Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Niekai, vaikine. Juk yra žmogus, kuriam bus malonu gauti tavo nuotrauką. Nepatikėsite, kiek šiltų laiškų gaunu nuo tėvų, kuriems siunčiau sūnų nuotraukas. Tu toks simpatiškas, netgi gražus vaikinas, tikriausiai turi merginą, kuri mielai pasistatys tavo nuotrauką ant naktinio stalelio.

Maiklas susimąstė.

— Panelė Margarita Frimentl, — pasakė jis. — Niujorkas, Dešimtoji gatvė dvidešimt šeštas namas. Kaip tik to jai trūksta ant naktinio stalelio.

Kol kapelionas bloknote užrašė adresą, Maiklas galvojo, kaip jo nuotrauka su kapeliono rašteliu pasieks Margaritą jos jaukiame butuke tylioje Niujorko gatvėje. „Gal dabar ji parašys... Nors neįsivaizduoju, ką ji galėtų man parašyti, ką aš jai atsakyčiau. Myliu. Linkėjimai iš Prancūzijos. Iki pasimatymo po milijono metų. Ir parašas: tavo lengvai pakeičiamas mylimasis Maiklas Vaiteikeris, karinės specialybės numeris septyni šimtai keturiasdešimt penktas, per lietų stovintis prie Pjero Sorelio, gimusio tūkstantis devyni šimtai dvidešimt pirmais ir mirusio tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtais metais kapo. Puikiai leidžiu laiką, gaila, kad tavęs nėra...“

Jie vėl susėdo į džipą, ir kapelionas atsargiai nuvairavo siauru, slidžiu keliu per išmuštas vėžes, kurias paliko tūkstančiai pravažiavusių sunkiųjų armijos mašinų.

— Vermontas, — maloniai kalbėjo kapelionas Nojui, — nuobodokas miestas jaunam vyrui, ar ne?

— Po karo neketinu jame gyventi, — atsakė Nojus. — Persikelsiu į Ajovą.

— Galėtum persikelti į Teksasą, — svetingai siūlė kapelionas. — Ten yra galimybių prasisukti. Ar Ajovoje ką nors turi?

— Taip, žinoma, — linktelėjo galva Nojus. — Iš ten mano draugas Džonis Bernekeris. Jo mama surado man namą, kurį galima išsinuomoti už keturiasdešimt dolerių mėnesiui, o jo dėdė, laikraščio savininkas, pažadėjo priimti mane į darbą, kai tik grįšiu. Dėl visko jau susitarta.

— Būsi laikraštininkas, — supratingai pritarė kapelionas. — Linksmas gyvenimas. Ir pinigų į valias.

— Ne, tas laikraštis ne toks, — prieštaravo Nojus. — Tai savaitraštis, o tiražas — aštuoni tūkstančiai du šimtai egzempliorių.

— Nesvarbu, pradžiai gerai. Tramplinas didesniems darbams.

— Man nereikia jokių tramplinų, — tyliai pasakė Nojus. — Nenoriu gyventi dideliame mieste, nesiveržiu daryti karjeros. Noriu įsikurti mažame miestelyje Ajovoje ir visą gyvenimą gyventi ten su žmona, sūnumi ir bičiuliu Džoniu Bernekeriu. O kai užsigeisiu keliauti, pėsčias nueisiu iki pašto.

— Toks gyvenimas tau nusibos, — pasakė kapelionas. — Dabar tu pamatei pasaulio, todėl mažas miestelis tau atrodys nykus.

— Neatrodys, — tvirtai atsakė Nojus, energingai valydamas stiklą. — Toks gyvenimas man nenusibos.

— Tuomet mudu skirtingi žmonės, — nusijuokė kapelionas. — Aš gimiau ir užaugau mažame miestelyje ir man jis įgriso. Beje, pasakysiu jums tiesą. Manęs ne itin laukia namuose. Vaikų neturiu, o kai prasidėjo karas ir aš supratau, kad mano pareiga — tarnauti armijoje, žmona pasakė man: „Eštonai, rinkis, arba kapeliono tarnyba armijoje, arba žmona. Nesirengiu penkerius metus sėdėti namie ir galvoti, kaip tu plasnoji po pasaulį laisvas lyg paukštis ir painiojiesi su nežinia kokiomis moterimis. Eštonai, — sakė ji, — nemėgink manęs kvailinti.“ Stengiausi ją įtikinti, bet ji užsispyrusi moteris. Galiu lažintis, kad vos tik grįšiu, ji pradės skyrybų bylą. Kaip matote, teko ryžtis rimtam sprendimui. Ką darysi, — nuolankiai atsiduso jis. — Bet išėjo visai neblogai. Dvyliktojoje ligoninėje dirba labai simpatiška slaugė, ji padeda man ištverti širdgėlą. — Jis šyptelėjo. — Slaugė ir fotografavimas užima visas mano mintis, todėl nebelieka laiko galvoti apie žmoną. Kol yra moteris, kuri gali paguosti mane liūdesio valandą, ir kol nepristinga fotojuostos, galiu drąsiai žiūrėti likimui į akis...

