Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Tikiuosi, kad jie ateis greitai, — pasakė sargybinis. — Geriau jie negu...

„Tas irgi“, — pagalvojo Kristianas.

— Žinau, — trumpai atkirto Kristianas. — Geriau jie negu rusai ar prancūzai.

— Taip kalba visi, — niūriai pasakė sargybinis.

— Dieve mano, — patraukė nosimi Kristianas. — Kaip ištveriat tokią smarvę?

Sargybinis linktelėjo.

— Taip, smarvė baisi. Bet aš čia jau savaitė ir nebejaučiu.

— Tik savaitė? — nustebo Kristianas.

— Čia buvo įsikūręs SS batalionas, bet prieš savaitę juos išvežė, o mus atsiuntė jų vieton. Mūsų čia tik kuopa, — nusiminęs kalbėjo sargybinis. — Mums pasisekė, kad tebesame gyvi.

— Ką ten saugote? — Kristianas mostelėjo galva smarvės link.

— Įprasta istorija. Žydai, rusai, keli politiniai, nemažai iš Jugoslavijos, Graikijos ir panašių vietų. Prieš dvi dienas visus juos uždarėme barakuose. Jie nujaučia, kas vyksta, ir darosi pavojingi. O mūsų čia tik viena kuopa. Jie susidorotų su mumis per penkiolika minučių. Jų čia tūkstančiai. Prieš valandą jie sukėlė baisų triukšmą. — Jis atsigręžė ir baimingai nužvelgė barakus. — Matote, nė garso. Dievai žino, ką jie ten rezga.

— Kodėl čia būnate? — nusistebėjo Kristianas.

Sargybinis gūžtelėjo pečiais, veide atsirado ta pati nejauki, kvailoka šypsena.

— Nežinau. Laukiam.

— Atidarykite vartus. Noriu įeiti į vidų.

— Norite įeiti? — netikėdamas paklausė sargybinis. — Kam?

— Sudarinėju vasarnamių sąrašą Berlyno organizacijai „Linksmybės teikia jėgą“, — atsakė Kristianas. — Man patarė įrašyti ir šitą stovyklą. Atidarykite. Noriu užvalgyti ir pažiūrėti, gal pavyks pasiskolinti dviratį.

Sargybinis parodė ženklą kitam sargybiniui, įdėmiai stebėjusiam Kristianą. Vartai pamažu atsivėrė.

— Dviračio čia nerasite, — pasakė Volkssturm karys. — Aną savaitę išvykdami esesininkai pasiėmė viską, kas buvo su ratais.

— Pažiūrėsim, — atsakė Kristianas.

Praėjęs pro dvigubus vartus, Kristianas pasuko prie administracijos pastato, gražaus, baltai nudažyto Tirolio stiliaus namelio su žalia pievute ir stiebu, ant kurio ryto vėjelyje plevėsavo vėliava. Kuo toliau Kristianas ėjo, tuo smarvė darėsi baisesnė. Iš barakų sklido duslus, prislopintas, nežmogiškas dūzgimas. Rodėsi, kad jį skleidžia kažkoks nežinomas muzikos instrumentas, nes garsai buvo pernelyg nekonkretūs ir nemalonūs, kad būtų galima priskirti juos žmogaus balsui. Langai buvo užkalti lentomis, aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios.

Kristianas užlipo švariai nuplautais laipteliais ir įėjo į namelį.

Ten rado virtuvę. Virėjas su kariška uniforma, niūrus šešiasdešimtmetis senukas, davė jam dešros, įpylė erzacinės kavos ir paragino:

— Prisivalgyk iki soties, vaikine. Kas žino, kada mes kitą kartą valgysim.

Koridoriuose sutrikę stumdėsi keli folksšturmininkai, visi vilkintys ne savo dydžio uniformomis. Visi turėjo šautuvus, bet laikė juos kažkaip droviai, aiškiai bjaurėdamiesi. Jie, kaip ir sargybinis prie vartų, kažko laukė. Liūdnais žvilgsniais jie įdėmiai žiūrėjo į Kristianą jam einant pro šalį, jis girdėjo jų priešišką šnabždesį, smerkiantį jį už tai, kad jis jaunas, kad pralaimi karą... Hitleris nuolat gyrėsi, kad jo jėga yra jaunimas, o dabar šitie erzaciniai kareiviai, karui baigiantis ištraukti iš gimtųjų namų, kreivomis šypsenomis nuvargusiuose veiduose rodė, ką galvoja apie atsitraukiančią kartą, atvedusią juos į šią valandą.

