Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Zenitinė artilerija, — išmanančiai lingavo galva Krenekas. — Nebloga tarnyba.

— O ką tu veiki čia? — domėjosi Spyras. Klausinėdamas kiekvieno veterano, Spyras bandė rasti paguodą šiame drėgname lapkričio slėnyje, atsiduodančiame skerdyklos kvapu. — Kodėl nelikai zenitinėje artilerijoje?

— Kartą, — atsakė Pepjuga, nežiūrėdamas į Spyrą, — aš numušiau tris mūsų lėktuvus P-47.

Palapinėje stojo tyla. Maiklui pasidarė nejauku, jis nenorėjo, kad Pepjuga pasakotų toliau.

— Buvau 40 milimetrų patrankos komandoje, — prabilo Pepjuga po pertraukėlės vienodu, bejausmiu balsu. — Mūsų baterija saugojo aerodromą, kur stovėjo lėktuvai P-47. Buvo jau beveik sutemę. Tokiu laiku paprastai užskrisdavo vokiečiai ir iš kulkosvaidžių apšaudydavo aerodromą. Du mėnesius aš neturėjau laisvos dienos, nė vienos nakties nebuvau ramiai išmiegojęs. O dar lyg tyčia gavau žmonos laišką. Ji rašė, kad greitai susilauks kūdikio, o aš juk nebuvau namie dvejus metus...

Maiklas užsimerkė tikėdamasis, kad Pepjuga nutils. Bet šio širdyje buvo susikaupę tiek sielvarto, kad prabilęs jis nebevaliojo sustoti.

— Mano nuotaika buvo baisi, — kalbėjo Pepjuga. — Draugas davė man pusę butelio prancūziškos naminės. Ji stipri, beveik kaip spiritas, užspaudžia gerklę lyg spąstai. Išgėriau ją visą vienas. Tada virš aerodromo pasirodė keli besileidžiantys lėktuvai, kažkas pradėjo rėkti ir aš netekau proto. Buvo jau beveik sutemę, supranti, o vokiečiai paprastai... — Jis nutilo, atsiduso ir perbraukė ranka akis. — Atsukau patranką į juos. Esu taiklus šaulys... Kiti irgi pradėjo šaudyti. Pasakysiu atvirai, ant trečio lėktuvo pamačiau mūsų skiriamuosius ženklus, juostas ant sparnų ir žvaigždę, bet kažkodėl negalėjau liautis šaudęs. Jis skrido visai virš manęs, labai lėtai, užlenkęs skydelius... stengėsi nutūpti. Nesuprantu, kodėl negalėjau liautis... — Pepjuga atitraukė ranką nuo akių. — Du iš jų sudegė, o trečiasis tūpdamas apsivertė ir sudužo. Po dešimties minučių prie manęs priėjo pulkininkas, mūsų grupės vadas. Jaunas vaikinas, iš tų aviacijos pulkininkų. Buvo gavęs Kongreso garbės medalį, kai dar laukėme Anglijoje. Pulkininkas priėjo ir iš karto užuodė degtinės kvapą. Maniau, kad jis nušaus mane vietoje. Aš jo nekaltinu.

Krenekas staigiu judesiu įdėjo į šautuvą spyną.

— Bet jis manęs nenušovė, — niūriai kalbėjo Pepjuga. — Jis nusivedė mane į lauką, kur buvo nukritę lėktuvai, ir parodė, kas liko iš dviejų sudegusių lakūnų. Jis įsakė man padėti nešti trečiąjį į medicinos punktą, bet tas vis tiek mirė.

Spyras nervingai caksėjo liežuviu. Maiklas apgailestavo, kad tam jaunam vaikinukui teko išklausyti šitą istoriją. Jam neišeis į naudą, kai ateis laikas ir jis bus paskirtas anaiptol ne laipsniškai pradėti kariauti prie Zigfrydo įtvirtinimų linijos.

