Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Kareiviai stovėjo nejudėdami visiškoje tyloje. Seržantas sustojo priešais rikiuotę. Jis buvo su minkšta kariška kepure, apsigaubęs celofaniniu lietpalčiu, kaip karininkas, ir viepėsi pikta, siaura kaip skustuvas šypsena.

— Dėkoju už dėmesį, vaikinai, — pasakė jis. — Dabar visi žinome, kur esame ir kas esame. Išsiskirstyt!

Seržantas lanksčia eisena pražygiavo pro rikiuotę. Kareiviai pradėjo skirstytis.

— Parašysiu savo motinai, — piktai kalbėjo Spyras, eidamas šalia Maiklo į palapinę pasiimti katiliuko. — Ji pažįsta Masačiusetso senatorių.

— Žinoma, — mandagiai pritarė Maiklas. — Būtinai parašyk.

— Vaiteikeri...

Maiklas atsigręžė. Ten stovėjo smulki, kažkur matyta figūrėlė, paskendusi duksliame lietpaltyje. Maiklas priėjo arčiau. Tamsoje jis įžvelgė randuotą veidą, perkirstą antakį ir putlias, plačiai besišypsančias lūpas.

— Akermanas! — sušuko Maiklas. Jie paspaudė vienas kitam rankas.

— Nebuvau tikras, kad mane prisiminsi, — pasakė Nojus. Jo balsas buvo žemas, daug vyriškesnis, palyginti su tuo, kurį Maiklas prisiminė. Tamsoje Nojaus veidas atrodė labai liesas, jame atsirado nauja, brandžios ramybės ir pasitikėjimo savimi išraiška.

— Viešpatie, — pasakė Maiklas patenkintas, kad tarp tokios daugybės svetimų žmonių jis pamatė pažįstamą žmogų, su kuriuo kadaise draugavo. Jautėsi taip, lyg per laimingą atsitiktinumą tarp priešų būtų sutikęs sąjungininką. — Džiaugiuosi tave matydamas.

— Eini kramsnoti? — paklausė Akermanas. Rankoje jis laikė katiliuką.

— Taip, — atsakė Maiklas. Jis paėmė Akermaną už parankės. Per slidžią lietpalčio medžiagą ranka atrodė nežmoniškai plona ir trapi. — Tik užbėgsiu pasiimti katiliuko. Eikime kartu.

— Eikime. — Liūdnai šypsodamas Nojus kartu su Maiklu nuėjo prie jo palapinės. — Tai bent puiki buvo kalba, — pasakė Nojus. — Ar ne?

— Stebėtinai pakėlė kovinę dvasią, — sutiko Maiklas. — Po tos kalbos jaučiuosi taip, tarsi iki vakarienės būčiau spėjęs sunaikinti vokiečių kulkosvaidžio lizdą.

Nojus švelniai nusišypsojo.

— Kariuomenė. Čia jiems patinka drioksėti kalbas.

— Nevalioja atsispirti tam norui, — pasakė Maiklas. — Penki šimtai vyrų stovi rikiuotėje ir neturi teisės pasitraukti ar ką nors atsakyti... Turėdamas tokias galimybes ir aš neatsispirčiau.

— Ką tu pasakytum? — paklausė Nojus.

— Pasakyčiau: „Viešpatie, padėk jiems“, — pagalvojęs tvirtai atsakė Maiklas. — „Padėk visiems gyviesiems, vyrams, moterims ir vaikams.“

Jis susilenkęs įlindo į palapinę ir grįžo su katiliuku. Jiedu neskubėdami nuėjo stotis į ilgą eilę prie valgyklos.

Kai valgykloje Nojus nusimetė lietpaltį, Maiklas pamatė ant jo krūtinės kišenės Sidabro žvaigždę, ir jį nusmelkė senasis kaltės jausmas. „Jis gavo žvaigždę ne už tai, kad jį partrenkė taksi, — pagalvojo Maiklas. — Mažasis Nojus Akermanas pradėjo tarnybą kartu su manim. Jis turėjo daug priežasčių ją mesti, bet nemetė...“

— Man ją prisegė generolas Montgomeris, — paaiškino Nojus matydamas, kad Maiklas atkreipė dėmesį į žvaigždę. — Normandijoje įteikė man ir mano draugui Džoniui Bernekeriui. Iš sandėlio gavome naujas uniformas. Ten buvo Patonas ir Eizenhaueris. Divizijos štabe buvo labai geras žvalgybos vadas, jis greitai sutvarkė tą reikalą. Vyko Liepos ketvirtosios iškilmės, anglai ir amerikiečiai demonstravo gerą valią, — juokėsi Nojus. — Generolas Montgomeris irgi parodė gerą valią prisegdamas Sidabro žvaigždę prie mano munduro. Ką gi, penkiais taškais arčiau demobilizavimo.

Įėję jie atsisėdo prie stalo, kur jau sėdėjo tuzinas kareivių, pilna burna kramtančių pašildytus mėsos konservus su daržovėmis ir geriančius skystą kavą.

— Ar ne gėda, — kalbėjo Krenekas, — atimti iš gyventojų geriausius mėsos kąsnius ir atiduoti kariuomenei?

