Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Nuo lošiančiųjų kauleliais atskriedavo paskiros frazės:

— Statau tūkstantį frankų... Devyni taškai...

Maiklas atsimerkė, tyliai atsistojo ir šautuvu nešinas nuėjo pažiūrėti į lošėjus.

Pfeiferis metė kauliukus. Jam sekėsi. Saujoje jis laikė pluoštą sulamdytų banknotų. Leitenantas iš tiekimo tarnybos nelošė, tik abu seržantai. Leitenantas vilkėjo karininko milinę, švarią ir tvarkingą. Kai Maiklas paskutinį kartą buvo Niujorke, jis matė tokią milinę Abercrombie and Fitch parduotuvės vitrinoje. Visi trys atvažiavusieji avėjo parašiutininkų batais, nors aišku, kad nė vienam iš jų neteko šokti žemyn, nebent nuo baro kėdės. Jie buvo stambūs, augaloti vyrai, švariai nusiskutę, tvarkingi ir gerai apsirengę. Šeriais apžėlę pėstininkai, lošimo partneriai, šalia jų atrodė kaip apsileidę, nusistekenę žemesnės rasės atstovai.

Svečiai iš užnugario kalbėjo garsiai, pasitikėdami savimi, jų energingi judesiai buvo kitokie, negu pavargusių ir nešnekių kareivių, ištrūkusių kelioms valandoms iš priešakinės fronto linijos, kad pirmą kartą per tris dienas pavalgytų karšto maisto. „Jeigu tektų sudaryti rinktinį pulką, kuris užimtų miestus, gintų tiltus ir atmuštų šarvuočių puolimą, tai tie trys dailūs, žvalūs jauni vyrai būtų paimti pirmieji“, — pagalvojo Maiklas. Bet armijoje reikalai tvarkomi kitaip. Tie savimi patenkinti raumeningi vyrukai tarnavo jaukiose raštinėse už penkiasdešimties mylių nuo fronto, spausdino įvairius blankus ir kartais šiūpteldavo anglių į raudonai įkaitusią geležinę krosnelę, stovinčią kambario viduryje. Maiklas prisiminė seržanto Huliheno iš antro skyriaus žodžius, kuriais jis paprastai pasveikindavo naujai atvykusius: „Ak, — sakydavo Hulihenas, — kodėl pėstininkams siunčia tokius nupiepėlius? Kodėl užnugaryje visada tarnauja sunkiaatlečiai, rutulio stūmikai ir JAV rinktinės futbolininkai? Sakykit, vaikinai, kuris iš jūsų sveria daugiau negu trisdešimt svarų?“ Žinoma, jis taip kalbėdavo tyčia, norėdamas pralinksminti naujokėlius ir pelnyti jų palankumą. Bet jo žodžiuose slypėjo dalis karčios tiesos.

Žiūrėdamas į lošiančiuosius, Maiklas pamatė, kaip leitenantas išsitraukė butelį ir nugėrė kelis gurkšnius. Pfeiferis atidžiai stebėjo leitenantą, kratydamas kauliukus purvu apskretusioje saujoje.

— Leitenante, — paklausė jis, — ką regiu jūsų kišenėje?

Leitenantas nusijuokė.

— Konjaką, — atsakė jis. — Tai brendis.

— Matau, kad brendis, — pasakė Pfeiferis. — Kiek už jį norite?

Leitenantas pažiūrėjo į banknotus Pfeiferio rankoje.

— Kiek turi?

Pfeiferis suskaičiavo.

— Du tūkstančius frankų, — atsakė jis. — Tai keturiasdešimt dolerių. Mielai nusipirkčiau buteliuką gero konjako savo kauleliams sušildyti.

— Keturi tūkstančiai frankų, — ramiai pasakė leitenantas. — Gali nusipirkti buteliuką už keturis tūkstančius.

Pfeiferis įdėmiai pažiūrėjo į tiekimo tarnybos leitenantą ir šaltai nusispjovė. Tada kreipėsi į saujoje gulinčius kauliukus:

— Mielieji kauliukai, tėtušis nori išgerti. Jis labai nori išgerti.

Jis padėjo savo du tūkstančius ant žemės. Abu seržantai su žvaigždutėmis ant pečių pastatė nuo savęs.

— Kauliukai, — vėl kreipėsi Pfeiferis, — šiandien taip šalta. Tėtušį kankina troškulys. — Jis švelniai paritino kauliukus, lyg būtų pažėręs žiedlapius. — Kiek? — paklausė jis nustojęs šypsotis. — Septyni? — Jis vėl nusispjovė ir ištiesė ranką. — Imkite pinigus, leitenante, ir duokite butelį.

— Mielai, — atsakė leitenantas. Jis padavė Pfeiferiui butelį ir susišlavė pinigus. — Džiaugiuosi, kad atvažiavome.

