Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Luisai, Stivai, — paragino leitenantas, — nulipsime žemyn ir pažiūrėsime, kas ten dedasi.

— Palaukite, leitenante, — sudvejojo Luisas. — Paklauskite jo, ar ten nėra minų.

— Ką jūs, — atsakė Hulihenas. — Garantuoju, kad minų ten nėra.

Septyni kareiviai tylėdami tupėjo apkasuose nunėrę akis.

— Seržante, jūs neprieštarausite, jeigu mes nulipsime žemyn ir šiek tiek pasidairysime? — paklausė leitenantas.

— Jauskitės kaip namie, sere, — sugriaudėjo Hulihenas.

„Tuoj, tuoj, — tikėjosi Maiklas, — jis pasakys jiems, kad tai pokštas, kad jie tikri asilai, ir lieps jiems nešdintis...“

Bet Hulihenas nekrustelėjo.

— Jūs mus stebėsite, ar ne, seržante? — paklausė leitenantas.

— Žinoma.

— Gerai. Eime, vaikinai. — Leitenantas nerangiai pralindo pro krūmus ir pradėjo lipti šlaitu žemyn. Seržantai sekė iš paskos.

Maiklas atsigręžė ir pažiūrėjo į Nojų. Nojus stebėjo jį, jo juodos, rimtos akys žvelgė tvirtai ir grasinamai. Maiklas suprato, kad Nojus tyliu žvilgsniu duoda jam ženklą nekalbėti. „Ką gi, — teisindamasis nusprendė Maiklas, — tai jo būrys, jis seniau pažįsta tuos vyrus negu aš...“

Tačiau pažvelgė žemyn į šlaitą. Leitenantas su savo puošnia miline ir abu jo seržantai sunkiai slidinėjo įšalusia purvina nuokalne, stvarstydamiesi už krūmų ir medžių kamienų. „Ne, — ryžosi Maiklas. — Nesvarbu, ką jie apie mane pagalvos, negaliu šito leisti...“

— Hulihenai! — Jis prišoko prie seržanto, kuris įdėmiai, žiauria veido išraiška žiūrėjo per upę į kalvos gūbrį priešais. — Hulihenai, negalima taip daryti. Negalima jų ten leisti. Hulihenai!

— Nutilk! — įsiutęs sušnypštė Hulihenas. — Nemokyk manęs. Būriui vadovauju aš.

— Juos užmuš, — neatlyžo Maiklas, žiūrėdamas į tris vyrus, slysčiojančius žemyn purvinu sniegu.

— Na ir kas? — atsakė Hulihenas, ir Maiklas išsigando jo protingame veide plonomis lūpomis išvydęs pasibjaurėjimo ir neapykantos išraišką. — Ko tu nori? Kodėl vienas kitas iš tų šunsnukių negali būti nudėtas? Juk jie irgi tarnauja armijoje. Trofėjai!

— Reikia juos sustabdyti! — kimiai pasakė Maiklas. — Jeigu nesustabdysit, parašysiu raportą, prisiekiu Dievu...

— Vaiteikeri, užsičiaupk, — įsikišo Nojus.

— Parašysi raportą, ar ne? — Hulihenas nė akimirkai nenusuko žvilgsnio nuo priešingos kalvos. — Nori pats ten eiti? Nori, kad šiandien nušautų tave, Akermaną, Kreiną, Pfeiferį? Kad užmuštų tavo draugus, o ne tuos riebius tiekimo skyriaus meitėlius? Kuo jie tokie vertingi? — Jo balsas, iš pradžių drebėjęs iš pasipiktinimo, staiga tapo ramus ir dalykiškas, kai jis kreipėsi į kareivius. — Nežiūrėkit apačion į tuos tris, — pasakė jis. — Stebėkit kalvos viršūnę. Pasimatys tik du ar trys trumpi pliūpsniai, todėl būkit akyli. Nenusisukite nuo tos vietos, iš kur šaudys, ir pasakykite man... Vis dar nori, kad pašaukčiau juos atgal, Vaiteikeri?

— Aš... — prasižiojo Maiklas, bet pasigirdo šūviai ir jis suprato, kad jau vėlu.

Apačioje, prie upės, puošni su šviesiais apvadais milinė pamažu susvyravo ir susmuko į purvą. Luisas ir kitas seržantas puolė bėgti, bet nubėgo netoli.

— Seržante, — pasigirdo Nojaus balsas, ramus ir lygus, — matau, iš kur šaudo. Į dešinę nuo to didelio medžio, už dvidešimties jardų, priešais tuos du krūmus, žemesnius už kitus... Matote?

— Matau, — atsakė Hulihenas.

— Štai ten. Už dviejų ar trijų jardų nuo pirmojo krūmo.

— Tu įsitikinęs? Aš nepastebėjau.

— Įsitikinęs, — atsakė Nojus.

„Dieve mano, — nuvargęs pagalvojo Maiklas žavėdamasis Nojumi ir jo nekęsdamas, — kiek daug tas vaikinas išmoko nuo Floridos laikų.“

— Na, — pagaliau Hulihenas atsigręžė į Maiklą, — ar dabar nori rašyti raportą?

