Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Visi mielai juos pavėžėdavo. Laidojimo komandos leitenantas lyg tikras profesionalas aiškino, kaip jo vyrai apieško žuvusiųjų kišenes ir rastus daiktus dalija į dvi krūveles. Pirmojoje guli laiškai iš namų, kišeninės Biblijos, apdovanojimai — visa, kas bus išsiųsta sielvarto prislėgtoms šeimoms. Kitoje — įprasti kareivio daiktai: lošimo kauliukai, kortos, prezervatyvai, nuogų moterų nuotraukos, atviri anglų merginų laiškai su prisiminimais apie nuostabiai praleistas naktis šieno kaugėse netoli Solsberio arba Klardžeso gatvėje Londone. Antrosios krūvelės daiktus reikia sunaikinti, kad jie neterštų žuvusio didvyrio atminimo. Leitenantas, iki karo dirbęs San Franciske moteriškos avalynės pardavėju, pasakojo ir apie sunkumus, su kuriais susiduria jo komanda, kai reikia surinkti ir atpažinti sudraskyto žmogaus likučius.

— Duosiu jums gerą patarimą, vaikinai, — pasakė laidojimo tarnybos leitenantas. — Nešiokite asmens ženklus laikrodžio kišenėlėse. Sprogimai nutraukia galvas, grandinėlės su ženklais nuskrieja velniai žino kur. Bet devyniais atvejais iš dešimties kelnės lieka vietoje. Mes visada surasime asmens ženklą ir atpažinsime žuvusįjį.

— Ačiū už patarimą, — padėkojo Maiklas.

Vėliau juos pavėžėjo karo policijos kapitonas. Jis iš karto suprato, kad jie savavališkai pasišalinę ir pasisiūlė paimti juos į savo nepilną kuopą, žadėdamas sutvarkyti jų priėmimo formalumus.

Jiems teko važiuoti ir generolo majoro automobilyje. Generolo divizija buvo išvesta į užnugarį penkių dienų poilsio. Generolo pilvukas buvo kiek atsikišęs, jis atrodė tėviškai malonus, o veido spalva buvo tokia, kokią įgauna žmogus, pabuvęs naujagimių palatoje, kur palaikoma šiluma, beveik lygi kūno temperatūrai. Jis klausinėjo maloniai, bet ir gudriai.

— Iš kur jūs, vaikinai? Į kokią dalį vykstate?

Maiklas, kuris jau seniai nepasitikėjo aukšto rango karininkais, karštligiškai ieškojo nekalto atsakymo, bet Nojus atsakė iš karto:

— Mes dezertyrai, sere. Pabėgome iš papildymo stovyklos ir vykstame į savo senąjį dalinį. Norime susirasti savo kuopą.

Generolas supratingai linktelėjo ir pritariamai pažvelgė į Nojaus medalį.

— Štai ką jums pasakysiu, vaikinai, — pradėjo jis baldų reklamuotojo balsu. — Mano divizijoje stinga žmonių. Likite pas mus, pažiūrėkite, gal patiks. Aš pats sutvarkysiu reikalingus popierius.

Maiklas nusijuokė. Kaip pasikeitė armija, kokia tapo lanksti ir prisitaikanti.

— Ne, sere, ačiū, — tvirtai atsakė Nojus. — Aš iškilmingai pažadėjau savo vaikinams, kad grįšiu pas juos.

Generolas vėl linktelėjo.

— Suprantu, — pasakė jis. — Aštuonioliktais metais aš tarnavau Rainbotu divizijoje. Po sužeidimo apverčiau žemę aukštyn kojomis, bet sugrįžau į ją. Na, tai nors papietaukite pas mus. Šiandien sekmadienis, štabo valgykloje bus vištienos.

Pabūklų dundėjimas ant tolimų kalvų vis artėjo. Maiklui atrodė, kad pagaliau suras kilnią lygybės dvasią, atviras širdis, tą tylų milijonų žmonių sutarimą, apie ką jis svajojo stodamas tarnauti, ko iki šiol jam nepasitaikė sutikti. Kažkur ten, nebetoli, jis suras tą Ameriką, kurios nepažinojo gyvendamas jos žemyne. Gal tai bus iškankinta ir mirštanti Amerika, bet draugų ir artimųjų Amerika, kur žmogus galės atmesti į šalį savo inteligentiškas dvejones, iš knygų pasisemtą cinizmą, tikrą neviltį ir nuolankiai, su dėkingumu pamiršti save... Nojus, grįžtantis pas savo draugą, jau surado tokią šalį, matyti iš to, kaip ramiai ir užtikrintai jis kalbasi su seržantais ir su generolais. Ištremtieji, gyvenantys purve ir mirties baimėje, bent vienu požiūriu surado geresnius namus už tuos, iš kurių juos privertė išeiti. Čia, vokiečių žemės pakraštyje, išaugo krauju nuplauta Utopija, kur nėra nei turtingų, nei vargšų, išaugo demokratija, gimusi sproginėjant sviediniams, kur egzistavimo priemonės priklauso bendruomenei, kur maistas vartojamas pagal poreikius, ne pagal kišenę, kur apšvietimas, šildymas, butas, transportas, medicinos paslaugos ir laidotuvės apmokami valstybės ir visiems prieinami — baltiesiems ir spalvotiesiems, žydams ir krikščionims, darbininkams ir šeimininkams, kur gamybos priemonės — šautuvai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, patrankos — yra masių rankose. Štai visuotinis krikščioniškasis socializmas, kur visi dirba bendrai gerovei, o ilsėtis gali tik mirusieji.

