, pusnuogius ir mirštančius, kurių nebejaudino nei pergalė, nei išlaisvinimas. Jo veidu perbėgo drebulys, buvusi išraiška beveik dingo. Bet jis susivaldė. Sekundę užsimerkė, delno viršumi perbraukė burną ir žengęs į priekį pasakė:

— Eikim. Ko mes sustojome?

Kai jie sugrįžo į komendanto kabinetą, ten buvo atvestas kažkoks senukas. Bent jau atrodė senas. Jis buvo susikūprinęs, ilgos geltonos rankos liesos, beveik peršviečiamos. Sunku pasakyti, kiek jam galėjo būti metų, nes stovykloje visi atrodė arba kaip senukai, arba nenusakomo amžiaus.

— Mano pavardė, — lėtai kalbėjo senukas angliškai, — Džozefas Silversonas. Aš rabinas. Vienintelis rabinas stovykloje...

— Taip, — trumpai atsakė kapitonas Grynas teberašydamas paraišką medikamentams gauti.

— Nenorėčiau trukdyti pono karininko, — toliau kalbėjo rabinas, — bet leiskite man kreiptis su prašymu.

— Klausau. — Kapitonas Grynas nepakėlė žvilgsnio į senuką. Buvo nusivilkęs mundurą, nusiėmęs šalmą. Diržas kabėjo ant kėdės atkaltės. Grynas atrodė kaip prekių sandėlio darbuotojas, tikrinantis važtaraščius.

— Daug tūkstančių žydų, — pasakė rabinas lėtai, aiškiai tardamas žodžius, — mirė šitoje stovykloje, ir dar keli šimtai ten gulinčiųjų, — jis mostelėjo permatoma ranka į langą, — numirs šiandien arba rytoj...

— Labai apgailestauju, rabine, — pasakė kapitonas Grynas. — Darau viską, ką galiu.

— Žinoma. — Rabinas pritardamas greitai palingavo galva. — Suprantu. Jiems niekuo nebepadėsime. Nebegalima padėti fiziškai. Aš suprantu. Visi suprantame. Ir jie patys supranta. Jie dabar šešėlyje, visas jėgas reikia skirti tiems, kurie išgyvens. Nepasakysi, kad jie labai nelaimingi. Jie miršta laisvi, tai didelis džiaugsmas. Prašau leisti mums dar vieną prabangą. — Maiklas pamatė, kad rabinas mėgina nusišypsoti. Jo įkritusios akys buvo didelės, žalios, jos degė vienoda liepsna jo siaurame veide, po aukšta raukšlėta kakta. — Prašau leisti man surinkti mus visus, gyvuosius ir tuos, kurie ten guli, — jis vėl mostelėjo į langą, — be vilties pasveikti, ir pasimelsti už visus tuos, kurie čia pasitiko mirtį.

Maiklas įdėmiai žiūrėjo į Nojų. Nojus žiūrėjo į kapitoną Gryną šaltu, abejingu žvilgsniu, jo veidas atrodė ramus, nutolęs.

Kapitonas Grynas vis dar nepakėlė žvilgsnio nuo stalo. Jis baigė rašyti, bet sėdėjo nuleidęs pavargusią galvą ir rodėsi, kad jis užmigo.

— Čia nebuvo nė vienų mūsų pamaldų, — tyliai pasakė rabinas, — nors tiek tūkstančių mirė...

— Leiskite kreiptis, — prabilo albanas diplomatas, taip uoliai vykdęs Gryno nurodymus. Jis atsistojo šalia rabino, palinko virš kapitono stalo ir greit ėmė kalbėti aiškiai, konkrečiai ir diplomatiškai. — Nemėgstu kištis, kapitone. Suprantu, kodėl rabinas kreipiasi į jus su tokiu prašymu. Bet dabar tam netinkamas laikas. Aš europietis. Kalėjau šitame lageryje daug metų ir suprantu tai, kas kapitonui gali būti nesuprantama. Kartoju, nemėgstu kištis, bet, mano manymu, nepatartina rengti čia viešas žydų pamaldas. — Albanas nutilo laukdamas Gryno atsakymo. Bet Grynas tylėjo. Tik sėdėjo prie stalo lengvai linguodamas galva kaip žmogus, kuris tuoj prabus.

