Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Informuokite apie padėtį, — reikalavo pirmasis korespondentas.

— Apsupo mano kairįjį flangą, — atsakė antrasis. — Dešinysis flangas sumuštas, centras atstumtas. Aš ketinu pulti...

— Perduokit vadovavimą kitam.

— Po karo, — kalbėjo anglas korespondentas, — ketinu nusipirkti namuką prie Biarico ir ten apsigyventi. Negaliu pakęsti angliško maisto. O jeigu man teks nuvykti į Londoną, tai skrisiu su pilnu krepšiu produktų ir valgysiu viešbučio kambaryje.

— Tas vynas per trumpai laikytas, — pareiškė ryšių su visuomene karininkas su naujutėlaičiu pistoleto dėklu ir blizgančiu diržu per petį.

— Jeigu galima turėti vilties ateičiai, — pasiekė Maiklą Peiveno balsas. Jis pamokslavo dviem jauniems amerikiečiams, pėstininkų karininkams, akivaizdžiai išbėgusiems į miestą nakčiai be leidimo, — tai ta viltis priklauso Prancūzijai. Amerikiečiams per maža kariauti už Prancūziją, jie turi ją suprasti, padėti jai atsikelti, elgtis su ja kantriai. O tai nelengva, nes prancūzai — neramiausia tauta pasaulyje. Jie erzina mus šovinizmu, panieka kitiems, savo mąstymu, nepriklausomu būdu ir išdidumu. Jeigu būčiau Jungtinių Valstijų prezidentas, siųsčiau Amerikos jaunimą ne į koledžus, o dviem metams į Prancūziją. Vaikinai daug sužinotų apie maistą, apie meną. Merginos apie seksą. Po penkiasdešimties metų ant Misisipės krantų susikurtų tikra Utopija...

Mergina gėlėta suknele visą laiką įtemptai stebėjo Maiklą, o sutikusi jo žvilgsnį plačiai nusišypsodavo ir linkteldavo.

— Mūsų literatūra apeina ratu neracionalųjį karo pradą, — toliau kalbėjo Ehernas. — Priminsiu tą patį Stendalio pulkininką...

— Kuo tas pulkininkas įdomus? — išsiblaškęs paklausė Maiklas, o jo mintys svajingai suposi ant šampano purslų, tabako dūmų, kvepalų aromato, žvakių šviesos ir aistros bangų...

— Kai jo kareiviai prarado kovinę dvasią, — pradėjo pasakoti Ehernas griežtu, įtaigiu balsu, kuriame girdėjosi karingos gaidelės, — ir rusų puolami jau rengėsi bėgti, pulkininkas garsiai iškeikė juos bjauriausiais žodžiais, pakėlė kardą ir sušuko: „Mano šiknaskylė apvali kaip obuolys! Paskui mane!“ Kareiviai nusekė paskui jį ir sulaikė rusus. Neracionalu, — profesoriaus tonu pasakė Ehernas, — nelogiška, bet užkliudė patriotinę stygą, pakėlė kareivių dvasią ir jie laimėjo.

— Ak, — apgailestaudamas pasakė Maiklas, — tokių pulkininkų šiandien nėra.

Kažkoks girtas anglas kapitonas užtraukė visu balsu perrėkdamas orkestrą: „Mes padžiausime skalbinius ant Zigfrydo linijos.“ Kiti balsai pasigavo dainą. Orkestras nutraukė šokių melodiją ir pritarė dainuojantiems. Girtasis kapitonas, stambus raudonveidis vyrukas, stvėrė merginą ir pradėjo šokti. Kitos poros stojosi už jo, ilga dvidešimties porų vora sukiojosi tarp popierinių staltiesių ir kibirėlių šampano buteliams, jie dainavo atkraginę galvas, rankas laikydami priešais esančiam šokėjui ant liemens. Jie priminė gyvatės triumfo šokį, taip šoka koledžo studentai, kai laimi jų futbolo komanda, tik dabar buvo šokama uždaroje patalpoje žemomis lubomis, apšviestoje žvakėmis, o daina kurtino ausis.

— Gražu, — pasakė Ehernas, — tik per daug įprasta ir literatūriniu požiūriu neįdomu. Bet juk natūralu, kad po tokios pergalės išlaisvintojai ir išlaisvintieji šoka ir dainuoja. Kaip būtų šaunu, jeigu būčiau galėjęs būti Sevastopolyje, caro rūmuose, kai kadetai, pripildę baseiną šampano iš caro atsargų, maudė jame nuogas balerinas laukdami ateinat Raudonosios armijos, kuri juos visus iššaudys! Atsiprašau, — pasakė Ehernas stodamasis, — turiu prisidėti prie jų.

Jis prasibrovė pro stalelius ir uždėjo rankas ant liemens Meiblei Kasper iš Skenektadžio. Ji kaip tik buvo šokančiųjų voros gale, lingavo tafta aptemptais klubais ir garsiai dainavo. Mergina su gėlėta suknele priėjo prie Maiklo, nusišypsojo ir ištiesė ranką.

