Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Ar tu žinai, kur jie dabar? — paklausė Maiklas.

— Sužinosiu. Nesunku.

— Ar nebijai patekti į bėdą po tos istorijos Valstijose?

Nojus švelniai nusišypsojo.

— Brolau, — pasakė jis, — po to, ką patyriau Normandijoje, manęs jau negąsdina niekas, ką JAV kariuomenė gali man padaryti.

— Ieškai bėdos.

Nojus gūžtelėjo pečiais.

— Kai tik ligoninėje paaiškėjo, kad nenumirsiu, parašiau Džoniui Bernekeriui, kad grįšiu. Jis manęs laukia. — Nojaus balse skambėjo ramus ryžtas, kurio jokie įkalbinėjimai nebūtų pakeitę.

— Ką gi, laimingo kelio, — pasakė Maiklas. — Perduok linkėjimų vaikinams.

— Eikime kartu.

— Ką?

— Eikime kartu, — pakartojo Nojus. — Turėsi daugiau galimybės išlikti gyvas, jeigu kariausi kuopoje, kurioje turi draugų. Juk norėtum grįžti iš karo gyvas, ar ne?

— Norėčiau, — šyptelėjo Maiklas. — Žinoma, norėčiau.

Jis nepasakojo Nojui apie tas dienas, kai jam būdavo vis tiek, gyvens jis ar ne, apie lietingas, varginančias naktis Normandijoje, kai jautėsi niekam tikęs, kai karas atrodė tik vis platėjančios kapinės, tik mirties fabrikas. Jis nepasakojo apie nykias dienas Anglijos ligoninėje tarp sužalotų karių, gabenamų iš Prancūzijos mūšio laukų, kai buvo atsidavęs sumanių, bet negailestingų gydytojų ir slaugių malonei, kurie neleido jam bent vienai parai nuvažiuoti į Londoną. Jie laikė jį ne žmogumi, kuriam reikia paguodos ir pagalbos, o prastai gyjančia koja, kurią reikia kaip nors sutvarkyti, kad jos šeimininką vėl būtų galima išsiųsti į frontą.

— Aš tikrai norėčiau grįžti gyvas karui pasibaigus, — pasakė Maiklas. — Bet pasakysiu tau atvirai. Jaučiu, kad praėjus kokiems penkeriems metams po karo, mes apgailestaudami prisiminsime kiekvieną kulką, kuri praskriejo į mus nepataikiusi.

— Tik ne aš, — piktai paprieštaravo Nojus. — Man taip neatrodys.

— Žinoma, — sutiko Maiklas jausdamasis kaltas. — Atleisk, kad taip kalbėjau.

— Tu pateksi į frontą su papildymu, — pasakė Nojus, — todėl tavo padėtis bus baisi. Ten kariaujantys vyrai jau bus susidraugavę, jausis atsakingi vienas už kitą, kaip galėdami vienas kitą gelbės. Vadinasi, kiekvienas bjaurus, pavojingas darbas bus pavedamas naujokams. Seržantai net nesiteikia įsiminti tavo pavardės. Jie nenori nieko apie tave žinoti. Tik spaus iš tavęs viską dėl savo draugų, o paskui vėl lauks papildymo. Tu pateksi į naują kuopą visiškai vienas, be draugų, tave nuolat siuntinės patruliuoti, tavimi kaišios kiekvieną skylę. Jeigu tu kur nors įstrigsi ir iškils klausimas, ar gelbėti tave, ar senuosius draugus, ką, tavo galva, jie darys?

Nojus kalbėjo karštai, įsmeigęs tamsių, atkaklių akių žvilgsnį Maiklui į veidą. Maiklą sujaudino jo rūpestingumas. „Po galais, aš taip mažai padariau dėl jo, kai jam buvo sunku Floridoje, — galvojo Maiklas, — ir menkai padėjau jo žmonai Niujorke. Ar ta trapi, tamsi mergina įsivaizduoja, ką jos vyras dabar kalba šlapioje lygumoje prie Paryžiaus, ar įsivaizduoja, kokį milžinišką slaptą darbą dirbo jo smegenys, kol rado teisingą sprendimą šį šaltą, lietingą rudenį toli nuo tėvynės, kad galėtų kada nors grįžti namo, paglostyti jai ranką, paimti į glėbį sūnų... Ką jie Amerikoje žino apie karą? Ką korespondentai pirmuose puslapiuose rašo apie papildymo stovyklas?“

— Tu privalai turėti draugų, — karštai įtikinėjo Nojus. — Neleisk, kad tave nusiųstų ten, kur nėra draugų, galinčių tave apginti...

— Gerai, — tyliai pasakė Maiklas imdamas Nojaus ranką, — eisiu su tavim.

Bet pasakė tai ne todėl, kad laikė save žmogumi, kuriam reikia draugų.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Kažkoks džipu važiavęs kapelionas paėmė juos kitapus Šato Tjeri. Diena buvo apsiniaukusi, seni kapinių paminklai ir surūdiję vielų aptvarai, likę iš ano karo, atrodė nykūs ir neprižiūrimi.

