Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Prancūzai išsiskirstė. Amerikiečiai dviese liko prie vokiečio kūno. Maiklas žiūrėjo, kaip žmogus su peršautu plaučiu buvo pakeltas ir nuneštas į viešbutį, tada atsigręžė į Kyną. Tas buvo palinkęs prie lavono ir naršė kišenes. Atsistojo laikydamas rankoje piniginę. Atsegęs išėmė perlenktą kortelę.

— Atsiskaitymo knygelė, — pasakė jis. — Joachimas Riteris, devyniolikos metų. Alga neišmokėta tris mėnesius. — Kynas nusijuokė. — Visai kaip amerikiečių kariuomenėje.

Paskui jis rado nuotrauką.

— Joachimas su panele, — pasakė jis, duodamas nuotrauką Maiklui. — Pažiūrėk, patraukli pupytė.

Maiklas tylėdamas žiūrėjo į nuotrauką. Iš nuotraukos, darytos kažkur parke, į jį žvelgė lieknas, žvalus jaunuolis ir apvalutė šviesiaplaukė mergaitė, žaismingai užsidėjusi kareivišką savo vaikino kepurę. Kitoje nuotraukos pusėje buvo kažkas parašyta vokiškai.

— „Amžinai tavo glėbyje. Elza“, — išvertė Kynas. — Čia taip parašyta. Vokiškai. Nusiųsiu žmonai, tegu išsaugo. Bus įdomus suvenyras.

Maiklui drebėjo rankos laikant šį blizgantį pramogų parko vaizdelį. Jam norėjosi suplėšyti nuotrauką. Jis nekentė Kyno, bjaurėdamasis galvojo apie tai, kad vėliau, po daugelio metų, Jungtinėse Valstijose šitas pailgaveidis, didžiadantis vyras patenkintas čiupinės nuotrauką ir su malonumu prisimins šio ryto įvykius. Bet Maiklas neturėjo teisės plėšyti nuotrauką. Kad ir kaip jis nekentė Kyno, tačiau suprato, kad Kynas nusipelnė savo suvenyro. O tuo metu jis, Maiklas, delsė ir dvejojo. Kynas pasielgė kaip tikras kareivis. Jis nedvejojo ir nesibaimino, greitai įvertino situaciją ir sunaikino priešą, o visi kiti sutriko netikėtai užklupti. Gal Kynas pasielgė teisingai, nužudęs sužeistąjį vaikinuką. Juk jie negalėjo vežtis sužeistojo, būtų palikę jį miestelio gyventojams, ir tie vis tiek būtų suknežinę jam galvą, vos Maiklas būtų dingęs už posūkio. Nykusis sadistas Kynas įvykdė liaudies valią, juk tai liaudžiai tarnauti juos ir atsiuntė į Europą. Tuo vieninteliu šūviu Kynas leido pajusti engiamiems, išgąsdintiems miestelio gyventojams, kad teisingumas įvykdytas, kad šį rytą jie pagaliau sumokėjo priešui už visas kančias, patirtas per ketverius metus. Maiklui reikėtų džiaugtis, kad šalia buvo Kynas. „Aš to niekada nebūčiau padaręs, o tikriausiai reikėjo padaryti...“

Maiklas sugrįžo prie Stelevato, tebestovinčio prie džipo. Jautėsi bjauriai. „Dėl to mus čia siuntė, dėl to viskas sumanyta — žudyti vokiečius. Turėčiau būti linksmas, džiaugtis sėkme...“

Bet jis nesidžiaugė. „Esu nevisavertis, — galvojo jis. — Aš, Maiklas Vaiteikeris, esu nevisavertis, įtartinas civilis, kareivis, nesugebantis žudyti“. Merginų bučiniai kelyje, rožėmis išpuoštos pakelės — tai skirta ne jam, jis to nenusipelnė... Kynas, paleidęs kulką į galvą mirštančiajam, slepiantis piniginėje svetimą nuotrauką kaip suvenyrą — štai tas kareivis, kurį europiečiai sveikina saulės nutviekstuose keliuose palei visą pakrantę... Kynas, nugalėtojas, amerikietis išvaduotojas, tinkamiausias šį keršto mėnesį.

Pro šalį motociklu prariaumojo prancūzas su Raudonojo Kryžiaus raiščiu. Jis linksmai mostelėjo jiems, nes dabar turėjo du naujus automatus, daugybę šovinių ir vežė juos savo draugams, kovojantiems Paryžiaus barikadose. Maiklas neatsigręžė, kai tas vyras su juokingomis trumpomis kelnėmis, aptvarstyta galva apvažiavo nugriuvusį automobilį, pasuko už kampo ir visu greičiu nulėkė ten, kur aštuoni šimtai vokiečių, kur užminuotos kryžkelės, kur sostinė Paryžius.

— Viešpatie, — ištarė Stelevatas švelniu itališku, kiek prikimusiu iš susijaudinimo balsu. — Tai bent rytelis. Kaip jautiesi?

— Puikiai, — atsakė Maiklas. — Puikiai...