— Kapitonas gal nejaučia stovyklos nuotaikų, — skubiai kalbėjo albanas. — Europos nuotaikų. Kad ir kokios būtų priežastys, — plaukė sklandi jo kalba, — teisinga tai, ar ne, bet tos nuotaikos egzistuoja. Tai faktas. Jeigu leisite šitam ponui atlikti jų religines apeigas, už pasekmes negarantuoju. Laikau savo pareiga perspėti jus: kils riaušės, bus pralietas kraujas. Kiti kaliniai to nepakęs...

— Kiti kaliniai to nepakęs, — pakartojo Grynas bespalviu balsu.

— Nepakęs, sere, — gyvai pritarė albanas. — Galiu patikinti, kad kiti kaliniai to nepakęs.

Maiklas dirstelėjo į Nojų. Mąsli išraiška pamažu pranyko, veidą iškreipė pasibaisėjimo ir nevilties grimasa.

Grynas atsistojo.

— Aš irgi norėčiau kai kuo patikinti, — pasakė jis, kreipdamasis į rabiną. — Galiu patikinti, kad po valandos laikysite savo pamaldas aikštėje. Noriu patikinti, kad ant namo stogo bus įtaisyti kulkosvaidžiai. Ir dar noriu patikinti, kad tie kulkosvaidžiai paleis ugnį į kiekvieną, kuris mėgins sukliudyti pamaldoms. — Jis pasisuko į albaną. — Ir galiausiai noriu patikinti, kad jeigu jūs dar kartą peržengsite šito kabineto slenkstį, aš jus areštuosiu. Štai ir viskas.

Albanas atbulas išėjo. Maiklas girdėjo, kaip koridoriuje tolsta jo žingsniai. Rabinas rimtai linktelėjo.

— Labai ačiū, pone, — padėkojo jis Grynui.

Grynas ištiesė jam ranką. Rabinas ją paspaudė, apsisuko ir išėjo paskui albaną. Grynas stovėjo ir žiūrėjo pro langą. Tada pažvelgė į Nojų. Kareivio veide vėl atsirado santūrios, rūsčios ramybės išraiška.

— Akermanai, — griežtai pasakė Grynas, — tavęs man kol kas nereikės. Pavaikštinėkite su Vaiteikeriu porą valandų kitapus vartų. Jums išeis į naudą.

— Ačiū, sere, — padėkojo Nojus ir išėjo iš kambario.

— Vaiteikeri! — Grynas tebežiūrėjo pro langą, balsas buvo nuvargęs. — Pasirūpink juo.

— Klausau, — atsakė Maiklas ir išėjo paskui Nojų.

Jie ėjo tylėdami. Saulė jau leidosi, violetiniai šešėliai gulė ant kalvų šiaurės pusėje. Jie praėjo ūkininko namus, stovinčius atokiau nuo kelio, bet juose nesimatė jokio judėjimo. Tvarkingas, baltutėlis ir negyvas namas miegojo apšviestas gęstančios saulės. Namas buvo neseniai dažytas, o akmeninė tvora priešais jį nubaltinta. Saulėlydžio apšviesta ji atrodė šviesiai mėlyna. Aukštai giedrame danguje blizgėdama sparnais praskrido naikintuvų eskadrilė, grįžtanti į savo bazę.

Vienoje kelio pusėje driekėsi miškas. Tamsūs didžiulių pušų ir guobų kamienai atrodė beveik juodi šviežios žalumos fone. Saulės spinduliai mažomis dėmelėmis blykčiojo ant lapų, krito ant gėlių, žydinčių laukymėse. Stovykla liko už jų, aromatingas, saulės įkaitintas oras kvepėjo pušimis. Jų kareiviški batai guminiais padais minkštai ir nekariškai žengė siauru asfaltuotu keliuku su grioveliais iš abiejų pusių. Jie tylėdami praėjo pro dar vieną valstiečio namą. Ant jo durų taip pat kabojo spyna, bet Maiklui rodėsi, kad pro plyšį juos stebi kažkieno akys. Maiklas nebijojo. Vokietijoje, sakytumei, liko tik vaikai, milijonai vaikų, senutės ir luoši kareiviai. Tie žmonės buvo mandagūs ir anaiptol ne karingi. Jie vienodai abejingai mojo rankomis amerikiečių džipams ir tankams, taip pat sunkvežimiams, kuriais į stovyklas buvo gabenami vokiečių karo belaisviai.