Kapelionas buvo jaunas vyras, kalbėjo su pietiečių akcentu ir buvo labai šnekus. Jį paskyrę į lakūnų naikintojų grupę ir dabar jis važiavo į Reimsą liudyti vieno lakūno karo lauko teisme.

— Vargšas vaikinukas, — kalbėjo kapelionas. — Geresnį žmogų sunku įsivaizduoti. Puikūs rezultatai, dvidešimt du skrydžiai, vieną vokiečių lėktuvą numušė tikrai, kitus du galbūt, bet, nepaisant viso to, pulkininkas pats paprašė manęs būti liudytoju. Mano krikščioniška pareiga būti teisme ir pasakyti savo žodį.

— Kuo jis nusižengė? — paklausė Maiklas.

— Padarė kvailystę Raudonojo Kryžiaus klube, — atsakė kapelionas. — Per šokius nusišlapino ant grindų.

Maiklas šyptelėjo.

— Karininkui nederamas elgesys, sako pulkininkas, — pareiškė kapelionas, pavojingai nusigręžęs nuo kelio. — Vaikinas buvo išgėręs, nesuprantu, kas jam užėjo. Aš asmeniškai susidomėjau ta byla. Susirašinėjau su karininku, to vaikino gynėju. Labai nekvailas vyrukas, Episkopalinės bažnyčios narys, prieš karą dirbo advokatu Portlande. Taip, sere. Pulkininkas nesukliudys man pasakyti tai, ką turiu pasakyti, ir jis tai žino. Tas pulkininkas Batonas, — kalbėjo kapelionas, — mažiausiai turi teisę kaltinti žmogų dėl tokio prasižengimo. Aš papasakosiu teismui apie pulkininko elgesį šokių salėje Dalase, namuose, Jungtinių Amerikos Valstijų vidury, matant amerikietėms moterims. Galite manimi netikėti, bet pulkininkas, vilkėdamas uniforma, nusišlapino į palmės vazoną vienoje viešbučio šokių salėje miesto centre. Mačiau savo akimis. Bet jis aukšto rango karininkas, todėl mes buvom nutildyti. Tačiau dabar tas įvykis išplauks į paviršių. Aš to reikalo taip nepaliksiu.

Pradėjo smarkiai lyti. Lietus pylė ant senų įtvirtinimų ir pūvančių medinių stulpų, kur 1917 metais buvo ištemptos vielos. Kapelionas sumažino greitį ir atidžiai žiūrėjo į kelią per aprasojusį priekinį stiklą. Nojus, sėdintis greta kapeliono, ėmėsi stiklą valyti. Jie važiavo pro nedideles kapines šalia kelio, kur buvo sulaidoti prancūzai, žuvę per 1940 metų atsitraukimą. Ant kai kurių kapų gulėjo išblukusios dirbtinės gėlės, kapinių vidury ant pilko medinio pjedestalo stovėjo įstiklintas kažkoks šventasis. Maiklas nusisuko nuo kapeliono ir galvojo, kaip susipina skirtingų karų įvykiai.

Kapelionas staiga sustabdė automobilį ir atbulas privažiavo prie mažųjų prancūzų kapinių.

— Bus įdomi nuotrauka mano albumui, — pasakė jis. — Sustokite, vaikinai, prie šitų kapinių.

Maiklas ir Nojus išlipo iš automobilio ir sustojo prie tvarkingo kapo. Pierre Sorel , — skaitė Maiklas ant vieno kryžiaus, — Soldat premiere class, ne 1921 , mort 1940. Dirbtiniai laurų lapai, apvynioti juodu kaspinu, jau daugiau negu ketveri metai guli po pliaupiančiu lietumi ir svilinančia saule.

— Nuo karo pradžios sukaupiau daugiau negu tūkstantį nuotraukų, — pasakė kapelionas, dalykiškai triūsdamas prie žvilgančios leikos. — Bus vertingiausias rinkinys. Vaikinai, šiek tiek į kairę. Štai taip. — Fotoaparatas klaktelėjo. — Puikus aparatukas, — išdidžiai pareiškė kapelionas. — Galima fotografuoti esant bet kokiam apšvietimui. Išmainiau su vokiečiu belaisviu į dvidešimt pakelių cigarečių. Tik vokiečiai moka gaminti gerus fotoaparatus. Pasakykite, vaikinai, savo adresus Valstijose, aš padarysiu dvi papildomas nuotraukas ir jums išsiųsiu. Tegu artimieji mato, kaip puikiai atrodote.

Nojus padiktavo kapelionui Plaumeno adresą Vermonte su prierašu perduoti Houpei. Kapelionas stropiai užsirašė adresą bloknote odiniu viršeliu su kryžiumi.

— Dėl manęs nesivarginkite, — pasakė Maiklas. Jis nenorėjo, kad tėvai pamatytų nuotraukoje savo sūnų tokį sulysusį, išvargusį, vilkintį ne savo dydžio uniforma, stovintį lietui lyjant prie jauno prancūzo kapo. — Kam jums tas rūpestis, sere.