Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Saugokitės! Saugokitės! — nutraukė jį šaižus moters riksmas minios pakraštyje.

Maiklas atsigręžė. Į aikštę gan dideliu greičiu įvažiavo atviras automobilis. Jame iškėlę rankas stovėjo du vyrai pilkomis uniformomis.

Džipą apsupusi minia akimirksniu neteko žado.

— Vokiečiai! — riktelėjo kažkas. — Jie pasiduoda.

Staiga, kai automobilis visai priartėjo prie džipo, abu jame stovėję vyrai pasilenkė, automobilis padidino greitį ir nudūmė tolyn. Gale trumpam pasirodė siluetas su automatu rankose. Plykstelėjo papliūpa, minioje pasigirdo aimanos. Maiklas apstulbęs spoksojo į nuvažiuojantį automobilį, tada pasilenkė ir pradėjo graibytis karabino. Atrodė, kad užtruks valandą, kol nuims saugiklį, bet tuo metu už jo nugaros ritmiškai sutratėjo šūviai. Vokiečių automobilio vairuotojas skėstelėjo rankomis, automobilis trenkėsi į akmeninį šaligatvio kraštą, atšoko ir dėjosi į bakalėjos parduotuvę ant kampo. Sudžeržgė metalinės langinės, sužvangėjo dūžtantys stiklai, automobilis lėtai parvirto ir tie du vyrai iškrito iš jo.

Maiklas galiausiai nuėmė saugiklį. Stelevatas, sustingęs iš nuostabos, sėdėjo prie vairo ir piktai šnibždėjo:

— Po galais, kas čia darosi?

Maiklas atsigręžė. Už jo su karabinu rankose stovėjo Kynas ir niūriai dėbsojo į iškritusius vokiečius. Kvepėjo paraku.

— Bus jiems pamoka, — pasakė Kynas ir nusišypsojo, parodydamas geltonus dantis.

Maiklas atsiduso ir apsidairė. Prancūzai sukruto, pradėjo stotis neatitraukdami žvilgsnio nuo sudaužyto automobilio. Aikštės viduryje ant akmeninio grindinio nejudėdami liko gulėti du žmonės. Maiklas pažino Žakliną. Jos sijonas pasikėlė, matėsi storos gelsvos šlaunys. Ponia Diumulen buvo palinkusi prie jos. Kažkur verkė moteris.

Maiklas išlipo iš džipo, Kynas paskui jį. Jie atsargiai, atstatę karabinus, nuėjo per aikštę prie sudužusio automobilio.

„Kynas, — apmaudžiai pagalvojo Maiklas, žiūrėdamas į dvi pilkas figūras, gulinčias kniūbsčias ant šaligatvio, — tai turėjo padaryti Kynas. Jis pasirodė esąs vikresnis ir patikimesnis, o aš krapščiausi su saugikliu. Vokiečiai būtų spėję nuvažiuoti iki Paryžiaus, kol aš bučiau iššovęs...

Automobilyje būta keturių vyrų, trys iš jų karininkai. Vairuotojas, eilinis, buvo dar gyvas. Kraujas nevienodais tarpais plūdo jam per lūpas. Kai Maiklas ėjo prie jo, tas užsispyręs mėgino ropoti šalin keturpėsčias. Bet pamatęs Maiklo batus sustojo. Kynas žiūrėjo į tris karininkus.

— Negyvi, — pranešė jis šypsodamas savo įprasta nelinksma šypsena. — Visi trys. Už tai turėtume gauti bent bronzinę žvaigždę. Tegu Peivenas rašo paraišką. Ką darysime su šituo? — paklausė jis bato galu rodydamas į vairuotoją.

— Jo reikalai prasti, — atsakė Maiklas. Jis pasilenkė ir atsargiai palietė kareivio petį. — Ar kalbi prancūziškai?

Kareivis pažiūrėjo į jį. Jis buvo labai jaunas, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, ant putlių lūpų buvo priskretusios kraujo putos, veidas iškreiptas skausmo, jis atrodė kaip nelaimingas žvėriukas. Jis sunkiai linktelėjo galva, lūpos išsikreipė nuo skausmo. Maiklui ant bato pliūptelėjo kraujas.

— Nejudėk, — pasakė Maiklas, pasilenkęs prie pat jo ausies. — Pasistengsime padėti.

Vaikinukas atsargiai išsitiesė ant šaligatvio, tada pasivertė ant šono. Paklaikusiomis iš skausmo akimis jis žiūrėjo į Maiklą.

Tuo metu prie sudužusio automobilio susirinko prancūzai. Vyras su raiščiu rankose laikė du automatus.

— Nuostabu, — džiūgavo jis. — Nuostabu! To labai prireiks Paryžiuje. — Jis priėjo prie sužeisto vaikinuko ir mikliai ištraukė iš dėklo pistoletą. — Gerai, — pasakė jis. — Turime jam šovinių.

Sužeistasis įsmeigė akis į raištį ant prancūzo rankos.

