Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Šiandien kas kita. Nėra saulės, nesitiki ir sėkme...

Linksmas saulėtas žygis pasibaigė. Mergaitė, Sen Žako bare giedanti „Marseljetę“, stichiškai prasidėjęs gyventojų paradas mažame Minjako miestelyje, kai pro jį žygiavo pirmieji pėstininkai, veltui dalijamas brendis Reno mieste, vienuolės ir vaikai, išsirikiavę palei kelią į Le Maną, būrys rimtų skautų, išėjusių į sekmadienio žygį prie Alansono ir žengiančių greta ginkluotos kolonos, šeimos, grupelėmis susėdusios ant saulės apšviestų Vileno upės krantų, V pavidalo pergalės ženklai, vėliavos, Pasipriešinimo dalyviai, išdidžiai lydintys savo belaisvius, — visa tai kažkur dingo, atrodo, kad tai vyko kitame amžiuje. Dabar prasideda nauji laikai, pilki, niūrūs, be sėkmės...

— Velniop, — pasakė Maiklas, grįždamas prie Kyno. — Važiuosime į miesto centrą ir pažiūrėsime, kas ten darosi.

Kynas šyptelėjo.

— Gerai, bičiuli, — pasakė jis dėdamas į kišenę bloknotą ir pieštuką. — Tu mane pažįsti. Aš visada pasirengęs.

„Šunsnukis, — pagalvojo Maiklas. — Jis visada pasirengęs.“ Maiklas priėjo prie Stelevato, pasilenkė ir patukseno į šalmą. Stelevatas tyliai sudejavo, nugrimzdęs į kažkokį malonų, nepadorų, su praeitimi susijusį sapną.

— Palik mane ramybėje, — sumurmėjo jis.

— Gana miegoti, kelkis! — Maiklas atkakliai tukseno į šalmą. — Reikia laimėti karą.

Abu tankistai išlindo iš apkaso.

— O mus paliksite čia vienus? — priekaištingai paklausė storulis.

— Judu esate geriausiai apmokyti, geriausiai maitinami, geriausiai ginkluoti kariai pasaulyje, — pasakė Maiklas. — Ką jums reiškia sulaikyti aštuonis šimtus vokiečių.

— Kaip matau, juokauji, — įsižeidė storulis. — Ir palieki čia mus vienus.

Maiklas įlipo į džipą.

— Nebijokit, — pasakė jis, — mes tik nuvažiuosime pasidairyti po miestą. Jeigu rasime ką įdomaus, pranešime jums.

— Vis juokauja, — pasakė storulis ir niūriai pažiūrėjo į savo partnerį.

Stelevatas iš lėto pervažiavo per tiltą į kitą pusę.

Į miesto aikštę jie įvažiavo atsargiai, rankose laikydami karabinus. Aikštėje buvo tuščia. Parduotuvėlių vitrinos buvo uždengtos geležinėmis langinėmis, ant bažnyčios durų kabojo spyna, viešbutis atrodė taip, tarsi kelias savaites į jį nebūtų įžengusi žmogaus koja. Dairydamasis Maiklas jautė, kad jo skruostas nerviškai trūkčioja. Net Kynas pritilo džipo gale.

— Na, kur važiuoti? — pašnibždomis paklausė Stelevatas.

— Sustok čia.

Stelevatas spustelėjo stabdį ir jie sustojo akmenimis grįstos aikštės viduryje.

Staiga pasigirdo garsus barkštelėjimas. Maiklas pasuko galvą ir pakėlė karabiną. Viešbučio durys plačiai atsidarė ir išėjo žmonių būrys. Daugelis buvo ginkluoti — vieni automatais, kiti granatomis, užkištomis už diržo. Tarp jų buvo ir moterų, jų šalikėliai ryškiomis spalvomis švietė tarp vyrų kepurių ir tamsių plaukų.

— Varliaėdžiai, — pareiškė Kynas. — Jie atneša miesto raktus.

Po akimirkos džipas buvo apsuptas, bet džiugių sveikinimų nesigirdėjo. Žmonės buvo rimti, išsigandę. Vyro, mūvinčio kelnėmis iki kelių, su Raudonojo Kryžiaus raiščiu ant rankos, galva buvo sutvarstyta.

— Kas čia darosi? — prancūziškai paklausė Maiklas.

— Laukiame vokiečių, — atsakė nedidukė apvalaus veido storulė, apsitempusi vyrišku megztiniu, avinti vyriškais auliniais batais. Ji kalbėjo angliškai su airišku akcentu, ir akimirką Maiklui pasirodė, kad jam krečiamas kažkoks suktas, pavojingas pokštas. — Kaip jums pavyko čia prasibrauti?

— Mes nekliudomi įvažiavome į miestą, — irzliai atsakė Maiklas apgailestaudamas dėl tokio santūraus sutikimo. — O kas yra?

— Už miesto stovi aštuoni šimtai vokiečių, — pradėjo vyras su Raudonojo Kryžiaus raiščiu.