— Pašoksime?

— Pašoksime, — atsakė Maiklas.

Jis atsistojo ir paėmė ją už rankos. Jie sustojo vienas paskui kitą, mergina priekyje, jos grakštūs klubai atgijo po plonu suknelės šilku.

Dabar jau šoko visi. Ilga šilku ir uniformomis marguojanti šokančiųjų eilė vingiavo po salę, pro garsiai grojantį orkestrą, tarp stalelių. „Mes padžiausime skalbinius ant Zigfrydo linijos, — dainavo jie. — Mama, ar turi nešvarių skudurų?“

Maiklas stengėsi dainuoti garsiau už kitus, jo balsas buvo prikimęs iš laimės, jis tvirtai laikė rankose liekną geidžiamos merginos liemenį ir džiaugėsi, kad mergina iš visų salėje švenčiančių vyrų išsirinko jį. Pagautas skambios muzikos bangos, jis kartu su visais šaukė šiurkščius, pergalingus dainos žodžius, iš kurios taip negailestingai tyčiojosi vokiečiai, 1939 metais išgirdę britus dainuojant pirmą kartą. Maiklas jautė, kad šį vakarą visi vyrai yra jam draugai, visos moterys myli tik jį, visi miestai priklauso jam vienam, visas pergales laimėjo jis, o gyvenimas amžinas...

— „Mes padžiausime skalbinius ant Zigfrydo linijos, — žvakių šviesoje drauge su visais garsiai šaukė Maiklas, — jeigu Zigfrydo linija liks.“ — Ir Maiklas tikėjo, kad gyventa dėl šitos akimirkos, dėl jos perplauktas vandenynas, dėl jos eita su šautuvu, dėl jos išvengta mirties.

Daina baigėsi. Mergina gėlėta suknele atsisuko į Maiklą ir karštai pabučiavo jį, ištirpdama jo glėbyje. Jis svaigo nuo šampano ir heliotropu atsiduodančių kvepalų aromato, o žmonės, tarytum linksmi, šėlstantys Naujųjų metų sutikimo svečiai, užtraukė sentimentalią, jaudinančią dainą „Kaip mums jaunystės neminėt“.

Prancūzas lakūnas, 1928 metais gyvenęs Parko aveniu, ten rengęs neįprastus kokteilių vakarėlius, naktimis lankęsis Harleme, tris terminus atskraidęs Lotaringijos eskadrilėje, netekęs daug draugų ir dabar atsidūręs Paryžiuje, dainavo nesigėdydamas ašarų, srūvančių jo gražiu, nuvargusiu veidu. „Kaip mums jaunystės neminėt su bičiuliu senu, — dainavo jis apkabinęs Peiveną per pečius. Tą linksmą vakarą pagaliau išsiveržė į paviršių širdyje susikaupęs tėvynės ilgesys. — Kaip neliūdėt, nesigailėt prabėgusių dienų?“

Mergina vėl karštai pabučiavo Maiklą. Jis užsimerkė ir tyliai lingavo, apkabinęs šią bevardę išlaisvinto miesto dovaną...

Po penkiolikos minučių, kai Maiklas su karabinu rankose lydėjo merginą gėlėta suknele, Peiveną ir jo pablukusią damą tamsiais Eliziejaus laukais Triumfo arkos link, kur gyveno mergina, vokiečiai pradėjo bombarduoti miestą. Po medžiu stovėjo sunkvežimis, ir Maiklas su Peivenu nusprendė pralaukti čia. Jie susėdo ant sunkvežimio bamperio po simboline lapijos priedanga.

Po dviejų minučių Peivenas buvo nebegyvas, Maiklas gulėjo ant asfaltu kvepiančios gatvės ir turėdamas visą sąmonę jautė, kad nebegali pajudinti kojų.

Iš toliau atsklido balsai. Maiklui rūpėjo sužinoti, kas atsitiko merginai gėlėta suknele. Jis mėgino suvokti, kaip viskas įvyko. Bombardavo kitoje upės pusėje, jis negirdėjo krintančios bombos švilpimo...

Paskui prisiminė, kaip nuo sankryžos atriaumojo didžiulis pavidalas... Avarija... Maiklas tyliai nusijuokė. Saugokis vairuotojų prancūzų, nuolat įspėdavo jį draugai.

Jis nepajudino kojų. Peiveno veidas, apšviestas kažkieno žibintuvėlio, buvo baltas kaip popierius, tarsi jis jau seniausiai būtų buvęs negyvas. Paskui kažkoks amerikietis pasakė:

— Žiūrėk, čia amerikietis. Jis negyvas... Tai pulkininkas. Bet panašus į eilinį kareivį...

Maiklas mėgino kažką sakyti apie savo draugą pulkininką Peiveną, bet liežuvis neklausė. Kai vyrai verkiant moterims jį pakėlė atsargiai, kiek buvo įmanoma patamsyje, Maiklas neteko sąmonės...