Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Grynas pažiūrėjo į Maiklą.

— Žinoma, — pasakė jis beveik moterišku, aukštu, maloniu balsu. — Prisimenu iš Floridos. Kuo nusikaltai, kad tave grąžino į trečiąją kuopą? — Jis paspaudė ranką ir Maiklui.

— Mūsų negrąžino, sere, — įsiterpė Nojus. — Mes dezertyravome iš papildymo stovyklos.

— Nuostabu, — šypsodamasis pasakė Grynas. — Galite nebesijaudinti. Pasielgėte labai gerai. Šaunuoliai! Tuoj pat sutvarkysiu dokumentus. Ir neklausinėsiu, kas privertė jus taip atkakliai ieškoti šitos nelaimingos kuopos. Dabar būsite mano šios savaitės pastiprinimas... — Matėsi, kad jis susijaudinęs ir patenkintas. Jis šiltai, beveik motiniškai plekšnojo Nojų per ranką.

— Sere, — paklausė Nojus, — ar Džonis Bernekeris yra?

Nojus stengėsi kalbėti lygiu, abejingu balsu, bet nesugebėjo paslėpti susijaudinimo.

Grynas nusigręžė, o kapralas pradėjo lėtai barbenti pirštais į stalą. Maiklas pajuto, kad kitos dešimt minučių bus baisios.

— Buvau pamiršęs, — ramiai atsakė Grynas, — kad judu su Bernekeriu buvote artimi draugai.

— Taip, sere.

— Jį pakėlė į seržantus, — pasakė Grynas. — Štabo seržantus. Paskyrė vadovauti būriui. Rugsėjo mėnesį. Jis puikus kareivis, tas Džonis Bernekeris.

— Taip, sere.

— Vakar vakare jį sužeidė, Nojau. Atsitiktinis sviedinys. Per pastarąsias penkias dienas jis buvo vienintelis sužeistasis kuopoje.

— Ar jis mirė, sere? — paklausė Nojus.

— Ne.

Maiklas matė, kaip Nojaus rankos, suspaustos į kumščius, pamažu atsileido.

— Ne, — pakartojo Grynas. — Nemirė. Mes tuojau pat išsiuntėme jį į užnugarį.

— Sere, — karštai prabilo Nojus, — noriu prašyti jūsų didelės, labai didelės paslaugos.

— Kokios paslaugos?

— Duokite man leidimą nuvykti į užnugarį. Gal man pasiseks pasikalbėti su juo.

— Bet jį galėjo nuvežti į lauko ligoninę, — švelniai pasakė Grynas.

— Turiu jį pamatyti, kapitone, — greitai kalbėjo Nojus. — Tai labai svarbu. Neįsivaizduojate, kaip svarbu. Karo ligoninė yra už penkiolikos mylių. Mes ją matėme pravažiuodami. Užtruksiu tik porą valandų. Ilgai ten nebūsiu. Duodu garbės žodį. Iš karto grįšiu atgal.

Iki vakaro grįšiu. Noriu tik pakalbėti su juo penkiolika minučių. Jam tai bus labai svarbu, kapitone...

— Gerai, — pasakė Grynas. Jis atsisėdo prie stalo ir kažką parašė popieriuje. — Štai leidimas. Susirask Berensoną ir pasakyk, kad liepiau nuvežti tave į ligoninę.

— Ačiū, — padėkojo Nojus. Jo balsas vos girdėjosi tyliame kambaryje. — Ačiū, kapitone.

— Niekur kitur neužsuk, — priminė Grynas, žiūrėdamas į kabantį ant sienos žemėlapį, pridengtą celofanu, subraižytą spalvotais pieštukais. — Vakare man reikės automobilio.

— Tik ten ir atgal, — atsakė Nojus. — Pažadu. — Jis pasuko prie durų, bet stabtelėjo. — Kapitone, — kreipėsi jis.

— Ką?

— Ar jis sunkiai sužeistas?

— Sunkiai, Nojau, — atsiduso Grynas. — Labai sunkiai.

Po minutės Maiklas išgirdo, kaip džipas suburzgė, šoko į priekį ir nudūmė purvinu keliu pukšėdamas kaip motorinė valtis.

— Vaiteikeri, — pasakė Grynas, — gali pabūti čia, kol jis sugrįš.

— Ačiū, sere.

Grynas atidžiai pažiūrėjo į jį.

— Na, Vaiteikeri, koks kareivis iš tavęs išėjo? — paklausė jis.

Maiklas akimirką pasvarstė.

— Nekoks, sere.

Grynas šyptelėjo. Šią akimirką jis, kaip niekada, buvo panašus į pardavėją, rymantį ant prekystalio po sunkios dienos švenčių išvakarėse.

— Turėsiu omenyje, — pasakė Grynas. Jis užsirūkė, priėjo prie durų ir atidarė jas. Jo siluetas matėsi pilko, bespalvio rudens peizažo fone. Iš toli girdėjosi silpstantis motoro burzgimas.

