Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Maiklas užsimerkė. „Kas nors turėtų parašyti man laišką, — galvojo jis, — kad suprasčiau, kas gi man darosi.“ Per pastarąjį mėnesį susikaupė tiek prieštaringų įspūdžių, kad prireiktų ne vienerių metų jiems atsijoti, suskirstyti ir suvokti jų prasmei. Maiklas jautė, kad visas tas šaudymas, miestų užėmimas, bombardavimas, žygiai įkaitusiais Prancūzijos keliais, sveikinančios minios, merginų bučiniai, snaiperių šūviai ir gaisrai turi bendrą, gilią prasmę. Šis džiūgavimo, netvarkos ir mirties mėnuo turėtų padėti žmogui suprasti, kas yra karas ir priespauda, koks yra Europos ir Amerikos vaidmuo.

Nuo tada, kai Peivenas taip griežtai atkirto jam Normandijoje, Maiklas visai neteko vilties būti naudingas kare, bet dabar jis turėtų bent suprasti , kas yra karas.

Bet jokie apibendrinimai jam į galvą neatėjo. Jis negalėtų pasakyti, kad amerikiečiai yra tokie ar kitokie, ir todėl laimi, arba kad prancūzai elgiasi vienaip ar kitaip dėl savo būdo savybių, o vokiečių bėda ta, kad jie vieną ar kitą dalyką supranta klaidingai.

Visi žiaurumai, riksmai sumišo jo smegenyse į vieną daugialypę dramą, ta drama nedavė jo smegenims atvangos, neleido jam užmigti ir labiausiai varginančiomis dienomis. Jis negalėjo atsikratyti tų minčių net tokiomis akimirkomis, kaip ši, kai jo gyvybei gresia pavojus šiame tyliame, pilkame, apmirusiame miestelyje pakeliui į Paryžių.

Vandens čiurlenimas maišėsi su kruopščiu, dalykišku Kyno pieštuko skrebenimu. Maiklas sėdėjo užsimerkęs, atsirėmęs į akmeninę tvorelę. Jam stigo miego, bet jis stengėsi nepasiduoti, todėl galvojo apie neramius praėjusio mėnesio įvykius...

Saulės užlietų miestelių vardai buvo tarsi atėję iš Prusto knygų: Marinji, Kutanas, Sen Zan le Tomas, Avranšas, Pontorsonas... Vasara pajūryje nuostabioje šalyje, kur Normandijos ir Bretanės krantus dengia tas pats sidabriškai žalias viliojantis malonumų dūmelis. Ką tas ligotas prancūzas, atsitvėręs nuo pasaulio kamščiu išmuštame kambaryje, pasakytų apie jo širdžiai brangias pajūrio provincijas šį 1944 metų rugpjūtį? Kokias pastabas jis išsakytų savo drebančiu balsu apie pokyčius keturioliktojo amžiaus architektūroje, kuriuos padarė 105 milimetrų patrankos ir pikiruojantys naikintuvai? Kaip jis žiūrėtų į grioviuose sukritusius negyvus arklius, į sudegusius tankus, nuo kurių sklinda keistas metalo ir mėsos kvapas? Kokiais elegantiškais ir subtiliais žodžiais ponas de Šarliuzas ir ponia de Gerinant kalbėtų apie naujuosius keliautojus, žygiuojančius senoviniais keliais pro Mon Sen Mišelį?

„Aš žygiuoju jau penkias dienas, — skundžiasi netoliese jaunas balsas Vidurio Vakarų tarme, — bet dar nė karto neiššoviau. Supraskite mane teisingai. Aš nesiskundžiu. Po velnių, aš galiu juos užvaikyti, jeigu to iš manęs reikalaujama...“

Sartre pagyvenęs niūraus veido kapitonas kalbėjo pasirėmęs į Shermano tanką, stovintį aikštėje priešais katedrą: „Nesuprantu, ko žmonės taip draskosi dėl šito krašto? Dievas mato, čia nėra nieko, ko nepadarytume geriau Kalifornijoje...“

Tamsiaodis neūžauga su raudonu fesu šoka kryžkelėje stebint pionieriams ir minų ieškotojams. Jis linksmina tankistus, kurie jam ploja ir girdo kalvadosu, tą rytą vietos gyventojų dovanotu.

Du girti seniai svyrinėja subombarduota gatve, našlaičių ir pelargonijų puokštelėmis nešini. Jie prieina prie Peiveno ir Maiklo, nori savo vardu pasveikinti visą Amerikos kariuomenę, atėjusią į jų kaimą, bet kartu jiems smalsu paklausti: kodėl liepos ketvirtą dieną, kai čia nebeliko nė vieno vokiečio, amerikiečiams prisireikė bombarduoti kaimą ir per pusvalandį paversti jį griuvėsiais?

Vokiečių leitenantas, pirmosios divizijos paimtas į nelaisvę, už švarių puskojinių porą parodė žemėlapyje, kur išdėstyta jų 88-oji baterija. Jis parodė ją žydui, pabėgėliui iš Dresdeno, dabar tapusiam karo policijos seržantu.