— Iš kur jūs gaunate juostos? — pasidomėjo Maiklas, galvodamas apie tūkstantį nuotraukų albumui ir žinodamas, kaip sunku armijoje gauti bent vieną juostos ritinėlį.

Kapelionas gudriai šyptelėjo ir pirštu palietė nosį.

— Iš pradžių buvo nelengva, bet dabar viskas susiklostė. Gaunu geriausios juostos pasaulyje. Kai kariai grįžta iš užduoties, aš paprašau žvalgybinės grupės karininko, kad leistų man atsikirpti neapšviestus juostelių galus. Neįsivaizduojate, kiek juostos galima šitaip sukaupti! Dabartinis karininkas jau pradėjo reikšti nepasitenkinimą, ketino pranešti vadovybei, kad vagiu armijos turtą. Niekaip nesisekė su juo susitarti. — Kapelionas svajingai nusišypsojo. — Bet nemalonumai baigėsi, — pasakė jis.

— Kaip jums pavyko? — paklausė Maiklas.

— Tas karininkas išskrido vykdyti užduoties. Jis buvo puikus lakūnas, talentingas, — entuziastingai kalbėjo kapelionas. — Pašovė vokiečių lėktuvą, o grįžęs į savo aerodromą norėjo šauniai nupikiruoti pro radijo bokštą. Bet vargšelis suklydo dviem pėdomis. Teko rankioti jo kūno dalis po visą aerodromą. Surengiau jam tokias prabangias laidotuves, kokių mūsų armija nebuvo regėjusi. Aukščiausios klasės, su prakalbomis ir visa kita... — Kapelionas gudriai šyptelėjo. — Bet dabar juostelės man nestinga.

Maiklas stebėdamasis žiūrėjo į kapelioną ir svarstė, ar jis kartais ne girtas, bet tas vairavo lengvai ir tvirtai, buvo blaivas kaip teisėjas. „Armija, — pagalvojo Maiklas. — Kiekvienas peša iš jos naudą sau.“

Iš už medžio pakelėje išėjo žmogus ir pamojo. Kapelionas sustojo. Tai buvo aviacijos leitenantas, vilkintis permirkusia jūrų laivyno striuke. Rankose laikė išardomą automatą.

— Važiuojate į Reimsą? — paklausė leitenantas.

— Lipk į vidų, vaikine, — geraširdiškai pakvietė kapelionas. — Sėskis gale. Kapeliono automobilis sustoja prie kiekvieno prašančio.

Leitenantas atsisėdo greta Maiklo, ir džipas nudūmė po tankia lietaus užuolaida. Maiklas šnairomis dirstelėjo į leitenantą. Jis buvo labai jaunas, vos bepaėjo iš nuovargio, drabužiai buvo ne jo dydžio. Leitenantas pastebėjo įdėmų Maiklo žvilgsnį.

— Jums tikriausiai įdomu, ką aš čia veikiu, — pasakė leitenantas.

— O, ne, — skubiai paprieštaravo Maiklas, nenorėdamas pradėti pokalbio ta tema. — Tikrai ne.

— Ak, perėjau tikrą pragarą, — pasakė leitenantas. — Negaliu surasti savo sklandytojų grupės.

Maiklas nesuprato, kaip galima pasimesti nuo visos grupės, ir dar esant žemėje, bet nieko neklausinėjo.

— Aš dalyvavau Arnemo operacijoje Olandijoje, — paaiškino leitenantas. — Mane numušė tiesiai į vokiečių pozicijas.

— Visą reikalą sugadino anglai, kaip visada, — tarstelėjo kapelionas.

— Tikrai? — nuvargęs paklausė leitenantas. — Aš laikraščių neskaičiau.

— Kas įvyko? — paklausė Maiklas. Sunku patikėti, kad šitas išblyškęs, švelniaveidis jaunuolis galėjo būti numuštas vokiečių užnugaryje.

— Tas skrydis buvo man trečias. Išsilaipinimas Sicilijoje, tada Normandijoje ir šitas kartas trečias. Mums žadėjo, kad paskutinis. — Jis šyptelėjo. — Manau, kad jie iš dalies buvo teisūs. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Nors aš jais netikiu. Mes išsilaipinsime ir Japonijoje. — Jis drebėjo po savo šlapiais, per duksliais drabužiais. — To aš visai nenoriu, anaiptol. Anksčiau laikiau save labai drąsiu lakūnu, vienu iš tų, kurie gali pasigirti šimtu kovinių skrydžių, bet dabar supratau, kad esu drėbtas ne iš to molio. Kai pirmą kartą man prie sparno sprogo zenitinis sviedinys, aš netekau orientacijos. Nusigręžiau ir nulėkiau, kur akys mato. Tada ir pasakiau sau: „Frensi O’Brajenai, tu ne karys.“