— Ne, — atsakė Maiklas. — Jokio raporto nerašysiu.

— Žinoma, kad ne. — Hulihenas draugiškai paplekšnojo jam per ranką. — Žinojau, kad tu to nedarysi. — Jis priėjo prie lauko telefono ir paskambino į kuopos vadavietę. Maiklas girdėjo, kaip jis nurodo tikslią vokiečių kulkosvaidžio lizdo vietą, kad būtų perduota minosvaidininkams.

Ir vėl popietė buvo visai tyli. Sunku įsivaizduoti, kad tik prieš minutę sutratėjo kulkosvaidis ir trys žmonės žuvo.

Maiklas pasisuko ir pažiūrėjo į Nojų. Nojus buvo priklaupęs ant vieno kelio, šautuvo buožę atrėmęs į purvą, vamzdį priglaudęs prie skruosto. Jis priminė seną paveikslėlį, kur pavaizduotas Amerikos kolonistas, kariaujantis su indėnais kažkur Kentukyje ar Naujojoje Meksikoje. Nojus žiūrėjo į Maiklą laukinėmis, degančiomis akimis, jose nesimatė nė pėdsako gėdos.

Maiklas pamažu atsisėdo, stengdamasis nežiūrėti į Nojų. Pagaliau jis suprato Nojaus žodžius, pasakytus papildymo stovykloje. Armijoje stenkis pakliūti ten, kur turi draugų.

Prieš pat žiemos saulėlydį pradėjo šaudyti minosvaidžiai. Pirmos dvi minos nenuskriejo iki tikslo, ir Hulihenas telefonu perdavė korekcijas. Trečioji mina sprogo ten, kur jis nurodė. Paskui ją nuskriejo ir ketvirtoji. Ten, kur sprogo dvi paskutinės minos, matėsi keistas judėjimas, plikos, susipynusios šakos sukrutėjo, lyg pro jas būtų brovęsis žmogus, bet jam nepavyko ir jis nugriuvo. Vėl tapo tylu ir Hulihenas telefonu pranešė:

— Viskas gerai, sere. Mestelkit dar vieną į tą pačią vietą.

Minosvaidis trinktelėjo dar vieną miną, bet kalvos viršūnėje niekas nebejudėjo.

Sutemus atvyko pionierių kuopa su pontonais ir lentomis. Maiklas ir kiti vyrai padėjo nešti sunkius daiktus prie upės. Jie praėjo pro kažkokią balkšvą dėmę. Maiklas atpažino puošniąją milinę, bet nežiūrėjo ton pusėn. Pionieriai dirbo lediniame vandenyje, jie nutiesė beveik pusę tilto, kai virš upės pakibo pirmoji šviečiančioji raketa. Tada iš abiejų pusių sugriaudėjo artilerija. Girdėjosi ir šautuvų tratėjimas, bet padrikas, netvarkingas. Jiems tuojau pat atsakė minosvaidžiai. Vokiečių sviediniai krito netiksliai. Arba jie turėjo daugiau, negu reikia, šaudmenų, arba jų stebėtojai nervinosi, taikliai apšaudomi ant kalvos viršūnės. Nė vienas sviedinys nepataikė į tiltą. Kitame tilto gale sužeidė tris pionierius, bet visi liko kiaurai permirkę, aptaškyti vandenyje sprogusių sviedinių.

Virš upės pakibusios raketos apšvietė perkėlą ryškia mėlyna šviesa, upėje dirbantys žmonės atrodė peršviečiami, kaip vabzdžiai. Keli žmonės iš būrio, kuris turėjo pirmas keltis per upę, perėjo į kitą pusę. Lousonas buvo nušautas ir įkrito į vandenį, Mukovskis paskui jį.

Maiklas susigūžė šalia Nojaus. Nojus uždėjo delną jam ant rankos ir neleido judėti. Jie žiūrėjo, kaip vienas kareivis, po jo kitas slidinėdami bėga siauromis lentomis į kitą pusę. Kažkuris nugriuvo skersai tiltą ir liko gulėti, o kiti bėgdami turėjo šokinėti per jį.

„Ne, — galvojo Maiklas jausdamas, kaip dreba jo ranka po Nojaus delnu, — tai neįmanoma, jie negali iš manęs to reikalauti, negali tikėtis...“

— Bėk, — sušnibždėjo Nojus. — Dabar bėk!

Maiklas nepajudėjo. Sviedinys sprogo upėje už dešimties pėdų nuo tilto, į viršų iššoko tamsaus vandens stulpas ir apliejo kareivį, gulintį ant lentų.

Maiklas pajuto stiprų smūgį į sprandą.

— Bėk! — garsiai šaukė Nojus. — Bėk tuojau pat, kalės vaike!

Maiklas pašoko ir nubėgo. Jis nespėjo pribėgti prie tilto, kaip kitame jo gale sprogo sviedinys, bet Maiklas, nežinodamas, ar tiltas sveikas, bėgo toliau nesustodamas.

Po kelių sekundžių jis jau buvo kitame krante. Kažkas tamsoje šaukė: „Čionai, čionai“, — ir Maiklas klusniai pasuko balso pusėn. Jis suklupo ir įkrito į duobę, kurioje jau kažkas tūnojo.