Pfeiferis gėrė ilgai. Kareiviai stebėjo jį tylėdami, džiaugdamiesi ir apmaudaudami dėl jo išlaidumo. Pfeiferis gerai užkimšo butelį ir įsikišo jį į milinės kišenę.

— Šįvakar bus puolimas, — pareiškė jis karingai. — Kokio velnio man keltis per tą prakeiktą upę su keturiais tūkstančiais frankų kišenėje? Jei šįvakar vokiečiai mane nušaus, tai bus nušovę kareivį su pilnu pilvu gero konjako. — Užsimetęs ant peties šautuvą, jis nuėjo šalin.

— Tiekimo tarnyba, — pasakė pėstininkas, stebėjęs lošimą. — Dabar žinosiu, kodėl ji šitaip vadinasi.

Leitenantas geraširdiškai nusikvatojo. Kritika jam buvo nė motais. Maiklas jau seniai negirdėjo šitaip geraširdiškai juokiantis be ypatingos priežasties, tik dėl geros nuotaikos pertekliaus. Šitaip juoktis gali tik tas, kas tarnauja už penkiasdešimties mylių nuo fronto linijos. Nė vienas kareivis nenusijuokė kartu su leitenantu.

— Pasakysiu jums, vaikinai, ko mes čia atvažiavome, — pareiškė leitenantas.

— Nesunku numanyti, — atsakė Kreinas, Maiklo būrio kareivis. — Jūs esate iš informacijos tarnybos ir atsivežėte klausimus apklausai. Ar mes patenkinti tarnyba? Ar mums čia patinka? Ar pastaraisiais metais sirgome gonorėja daugiau nei tris kartus?

Leitenantas vėl nusijuokė. „Koks linksmuolis“, — pagalvojo Maiklas, niūriai dėbtelėjęs į jį.

— Ne, — pasakė leitenantas, — mes čia atvykome su reikalu. Girdėjome, kad šituose miškuose galima aptikti neblogų trofėjų. Aš du kartus per mėnesį važiuoju į Paryžių, ten galima gan brangiai parduoti Luger sistemos pistoletus, fotoaparatus, žiūronus ir kitokius niekus. Mes jums gerai už juos sumokėtume. Tai kaip, vaikinai, ar rastumėte ką parduoti?

Kareiviai tylėdami susižvalgė.

— Aš turiu gerą Garand šautuvą, — pasakė Kreinas. — Atiduočiau už penkis tūkstančius frankų. Dar yra visai gera berankovė striukė, — nekaltu veidu vardijo Kreinas. — Kiek padėvėta, bet brangi kaip prisiminimas.

Leitenantas sukikeno. Jam akivaizdžiai patiko laisvadienis fronte. Maiklas neabejojo, kad jis parašys savo merginai į Viskonsiną apie tuos keistuolius pėstininkus, šiurkštokus, bet smagius vaikinus.

— Gerai, — pasakė leitenantas. — Pats paieškosiu. Girdėjau, kad aną savaitę čia vyko mūšiai, tikriausiai mėtosi daugybė daiktų.

Pėstininkai šaltai žiūrėjo vienas į kitą.

— Daugybė, tikrai daugybė, — mandagiai patvirtino Kreinas. — Prisikrausit pilną džipą. Būsit turtingiausias žmogus Paryžiuje.

— Kaip nuvažiuoti iki fronto linijos? — sukruto leitenantas. — Pasidairysim.

Vėl stojo apsimesto abejingumo tyla.

— Iki fronto linijos? — taip pat nekaltai atsakė Kreinas. — Norite pasidairyti prie fronto linijos?

— Taip, kareivi, — leitenantas jau ėmė irzti.

— Važiuokite šituo keliu, — ranka parodė Kreinas. — Teisingai rodau, vaikinai?

— Taip, taip, leitenante, — patvirtino kareiviai.

— Pro šalį nepravažiuosite, — pasakė Kreinas.

Dabar leitenantas suprato, kad iš jo šaipomasi. Jis pasisuko į Maiklą, kuris iki tol tylėjo.

— Ar gali parodyti mums, kaip ten nuvažiuoti?

— Važiuokite... — pradėjo Maiklas.

— Važiuokite šituo keliu, leitenante, — pertraukė jį Kreinas. — Už pusantros mylios kelias ims kilti į kalvą, ten bus miškelis. Kai užvažiuosite į viršų, pamatysite upę. Ten ir yra frontas, leitenante.

— Jis sako tiesą? — įtariai paklausė leitenantas.

— Taip, sere, — patvirtino Maiklas.

— Gerai! — Leitenantas pasisuko į vieną iš seržantų. — Luisai, džipą paliksime čia. Eisime pėsti. Padaryk, ką reikia, kad jo nenuvarytų.

— Klausau. — Luisas priėjo prie džipo, pakėlė variklio dangtį, išėmė skirstytuvo rotorių ir ištraukė kelis laidelius. Leitenantas irgi priėjo prie džipo, paėmė tuščią kuprinę ir persimetė per petį.