Kristianas ėjo pro tuos sutrikusius vyrus ištiesęs nugarą, prilaikydamas automatą, šaltu, sustingusiu veidu. Priėjęs prie komendanto kabineto, jis pasibeldė ir įėjo į vidų. Kalinys dryžuotais drabužiais plaušine šveitė grindis, laukiamajame prie stalo sėdėjo kapralas. Durys į kabinetą buvo atviros ir ten sėdintis žmogus mostelėjo Kristianui užeiti, kai tik tas pasakė: „Norėčiau pasikalbėti su komendantu.“

Komendantas buvo seniausias amžiumi leitenantas, kokį Kristianui teko sutikti. Jis buvo gerokai peržengęs per šešiasdešimt, veidas atrodė lyg nulipdytas iš sluoksniuoto sūrio.

— Neturiu nė vieno dviračio, — trūkčiojančiu balsu atsakė jis į Kristiano prašymą. — Aš nieko neturiu. Net maisto atsargų. Esesininkai nieko mums nepaliko. Tik įsakymą prižiūrėti stovyklą. Vakar paskambinau į Berlyną ir kažkoks kvailys įsakė man sunaikinti visus kalinius. — Leitenantas liūdnai nusijuokė. — Vienuolika tūkstančių žmonių. Lengva jiems šnekėti. Nuo tada negaliu su niekuo susisiekti. — Jis atidžiai pažiūrėjo į Kristianą. — Jūs iš fronto?

Kristianas šyptelėjo.

— Frontu to nepavadinčiau.

Leitenantas atsiduso. Jo veidas buvo išblyškęs, raukšlių išvagotas.

— Aname kare viskas buvo kitaip. Mes traukėmės tvarkingai. Mano kuopa įžengė į Miuncheną ginkluota. Tada tvarka buvo geresnė, — užbaigė jis, ir jo balse girdėjosi priekaištas naujajai Vokietijos kartai, nemokančiai pralaimėti karo ir išlaikyti tvarkos, kaip mokėjo jų tėvai.

— Ką gi, leitenante, — pasakė Kristianas. — Matau, kad negalite man padėti. Turiu eiti.

— Sakykite, — kreipėsi pagyvenęs leitenantas į Kristianą, stengdamasis bent trumpam jį sulaikyti, tarsi būtų jautęsis vienišas tame tvarkingame, švariai išplautame kabinete su spalvotomis užuolaidomis ant langų, šiurkščiu audiniu užklota sofa, su ryškiai mėlynu Alpių žiemos paveikslu ant medinės sienos, — sakykite, ar amerikiečiai ateis čia šiandien?

— To pasakyti negaliu, leitenante, — atsakė Kristianas. — Ar nesiklausėte radijo?

— Radijas, — atsiduso leitenantas. — Sunku juo tikėti. Šįryt perdavė iš Berlyno, esą rusai ir amerikiečiai kariauja tarpusavyje prie Elbės. Kaip manote, ar gali būti? — nekantriai paklausė jis. — Juk mes visi žinome, kad tai įvyks anksčiau ar vėliau...

„Mitas, — pagalvojo Kristianas. — Vėl savižudiškas mitas.“ Garsiai jis pasakė:

— Žinoma, leitenante. Visai nenustebčiau. — Jis pasuko prie durų, bet sustojo, išgirdęs triukšmą.

Pro atvirą langą į kambarį veržėsi vis stiprėjantis gausmas, panašus į artėjančio potvynio šniokštimą. Tada gausmas staiga nutilo ir pasigirdo šūviai. Kristianas pribėgo prie lango ir pažiūrėjo į lauką. Administracijos pastato link sunkiai bėgo du uniforma vilkintys vyrai. Bėgdami jie numetė šautuvus. Abu buvo apkūnūs, tarsi nulipę nuo Miuncheno alinės iškabos. Bėgti jiems buvo sunku. Iš už barako kampo išėjo žmogus kalinio drabužiais, paskui jį dar trys, tada pasipylė šimtai, ir jau visa minia nubėgo paskui du sargybinius. Štai iš kur tas gausmas. Pirmas bėgęs kalinys stabtelėjo, pasilenkė ir pakėlė numestą šautuvą. Jis nešaudė, tik bėgo paskui sargybinius laikydamas šautuvą rankoje. Jis buvo aukštas, ilgakojis ir baisingu greičiu pasivijo sprunkančiuosius. Jis užsimojo šautuvu kaip beisbolo lazda ir vienas sargybinis nugriuvo. Antrasis matydamas, kad administracijos pastatas per toli, kad jį pasivys anksčiau, negu jis spės iki jo nubėgti, pats atsigulė ant žemės. Gulėsi lėtai, kaip cirko dramblys. Iš pradžių atsiklaupė, tada atkišęs užpakalį prispaudė galvą prie žemės, tarsi norėdamas į ją įsirausti. Kalinys vėl užsimojo ir šautuvo buože suknežino sargybiniui galvą.

— O Dieve, — sušnibždėjo leitenantas prie lango.

Minia dabar apsupo du negyvus vyrus. Kaliniai beveik tylomis trypė lavonus, lipo ant jų, stumdė vienas kitą, kad bent kojos kraštu galėtų bakstelėti.

Leitenantas atšoko nuo lango ir drebėdamas prisispaudė prie sienos.