— Ak, — pasakė Grynas, — be reikalo leidau jam važiuoti. Ar būtina, kad kareivis matytų, kaip miršta jo draugai?

Jis uždarė duris, grįžo prie stalo ir atsisėdo. Suskambėjo telefonas ir jis tingiai pakėlė ragelį. Maiklas nugirdo šaižų bataliono vado balsą.

— Ne, sere, — atsakė Grynas tokiu balsu, kad rodėsi, tuoj užmigs. — Mano linija nebuvo apšaudoma nuo septintos valandos ryto. Aš pranešiu. — Jis pakabino ragelį ir sėdėjo nejudėdamas, stebėdamas, kaip žemėlapio fone raitosi cigaretės dūmai.

Nojus grįžo vėlai naktį. Diena praėjo ramiai, net patrulio siųsti neprireikė. Tarpais virš galvos praskriedavo sviediniai, bet atrodė, kad jie beveik nesusiję su trečiąja kuopa, kurios kareiviai vis ateidavo į vadavietę su pranešimais kapitonui Grynui. Maiklas visą dieną snaudė kampe, galvojo apie šį naują, mieguistą, ramų karą, taip besiskiriantį nuo nesiliaujančių mūšių Normandijoje, nuo spartaus priešo persekiojimo prasilaužus. „Čia gyvenimas teka lėtai, lydimas visai kitokios muzikos, — galvojo Maiklas migdamas. — Didžiausi rūpesčiai — šiluma, švara ir sotumas.“ Tą dieną kapitono Gryno rūpestis buvo vis didėjantis susirgimų tranšėjų reumatu skaičius jo dalinyje.

Maiklas stebėdamasis prisiminė neįprastą bruzdesį, matytą važiuojant fronto link. Ėjo žmonės, tūkstančiai jų, važiavo mašinos, blaškėsi darbais perkrauti karininkai, judėjo džipai, sunkvežimiai, traukiniai, visų jų tikslas buvo vienas — aprūpinti būrelį nelaimingų, apsnūdusių, vangių kareivių, patikimai apsikasusių užmirštoje fronto linijoje. „Visoje armijoje, — galvojo Maiklas prisiminęs, kaip Grynas reikalavo keturiasdešimties žmonių, — visose tarnybose sėdi po du, tris žmones. Sandėliuose, kanceliarijose, poilsio ir pramogų organizavimo tarnyboje, ligoninėse ir gurguolėse. Tik čia, arčiausiai priešo, žmonių stinga. Tik čia, nykią rudens dieną drėgnose, siaurose tranšėjose atrodo, kad ši kariuomenė priklauso išvargintai, nuskurdusiai vargšų valstybei. Trečdalis gyventojų, sakė kažkada prezidentas, gyvena baisiomis sąlygomis, prastai maitinasi. Apkasuose susislėpusi armija pagal kažkokį nesuprantamą skirstymo sistemos kaprizą irgi pateko į tą nelamingąjį amerikiečių trečdalį...“

Maiklas girdėjo, kaip sutemus privažiavo džipas. Namo langai buvo užtemdyti antklodėmis. Antklodė kabojo ir ant durų. Durys plačiai atsivėrė ir į vidų įėjo Nojus, Berensono lydimas. Elektrinio žibinto šviesoje antklodė sulingavo ir į kambarį plūstelėjo drėgnas nakties oras.

Nojus uždarė duris ir nuvargęs atsirėmė į sieną. Grynas pažiūrėjo į jį.

— Na, — švelniai paklausė jis, — matei jį, Nojau?

— Taip, mačiau, — atsakė Nojus kimiu, prislėgtu balsu.

— Kur jį radai?

— Lauko ligoninėje.

— Ar jį evakuos į užnugarį?

— Ne, sere. Jo neevakuos, — atsakė Nojus.

Berensonas nuėjo į kambario kampą ir išsiėmė iš maišelio sausą davinį. Triukšmingai perplėšė kartoną ir popierių ir ėmė triauškindamas kramtyti kietus sausainius.

— Jis dar gyvas? — tyliai ir dvejodamas paklausė Grynas.

— Taip, sere, dar gyvas.

Grynas atsiduso supratęs, kad Nojus nenori kalbėtis.

— Gerai, — pasakė jis. — Nusiramink. Rytoj išsiųsiu tave ir Vaiteikerį į antrąjį būrį. Pasistenkit gerai pailsėti.

— Ačiū, sere. Ačiū už automobilį.

— Nėra už ką. — Grynas vėl palinko prie pranešimo, kurį buvo atidėjęs pasirodžius Nojui.

Nojus sutrikęs apsidairė, pasuko prie durų ir išėjo į lauką. Maiklas atsistojo. Sugrįžęs Nojus nė karto nedirstelėjo į jį. Maiklas išėjo paskui Nojų į drėgną nakties rūką. Jis labiau pajuto, negu pamatė Nojų, atsirėmusį į namo sieną. Vėjas lengvai šiureno jo drabužius.