— Mane suėmė ir ketino atiduoti karo lauko teismui. Pulkininkas žadėjo pasistengti, kad mane pakartų, — kalbėjo Pepjuga. — Aš jo nekaltinu, jis tik jaunas vaikinas. Bet po kurio laiko jis atėjo pas mane ir sako: „Pepjuga, suteiksime tau galimybę išpirkti kaltę. Neteisime tavęs, bet pasiųsime į pėstininkų pulką.“ Aš atsakiau: „Kaip įsakysite.“ Man nuo uniformos nuplėšė seržanto juosteles, o išvykstant pulkininkas pasakė: „Tikiuosi, kad tau peršaus kiaušius pačią pirmą dieną.“

Pepjuga nutilo ir vėl įsmeigė buką žvilgsnį į palapinės brezentą.

— Tikiuosi, kad tavęs nepaskirs į pirmąją diviziją, — pasakė Krenekas.

— Tegu skiria, kur nori. Man vis tiek.

Lauke pasigirdo švilpukas. Visi atsikėlė, apsivilko lietpalčius, užsidėjo pošalmius ir nuėjo rikiuotis vakariniam patikrinimui.

Iš Valstijų ką tik atvyko didelis papildymas. Išpūsta, skaičiumi per didelė kuopa išsirikiavo patikrinimui. Kareiviai stovėjo purve purškiant lietui, atsiliepdavo išgirdę savo pavardę. Seržantas raportavo: „Sere, visi kuopos kareiviai išsirikiavę.“ Kapitonas atidavė pagarbą ir nuėjo vakarieniauti.

Seržantas neleido kuopai skirstytis. Jis vaikščiojo palei pirmą eilę, atidžiai žiūrėdamas į drebančius nuo šalčio kareivius, stovinčius purve. Sklido kalbos, kad seržantas prieš karą šoko kordebalete. Jis buvo lieknas, sportiškas vaikinas, pablyškęs, ryškių veido bruožų. Buvo pasipuošęs juostelėmis už pavyzdingą elgesį tarnyboje, už Amerikos gynimą, už dalyvavimą karo veiksmuose Europoje, bet už dalyvavimą mūšiuose žvaigždučių neturėjo.

— Noriu pasakyti jums kelis žodžius, vaikinai, — tarė seržantas, — kol nenuskubėjote vakarieniauti.

Tylus, vos girdimas atodūsis nuvilnijo virš išsirikiavusių kareivių. Šiame karo etape visiems buvo aišku, kad iš seržanto geros naujienos neišgirs.

— Prieš kelias dienas atsitiko nemalonus įvykis, — pagiežingai pradėjo seržantas. — Esame netoli Paryžiaus, ir keli šaunuoliai sumanė pasprukti porai naktų ir pasismaginti su panelėmis. Jeigu kuris iš jūsų irgi puoselėjat tokią mintį, tai žinokit, kad tie kareiviai nenuvažiavo iki Paryžiaus ir nepasismagino su panelėmis. Jie jau važiuoja į Vokietiją, tiesiai į frontą, ir galiu statyti penkis prieš vieną, kad jie iš ten negrįš.

Seržantas susimąstęs ėjo pro rikiuotę, žiūrėdamas į žemę, rankas susikišęs į kišenes. „Jis vaikšto kaip tikras šokėjas, — galvojo Maiklas. — Ir atrodo kaip geras kareivis, švarus, tvarkingas, net puošnus...“

— Informuoju jus, — vėl prabilo seržantas žemu, švelniu balsu. — Šitos stovyklos kareiviams Paryžius yra nepasiekiamas. Visuose keliuose budi karo policija ir labai atidžiai tikrina dokumentus. Labai atidžiai.

Maiklas prisiminė du kareivius, žygiavusius su visa ekipuote priešais kuopos raštinę Fort Dikse už tai, kad be leidimo išvažiavo į Trentoną išgerti alaus. Armijoje vyksta amžinas, nepertraukiamas karas: į narvus suvaryti gyvūnai atkakliai stengiasi ištrūkti į laisvę valandai, dienai, kad galėtų išgerti alaus, susitikti su mergina, o už tai gauna žiaurią bausmę.