— Niki, nori pažiūrėti į vokiečius? — pasiūlė Kynas.

— Nenoriu, — atsakė tas. — Paliksime juos laidojimo komandai.

— Pasiimtum kokį įdomų suvenyrą, — neatstojo Kynas. — Pasiųstum artimiesiems.

— Mano artimiesiems suvenyrų nereikia, — atsakė italas. — Vienintelis suvenyras, kurį jie nori gauti iš Prancūzijos — tai aš.

— Pažiūrėk. — Kynas vėl ištraukė nuotrauką ir pakišo Stelevatui po nosimi. — Jis buvo vardu Joachimas Riteris.

Stelevatas paėmė nuotrauką ir įdėmiai pažiūrėjo į ją.

— Vargšė mergaitė, — pasakė jis, — vargšė šviesiaplaukė...

Maiklas beveik norėjo apkabinti Stelevatą.

— Reikia grįžti į vandens tiekimo punktą ir papasakoti vyrams, kas čia nutiko, — pasakė jis. — Jie tikriausiai girdėjo šūvius ir mirtinai išsigando.

Maiklas jau lipo į džipą, bet stabtelėjo. Pagrindine gatve lėtai važiavo kitas džipas. Kynas spragtelėjo gaiduką.

— Neskubėk, — griežtai pasakė Maiklas. — Ten mūsiškiai.

Džipas privažiavo prie jų. Maiklas pažino Kramerį ir Morisoną, jie prieš tris dienas dirbo su Peivenu. Miestelio gyventojai būriavosi prie viešbučio laiptų ir spoksojo į naujai atvykusius.

— Sveiki, vaikinai! — sušuko Morisonas. — Smaginatės?

— Tikrai buvo smagu, — entuziastingai atsiliepė Kynas.

— Kas čia įvyko? — paklausė Krameris, skeptiškai mostelėjęs galva į negyvus vokiečius ir apvirtusį automobilį. — Avarija?

— Aš juos nušoviau, — garsiai pasigyrė išsišiepęs Kynas. — Neblogas laiminkis per vieną dieną!

— Jis juokauja? — paklausė Krameris Maiklo.

— Ne, — atsakė Maiklas. — Visus nušovė jis.

— Jėzau! — nusistebėjo Krameris ir pagarbiau pažiūrėjo į Kyną, kuris nuo pirmų išsilaipinimo Normandijoje dienų buvo dalinio pajuokos objektas. — Senas pagyrūnas Kynas... Ką tu pasakysi!

— Civilių administravimo tarnyba, — pritarė Morisonas, — o patekote į tokį pragarą.

— Kur Peivenas? — paklausė Maiklas. — Ar jis šiandien atvažiuos?

Morisonas ir Krameris išpūtę akis žiūrėjo į vokiečius. Kaip daugelis kitų jų skyriaus kareivių, atvykę į Prancūziją jie nė karto neregėjo mūšio, todėl dabar neslėpė padaryto įspūdžio.

— Pasikeitė planai, — pasakė Krameris. — Kariuomenė pro čia nežygiuos. Peivenas atsiuntė mus parsivežti jūsų. Jis dabar miestelyje, kuris vadinasi Rambujė. Už valandos kelio nuo čia. Visi laukia varliaėdžių divizijos, ji turi pirmoji pergalingai įžengti į Paryžių. Mes žinome kelią. Niki, važiuosit su mumis.

Stelevatas klausiamai pažiūrėjo į Maiklą. Maiklas tarsi neteko žado, jam šiek tiek palengvėjo nusimetus pareigą daryti sprendimus.

— Važiuokim, Niki, — pagaliau ištarė jis. — Užvesk variklį.

— Neramus miestelis, — pasakė Krameris. — Gal mus čia pavalgydintų?

— Mirštu iš bado, — palaikė jį Morisonas. — Mielai suvalgyčiau žlėgtainį su keptomis bulvytėmis.

Mintis, kad reikės dar užtrukti šitame miestelyje, kur juos stebi nedraugiški gyventojų žvilgsniai, kur prie bakalėjos parduotuvės guli negyvi vokiečiai, Maiklui atrodė nepakeliama.

— Važiuosime pas Peiveną, — pasakė jis. — Jam gali mūsų prireikti.

— Mane labiausiai nervina pirmos klasės eiliniai, — burbėjo Morisonas. — Vaiteikeri, tavo laipsnis tau per aukštas.

Bet jie apgręžė džipą. Stelevatas irgi apsigręžė ir nuvažiavo paskui juos. Maiklas nejudėdamas sėdėjo priekinėje sėdynėje, žiūrėjo priešais save, stengėsi nedirstelėti į viešbutį, kur kaimynų apsupta stovėjo ponia Diumuleri.

— Pone, — pasigirdo garsus ir valdingas ponios Diumulen balsas. — Pone!

Maiklas sunkiai atsiduso.

— Sustok, — liepė jis.

Stelevatas sustojo ir pyptelėjo Morisonui. Tas taip pat sustojo.