Niekas nenusijuokė iš seno pokšto, kuris padėdavo Krenekui užmegzti pokalbį prie stalo Luizianoje, Ferianoje, Palerme...

Maiklas valgė su apetitu. Draugai kalbėjosi apie viską, kas įvyko per tuos metus tarp Floridos ir papildymo stovyklos. Maiklas liūdnai žiūrėjo į Nojaus sūnaus nuotrauką. („Dvylika taškų, — sakė Nojus. — Jis jau turi septynis dantukus“) Jis klausėsi pasakojimo apie Kaulio, Donelio ir Riketo mirtį, apie kapitono Kolklafo žlugimą. Jis pajuto ilgesį senajai, staiga tapusiai artima kuopai, kurią taip mielai paliko Floridoje.

Nojus visiškai pasikeitęs. Jis nebėra nervingas. Nors buvo labai sulysęs ir sunkiai kosėjo, bet rodėsi, kad jis surado kažkokią vidinę pusiausvyrą, išmintį, subrendo, ir tai vertė Maiklą jaustis daug jaunesnį už jį. Nojus kalbėjo ramiai, be apmaudo, buvusio beveik nevaldomo įkarščio neliko nė padujų. Maiklas tikėjo, kad Nojus, jeigu liks gyvas, bus geriau pasiruošęs gyventi po karo negu Maiklas.

Jie išsiplovė katiliukus, su malonumu užsirūkė cigarus iš davinio ir patamsyje pasuko į Nojaus palapinę, lydimi prie šono pakabintų katiliukų dzingčiojimo.

Stovykloje buvo rodomas filmas „Mergina nuo viršelio“, kuriame vaidino Rita Heivort, todėl visi kareiviai iš Nojaus palapinės nuėjo į kiną, suvilioti Holivudo žvaigždės grožybių. Bičiuliai susėdo ant Nojaus lovos, rūkė cigarus ir stebėjo, kaip melsvi dūmai spirale kyla į viršų.

— Rytoj manęs čia nebebus, — pasakė Nojus.

— Vaje, — šūktelėjo Maiklas, staiga nuliūdęs, jausdamas, kokia ta armija neteisinga, ji suveda draugus, kad po dvylikos valandų vėl juos išskirtų. — Tu įrašytas į sąrašus?

— Ne, — tyliai atsakė Nojus. — Aš dingsiu, ir viskas.

Maiklas patraukė cigaro dūmą.

— Išeisi be leidimo?

— Taip.

„Dieve mano, — galvojo Maiklas prisiminęs, kad Nojus jau sėdėjo kalėjime. — Ar jam dar maža?“

— Važiuosi į Paryžių?

— Ne. Paryžius manęs nedomina. — Nojus pasilenkė ir ištraukė du pakelius laiškų, tvarkingai perrištų virvele. Vieną pakelį padėjo ant lovos. Adresai ant vokų užrašyti moters ranka. — Žmonos laiškai, — paaiškino Nojus. — Ji rašo man kasdien. O šitas pakelis, — jis švelniai pamojavo kitu laiškų pakeliu, — nuo Džonio Bernekerio. Jis rašo, kai tik jam pasitaiko laisva minutė. Kiekvienas laiškas baigiasi žodžiais: „Tu turi grįžti pas mus.“

— Šit kaip, — pasakė Maiklas, stengdamasis prisiminti Džonį Bernekerį. Prieš akis miglotai matė aukštą, kaulėtą vyruką švelniu kaip mergaitės veidu ir šviesiais plaukais.

— Džonis įsikalbėjo sau, kad jeigu aš grįšiu į kuopą ir būsiu šalia jo, tai mes išliksime gyvi. Jis puikus vaikinas. Geriausias žmogus, kokį man teko gyvenime sutikti. Turiu grįžti pas jį.

— Kam tau eiti be leidimo? — paklausė Maiklas. — Geriau nueik į raštinę ir paprašyk, kad tave išsiųstų į tavo buvusią kuopą.

— Jau prašiau, — atsakė Nojus. — Tas perujietis liepė man nešti iš ten šikną, jis esąs per daug užsiėmęs, čia esanti ne įdarbinimo birža. Atseit aš keliausiu ten, kur jis mane pasiųs. — Nojus sukiojo rankose Bernekerio laiškų pakelį. Laiškai sausai čežėjo jo rankose. — Juk nuėjau nusiskutęs, susitvarkęs uniformą, prisisegęs Sidabro žvaigždę. Bet ji nepadarė jam jokio įspūdžio. Todėl rytoj po pusryčių išeisiu.

— Susilauksi nemalonumų, — mėgino sulaikyti jį Maiklas.

— Ne, — papurtė galvą Nojus. — Žmonės tai daro kasdien. Štai vakar išėjo vienas kapitonas iš ketvirtos kuopos. Jam nusibodo čia trintis. Jis pasiėmė tik maišelį su maisto daviniu. Vaikinai surinko visus jo paliktus daiktus ir pardavė prancūzams. Jeigu eini ne į Paryžių, o į frontą, karo policija tavęs neliečia. Dabar trečiajai kuopai vadovauja leitenantas Grynas. Girdėjau, kad jis jau kapitonas. Jis puikus vyrukas. Sutvarkys mano reikalą ir džiaugsis mane matydamas.