— Daktare, — pasakė jis tyliai. — Daktare, padėkit man.

— Ak, — linksmai nusijuokė prancūzas rodydamas į raištį, — tai tik maskuotė. Kad galėčiau pravažiuoti keliu pro tavo draugus. Aš ne daktaras. Tegu tau padeda kas nors kitas.

Jis nusinešė savo brangiuosius ginklus į šalį ir ten apžiūrinėjo, ar jie neapgadinti.

— Negaiškite laiko tam kiaulei, — pasigirdo kietas ir šaltas ponios Diumulen balsas. — Reikia nutraukti jo kančias.

Maiklas žiūrėjo į ją, negalėdamas patikėti tuo, ką girdi. Moteris stovėjo prie sužeistojo vairuotojo galvos sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Iš sustingusių, rūsčių minios veidų buvo matyti, kad moteris išsakė ir jų nuomonę.

— Ne, palaukite, — pasakė Maiklas. — Tas kareivis yra mūsų belaisvis, o mes belaisvių nešaudome.

— Daktare, — sudejavo vaikinukas ant šaligatvio.

— Pribaigti jį! — pareikalavo kažkas poniai Diumulen už nugaros.

— Jeigu amerikiečiams gaila šovinių, — pasakė kitas balsas, — aš pribaigsiu jį akmeniu.

— Žmonės, kas jums darosi? — sušuko Maiklas. — Ar jūs žvėrys?

Maiklas kalbėjo prancūziškai, kad visi jį suprastų, bet buvo sunku mokykloje įgytomis žiniomis išreikšti pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą. Maiklas vėl pažiūrėjo į ponią Diumulen. „Nesuvokiama, — galvojo jis. — Mažutė, stora namų šeimininkė airė, atsidūrusi tarp kariaujančių prancūzų, trokšta kraujo, nejaučia nė kruopelytės gailesčio.“ — Jis sužeistas ir nieko bloga padaryti jums negali, — kalbėjo Maiklas pykdamas, kad taip sunkiai renka reikalingus žodžius. — Kokia prasmė žudyti?

— Tai nueikit ir pažiūrėkit į Žakliną, — šaltai atrėžė ponia Diumulen. — Ir į poną Aleksandrą. Tai tas antras, kuris guli su kulka plautyje...

— Trys vokiečiai negyvi, — kreipėsi Maiklas į ponią Diumulen. — Jums dar maža?

— Maža! — Moters veidas pabalo iš pykčio, tamsios akys blykčiojo kaip pamišėlės. — Gal jums ir gana, jaunuoli. Jūs negyvenote jų okupuoti ketverius metus! Jūs nematėte, kaip išvedami ir nužudomi jūsų sūnūs! Žaklina nebuvo jūsų kaimynė. Jūs amerikietis. Jums lengva rodyti žmoniškumą. Mums nėra taip lengva! — Dabar ji jau šaukė kaip laukinė, kumščiais mojuodama Maiklui panosėje. — Mes ne amerikiečiai ir nenorime rodyti žmoniškumo. Norime jį nužudyti. O jeigu jūs toks gailestingas — nusisukite. Tegu jūsų amerikietiška sąžinė lieka švari...

— Daktaro, — dejavo sužeistasis ant šaligatvio.

— Klausykite, šitaip elgtis negalima, — kalbėjo Maiklas kreipdamasis į uždarus miestiečių veidus, jausdamasis kaltas dėl to, kad jis, prašalaitis, užsienietis, gailintis jų, gerbiantis jų narsą, užjaučiantis juos dėl patirtų kančių, mylintis jų šalį, drįsta kliudyti jiems tokiame svarbiame reikale jų pačių mieste. — Klausykite, — tarė jis miglotai jausdamas, kad ji galbūt teisi, kad jo paties abejonė ir neryžtingumas verčia jį prieštarauti. — Negalima šitaip susidoroti su sužeistuoju, kad ir kas jis...

Jam už nugaros driokstelėjo šūvis. Maiklas staiga atsigręžė. Prie vokiečio stovėjo Kynas, tebelaikydamas pirštą ant karabino gaiduko, ir kreivai šypsojo. Vokietis gulėjo nurimęs. Miestiečiai dabar žiūrėjo į abu amerikiečius ramiai ir kiek sutrikę.

— Velniop jį, — pasakė Kynas, kabindamasis karabiną ant peties. — Jis vis tiek merdėjo. Kodėl nesuteikti malonumo damai?

— Teisingai, — ryžtingai pasakė ponia Diumulen. — Gerai. Labai ačiū.

Ji apsisuko, ir minia prasiskyrė ją praleisdama. Maiklas žiūrėjo į tolstančią mažutę, storą, beveik juokingą figūrėlę, kurią subjaurojo dažni gimdymai, skalbimas, begalinės valandos virtuvėje. Svyruodama į šonus moteris per aikštę nuėjo ten, kur gulėjo negraži valstietė mergina su užsivertusiu sijonu, visiems laikams atsikračiusi savo negražumo ir sunkaus darbo fermoje.