Rimtas prancūzas ūkininkas visą rytą iš rožių žiedų pakelėje dėliojo užrašą: „Sveika atvykusi, Amerika!“, norėdamas pamaloninti pražygiuojančius kareivius; kiti ūkininkai kartu su žmonomis tiesiai prie kelio pataisė guolį žuvusiam amerikiečiui, išpuošė rožėmis ir flioksais, todėl mirtis šį gražų vasaros rytą akimirką atrodė džiugi, žavi ir jaudinanti, ir pražygiuojantys kareiviai atsargiai apėjo žydintį kauburį.

Štai eina tūkstančiai vokiečių belaisvių. Žiūrint į juos, širdin smelkiasi nemalonus jausmas. Matant jų veidus sunku patikėti, kad čia tie patys žmonės, apvertę Europą aukštyn kojomis, atėmę gyvybę trisdešimčiai milijonų žmonių, deginę juos krosnyse, korę, luošinę, kankinę. Dabar jų veiduose matyti tik nuovargis ir baimė. Jeigu juos apvilktų amerikietiškomis uniformomis, tai jie tikrai atrodytų kaip ką tik atvykę iš Cincinačio.

Miestelyje netoli Sen Malo laidoja Pasipriešinimo dalyvį. Artilerija apvažiuoja laidotuvių procesiją, einančią į kalvą paskui juodomis plunksnomis papuoštus arklius, pakinkytus į menkutį katafalką. Miestelio gyventojai, apsirengę išeiginiais drabužiais, vilkdami kojas eina dulkėtu keliu, spaudžia rankas žuvusiojo artimiesiems, iškilmingai išsirikiavusiems prie kapinių vartų. Maiklas paklausė jauno kunigo, padedančio per gedulingas pamaldas bažnyčioje: „Ką laidoja?“ — „Nežinau, bičiuli. Aš iš kito miesto“, — atsakė kunigas.

Dailidė iš Granvilio, gimęs Kanadoje ir statęs vokiečių pakrantės įtvirtinimus, sako palingavęs galva: „Dabar jau nebesvarbu, bičiuli. Jūs atėjote per vėlai. 1942-aisiais, 1943-iaisiais būčiau spaudęs jums ranką ir sveikinęs jus. Dabar... — Jis gūžteli pečiais. — Per vėlu, bičiuli, per vėlu...“

Penkiolikmetis iš Serburo piktinasi amerikiečiais: „Jie kvailiai, — karščiuojasi jis. — Jie smaginasi su tomis pačiomis mergšėmis, kurios gulėjo su vokiečiais! Demokratai! Tfu! Aš pats, — gyrėsi jis, — plikai nuskutau galvas penkioms tokioms mergšėms už tai, kad kekšiavo su vokiečiais. Dariau tai, kai dar buvo pavojinga, gerokai prieš išsilaipinimą. Ir skusiu jas toliau, pažadu...“

Viešnamio su mergaitėmis trumpais sijonėliais šeimininkė sėdi už pertvaros, ima pinigus iš eilėje laukiančių kareivių, duoda kiekvienam po rankšluostį ir mažulytį muilo gabalėlį ir kartoja: „Būk švelnus su mergyte, branguti, nepamiršk, būk švelnus.“ Kareiviai eina į kambarius ir kartu nešasi automatus...

Stelevatas knarkė, Kyno pieštukas krebždino popierių. Mieste tebebuvo tylu. Maiklas atsistojo, priėjo prie tiltelio ir įsmeigė akis į tamsiai rudą čiurlenantį vandenį. „Jeigu tie aštuoni šimtai vokiečių rengiasi pulti miestą, — svarstė jis, — tai tegu puola kuo greičiau.“ O dar geriau, jeigu ateitų saviškiai ir su jais Peivenas. Kare lengviau, kai esi tarp šimto kitų kareivių, kai už nieką neatsakai, kai žinai, kad už tave sprendžia tam parengti žmonės. Čia, ant samanoto tiltelio per bevardį upelį, užmirštame, tyliame miestelyje jautiesi apleistas. Regis, niekam nerūpi, kad aštuoni šimtai vokiečių gali įžengti į miestą ir tave nušauti. Niekam nerūpi, ar tu priešinsiesi, ar pasiduosi į nelaisvę, o gal spruksi... Kaip civiliame gyvenime: niekam nė motais, ar tu gyveni, ar jau numirei...

„Palauksime Peiveno dar pusvalandį, — galiausiai apsisprendė Maiklas. — Tada važiuosime atgal ieškoti kokio nors amerikiečių dalinio.“

Jis neramiai dairėsi po dangų. Negerai, kad dangus toks apsiniaukęs ir grėsmingas. Žemi debesys lėmė kažką negera. Iki šiol visos dienos buvo tokios giedros. Saulei šviečiant labiau tiki savo sėkme. Pro tave prašvilpia snaiperio kulka, o tu tiki, jog normalu, kad į tave nepataikė. Tave apšaudo iš lėktuvo, tu šoki į griovį tiesiai ant tankisto lavono ir jauti, kad į tave nepataikys. Ir nepataiko. Maiklas prisiminė, kaip prie Sen Malo apšaudė vadavietę. Vizituojantis generolas šaukė ant pervargusių, paraudusiomis akimis vyrų, palinkusių prie telefonų: „Ką, po perkūnais, veikia koreguotojas? Ar sunku surasti tą prakeiktą patranką? Įsakykite jam tuojau pat ją surasti!“ Pastatas drebėjo nuo sprogimų, žmonės išsislapstė, bet net tada Maiklas jautė, kad išliks gyvas ir sveikas...