— Čia vadovybė labai nuolaidi, — kalbėjo seržantas. — Už išėjimą be leidimo neatiduoda teismui, kaip Valstijose. Į asmens bylą nusižengimas neįrašomas. Jūs garbingai išeisite iš armijos, jeigu liksite gyvi. Mes jus tik sugauname ir žiūrime, kur reikalingas papildymas. „Štai dvidešimt devintoji divizija šį mėnesį patyrė didelius nuostolius.“ Tada aš asmeniškai tvarkau įsakymą ir siunčiu jus į tą diviziją.

— Tas kalės vaikas — perujietis, — sušnibždėjo kažkas Maiklui už nugaros. — Girdėjau apie jį. Pagalvokit, jis net ne mūsų pilietis, jis perujietis, o kaip su mumis kalba!

Maiklas labiau susidomėjęs pažiūrėjo į seržantą. Tikrai, jis tamsus, panašus į užsienietį. Maiklui neteko matyti perujiečių, jį pralinksmino mintis, kad jis stovi čia, lyjant prancūziškam lietui, ir klausosi perujiečio seržanto, buvusio kordebaleto šokėjo, pamokymų. „Demokratija, — galvojo jis, — tavo keliai nesuvokiami...“

— Jau seniai dirbu su papildymu, — varė toliau seržantas. — Mačiau, kaip šitą stovyklą perėjo penkiasdešimt, gal septyniasdešimt tūkstančių kareivių, todėl žinau, kas jūsų galvose. Skaitote laikraščius, klausotės visokių kalbų, visi jums kartoja: „Ak, mūsų narsieji kariai, mūsų didvyriai chaki uniformomis.“ Ir jums atrodo, kad jeigu esate didvyriai, tai galite daryti, ką norite: be leidimo važiuoti į Paryžių, pasigerti, už penkis šimtus frankų pasigauti triperį nuo prancūzės kekšės, stoviniuojančios prie Raudonojo Kryžiaus klubo. Bet štai ką jums pasakysiu, vaikinai. Pamirškite viską, ką skaitėte laikraščiuose. Jie skirti civiliams, ne jums. Tiems, kurie aviacijos gamyklose uždirba po keturis dolerius už valandą, priešlėktuvinės gynybos vadams, sėdintiems Mineapolyje su buteliu alaus vienoje rankoje, o kita apkabinus mylimą kokio pėstininko žmonelę. Jūs ne didvyriai, vaikinai. Jūs brokuoti gyvuliai. Brokuoti gyvuliai. Todėl jūs čia. Jūs daugiau niekam nereikalingi. Nemokate spausdinti, nemokate pataisyti radijo aparato ar sudėti skaičių stulpelio. Niekas jūsų nelaikytų raštinėje, Valstijose niekas neduotų jums darbo. Jūs kariuomenės padugnės, aš tai gerai žinau, nors laikraščių neskaitau. Vašingtone vadai lengviau atsiduso, kai susodino jus į laivą, ir jiems nesvarbu, ar jūs grįšite namo, ar ne. Jūs — papildymas. Kariuomenėje nėra žemesnio rango, kaip papildymas, išskyrus naują papildymą. Kasdien laidoja tūkstančius tokių, kaip jūs, o tokie vaikinai, kaip aš, peržiūri sąrašus ir siunčia į frontą naujus tūkstančius panašių į jus. Štai kaip tvarkomasi šioje stovykloje, vaikinai. Kalbu jūsų pačių labui, kad žinotumėt, kur esate ir kas esate. Dabar stovykloje daug naujokų, kuriems nuo lūpų nenudžiūvo alaus putos, todėl noriu pasakyti jiems tiesiai: meskit iš galvos mintis apie Paryžių, jums nieko neišeis. Skirstykitės į palapines, gerai išvalykite šautuvus ir parašykite namo savo artimiesiems paskutinius nurodymus. Taigi, Paryžių pamirškite. Grįžkite penkiasdešimtais metais. Gal tada kareiviams nebus uždrausta rodytis mieste.