Kapitono Gryno vadavietė buvo įsikūrusi nedideliame valstiečio namelyje smailu stogu, panašiu į viduramžių pasakų namelį iš spalvotų animacinių filmukų. Į namelį buvo pataikęs tik vienas sviedinys. Skylė buvo uždengta durimis, išimtomis iš miegamojo staktos. Palei sieną, atgręžtą nuo vokiečių, stovėjo du džipai. Juose miegojo du seniai nesiskutę kareiviai, susisupę į antklodes ir užsitraukę ant akių šalmus. Patrankų gaudesys čia girdėjosi daug garsiau. Šaižiai sušvilpę ir nutildami praskriedavo sviediniai. Šaltas vėjas, pliki medžiai, neišbrendamas purvas keliuose ir laukuose, ir nė gyvos dvasios, tik šitie du džipuose miegantys kareiviai. „Taip lapkričio mėnesį atrodo visi kaimai, — galvojo Maiklas. — Žemė atiduota stichijai, o viduje snūduriuojantis ūkininkas galvoja apie ateinantį pavasarį.“

Apėmė keistas jausmas, kai jie, nusižengę armijos tvarkai, strėlės tiesumu pervažiavę pusę Prancūzijos kareivių, patrankų ir perkrautų sunkvežimių išminkytais keliais, atsidūrė tokioje tylioje, apleistoje ir iš pirmo žvilgsnio nepavojingoje vietoje. Armijos, korpuso, divizijos, pulko, bataliono štabai ir trečiosios kuopos vadavietė — jie leidosi vis žemiau vadaviečių rangais, kaip jūreiviai mazguota virve, ir dabar, kai pasiekė tikslą, Maiklas, žiūrėdamas į duris, sudvejojo: gal jie pasielgė kvailai, gal jų čia laukia dideli nemalonumai... Sunerimęs Maiklas suvokė, kad jie lengvabūdiškai nusižengė armijos įstatymams, o juk armija yra biurokratiškiausia iš visų institucijų. Karo įstatymuose tikrai yra numatytos bausmės už tokius nusižengimus.

Nojaus tokios mintys nevargino. Paskutines tris mylias jis žingsniavo žvaliais, dideliais žingsniais, nepaisydamas purvo. Įtemptai šypsodamasis Nojus atidarė duris ir žengė į vidų, o Maiklas neryžtingai įėjo iš paskos.

Kapitonas Grynas stovėjo nugara į duris ir kalbėjosi telefonu.

— Mano kuopos fronto linija — tikras pokštas, sere, — aiškino jis. — Frontas toks ištįsęs, kad bet kurioje vietoje nepastebėtas gali pravažiuoti pienovežis. Mums reikėtų dar mažiausiai keturiasdešimties žmonių, ir tuojau pat. Perjungiu.

Maiklas išgirdo ploną, piktą ir šaižų bataliono vado balsą, sklindantį iš kito laido galo. Grynas perjungė aparatą ir vėl kalbėjo pats.

— Taip, sere, suprantu. Papildymą gausime, kai korpuso štabas, velnias jį nujotų, laikys, kad tai reikalinga. O tuo metu vokiečiai, jeigu sumanys pulti, pereis kiaurai kaip per rėtį. Ką man daryti, jeigu jie puls? Perjungiu. — Jis vėl klausėsi. Maiklas nugirdo porą aštrių žodelių.

— Klausau, sere, — pasakė Grynas. — Suprantu. Tai viskas, sere. — Jis padėjo ragelį ir atsigręžė į kapralą, sėdintį prie improvizuoto stalo. — Žinai, ką majoras man pasakė? — paklausė jis apmaudžiai. — Jeigu vokiečiai atakuos, turiu jam pranešti. Juokdarys! Mes dabar esame pranešinėjimo dalinys! — Jis nuvargęs atsigręžė į Nojų ir Maiklą. — Klausau jūsų.

Nojus nesakė nieko. Grynas įdėmiai pažiūrėjo į jį, nusišypsojo ir ištiesė jam ranką.

— Akermanai, — pasakė jis spausdamas Nojui ranką. — Maniau, kad tu jau civilis.

— Ne, sere, dar ne civilis, — atsakė Nojus. — Tikriausiai prisimenate Vaiteikerį.