— Ir trys tankai, — pridūrė Maiklas. — Žinome. Ar amerikiečiai čia šiandien nepražygiavo?

— Ryte čia buvo atvažiavęs vokiečių sunkvežimis, — atsakė moteris su megztiniu. — Jie sušaudė Andrė Furė. Pusę aštuonių ryto. Nuo to laiko tylu.

— Ar važiuojate į Paryžių? — paklausė vyras su raiščiu. Jis buvo be kepurės, iš po kruvino tvarsčio lindo ilgi šviesūs plaukai. Plikos kojos su puskojinėmis kyšojo iš aptrintų trumpų kelnių. Maiklas žiūrėdamas į jį pagalvojo: „Tas vyras yra kažką sumanęs. Labai keisti jo drabužiai.“

— Ar važiuojate į Paryžių? — neatlyžo vyras, lenkdamasis prie džipo.

— Vėliau važiuosime, — neaiškiai atsakė Maiklas.

— Tai eime su manim, — pakvietė vyras su raiščiu. — Aš turiu motociklą. Ką tik atvažiavau iš ten. Per valandą nuvažiuosime.

— O kaip aštuoni šimtai vokiečių ir trys tankai? — paklausė Maiklas, jau neabejodamas, kad vyras vilioja jį į spąstus.

— Važiuosime aplinkiniais keliais, — atsakė vyras. — Į mane šovė tik du kartus. Aš žinau, kur išdėliotos minos. Jūs trys turite karabinus ir automatą. Paryžiuje mums pravers kiekvienas ginklas, kurį tik rasime. Mes kovojame jau tris dienas ir mums reikia pagalbos...

Kiti stovėjo aplink džipą, pritardami linksėjo galvomis ir kalbėjosi prancūziškai per greitai, kad Maiklas suprastų.

— Palaukit, palaukit. — Maiklas paėmė už rankos moterį, kalbančią angliškai. — Išsiaiškinkime. Ponia, sakykite...

— Mano pavardė Diumulen. Aš airė, — garsiai ir iššaukiamai pasakė moteris. — Gyvenu čia trisdešimt metų. Dabar pasakykite, jaunuoli, ar ketinate mus ginti?

Maiklas neaiškiai linktelėjo galva.

— Padarysiu viską, ką galiu, ponia, — patikino jis ir pagalvojo: „Tas karas visai nebevaldomas.“

— Jūs turite amunicijos, — kalbėjo paryžietis godžiai žiūrėdamas į džipo vidų, kur buvo sudėtos dėžės ir suvyniota patalynė. — Puiku.

Nebus jokių keblumų, jeigu važiuosite paskui mane. Tik užsiriškite tokius raiščius ir galiu lažintis, kad niekas į jus nešaudys.

— Tegu Paryžius pats pasirūpina savimi, — atšovė ponia Diumulen. — Mes turime savo bėdą — aštuonis šimtus vokiečių.

— Nekalbėkite visi iš karto, — paprašė Maiklas iškėlęs rankas ir pagalvojo: „Fort Beninge mūsų nemokė, kaip elgtis tokiose situacijose.“ — Norėčiau pasikalbėti su tuo, kuris iš tikrųjų matė vokiečius.

— Žaklina! — garsiai pašaukė ponia Diumulen. — Papasakok šitam jaunuoliui.

— Tik prašau kalbėti iš lėto, — pasakė Maiklas. — Aš prastokai kalbu prancūziškai.

— Gyvenu už kilometro nuo miesto, — pradėjo Žaklina, stambi mergina, kuriai stigo kelių priekinių dantų. — Vakar vakare atvažiavo bošų tankas ir iš jo išlipo leitenantas. Jis pareikalavo sviesto, mėsos, sūrio ir duonos, o tada patarė mums neiti sutikti amerikiečių, nes jie tik pravažiuosią per miestą ir paliksią mus vienus. O vokiečiai sugrįšią ir sušaudysią kiekvieną, kuris sveikins amerikiečius. Jis sakė, kad jų yra aštuoni šimtai kareivių. Jis sakė teisybę, — susijaudinusi kalbėjo Žaklina. — Amerikiečiai pasirodė ir po valandos dingo, ir jeigu vokiečiai iki vakaro nesudegins miesto...

— Kokia gėda, — tvirtai pareiškė ponia Diumulen. — Amerikiečių kariuomenė turėtų sudegti iš gėdos. Jie turi arba ateiti ir likti, arba iš viso neateiti. Aš reikalauju apsaugos.

— Nusikaltimas, — vėl prabilo vyras su raiščiu, — palikti Paryžiaus darbininkus be amunicijos, kad juos iššaudytų kaip šunis, o jie sėdi čia su trim šautuvais rankose ir krūva šaudmenų.

— Ponios ir ponai! — Maiklas atsistojo ir ėmė kalbėti garsiai, kaip oratorius. — Noriu jums pareikšti...