Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Frensi O’Brajenai, — paklausė kapelionas, — ar jūs katalikas?

— Taip, sere.

— Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę vienu klausimu, — pradėjo kapelionas, palinkęs prie vairo. — Vienoje Normandijos bažnyčioje, kurią šiek tiek apgadino mūsų artilerija, aš suradau mažus koja minamus vargonus ir parsigabenau juos į aerodromą sekmadienių mišioms. Parašiau skelbimą, kad reikia vargonininko. Vienintelis vargonininkas grupėje buvo seržantas technikas, ginklų meistras. Italas, katalikas, jis vargonavo ne prasčiau, negu Horovicas groja fortepijonu. Pakviečiau vieną juodaodį minti dumplių ir artimiausią sekmadienį laikiau sėkmingiausias per visą tarnybą pamaldas. Net pulkininkas teikėsi dalyvauti, karkė giesmes kaip varlė pavasarį, ir visi ta naujove liko patenkinti. Bet kitą sekmadienį italas nebepasirodė. Kai galiausiai radau jį ir paklausiau, kas atsitiko, jis atsakė, kad sąžinė neleidžia jam groti per pagonių pamaldas. Dabar sakykite, Frensi O’Brajenai, katalike ir karininke, ar tas seržantas tikrai pademonstravo krikščionišką dvasią?

Lakūnas tyliai atsiduso. Buvo aišku, kad šią akimirką jis nevalioja mąstyti ir ieškoti teisingo atsakymo bažnyčios doktrinų klausimais.

— Na, sere, — pradėjo jis, — tai kiekvieno sąžinės reikalas...

— Ar jūs būtumėte grojęs man tais vargonais? — tiesiai paklausė kapelionas.

— Būčiau grojęs, sere, — atsakė sklandytuvo lakūnas.

— Ar mokate groti?

— Nemoku, sere.

— Na, štai, — niūriai pasakė kapelionas, — niekas grupėje negrojo, tik tas makaronininkas. Nuo tada laikau pamaldas be vargonų.

Jie ilgai važiavo tylėdami pliaupiant lietui pro vynuogynus ir pro praėjusių mūšių pėdsakus.

— Leitenante O’Brajenai, — kreipėsi Maiklas, pajutęs palankumą išblyškusiam, švelniam jaunuoliui, — jeigu nenorite, galite nepasakoti, bet kaip jums pavyko ištrūkti iš Olandijos?

— Mielai papasakosiu, — pasakė O’Brajenas. — Dešinysis sklandytuvo sparnas pradėjo plyšti ir aš pranešiau tempiančiam lėktuvui, kad turiu atsikabinti. Sunkiai nusileidau pievoje ir, kol lipau iš kabinos, visi kareiviai, kuriuos gabenau, išsilakstė kas sau, nes į mus pradėjo šaudyti kulkosvaidis, įkurdintas namuose maždaug už tūkstančio jardų. Stengiausi nubėgti kuo toliau, bėgdamas plėšiau nuo savęs sparnelius ir mėčiau juos, nes žmonės pašėlsta, sugavę priešo lakūną. Juk žinote, kad bombarduojant karinius objektus pasitaiko klaidų, nukenčia civiliai gyventojai, kartais ir žūva. Jei pakliūsi jiems su sparneliais, gero nesitikėk. Aš tris dienas išgulėjau griovyje. Paskui atėjo kažkoks ūkininkas ir davė man valgyti. Tą naktį jis išvedė mane per fronto liniją į anglų žvalgybos dalinį. Mane išsiuntė į užnugarį, o vėliau aš patekau į amerikiečių eskadrinį minininką. Ten gavau šitą striukę. Laivas dvi savaites sukiojosi po Lamanšą. Dieve, gyvenime nebuvau taip vėmęs. Galiausiai mane išlaipino Sauthemptone ir man pavyko pakeleivingomis mašinomis nuvažiuoti iki tos vietos, kur anksčiau buvo mano dalinys. Bet šis prieš savaitę persikėlė į Prancūziją. Mane paskelbė dingusiu be žinios. Įsivaizduoju, ką dabar išgyvena mama. Mano daiktus išsiuntė į Valstijas. Niekas nesiteikė duoti man nurodymų. Sklandytuvo lakūnas, matyt, visiems tik nemalonus kliuvinys, kai nėra numatyta išmesti desantą. Niekas neįpareigotas sumokėti man atlyginimą, įsakyti veikti. Visi numojo į mane ranka. — O’Brajenas nepiktai sukikeno. — Girdėjau, kad mano dalinys čia, netoli Reimso, todėl krovininiu garlaiviu, gabenusiu šaudmenis ir maisto produktus, nusigavau į Serburą. Dvi dienas savo rizika praleidau Paryžiuje. Tiesa, leitenantui, du mėnesius negavusiam atlyginimo, Paryžiuje nėra ką veikti... Ir štai aš čia.

— Karas, — oficialiu tonu pareiškė kapelionas, — labai sudėtingas dalykas.

— Aš nesiskundžiu, — skubiai ėmė teisintis O’Brajenas, — tikrai ne. Kol nereikia dalyvauti išsilaipinimuose, aš laimingiausias žmogus. Jeigu žinau, kad galų gale grįšiu į savo verslą — prekiauju vystyklais Gryn Bėjuje, — tegu su manimi daro, ką nori.

— Kuo jūs prekiaujate? — nustebęs paklausė Maiklas.

— Vystyklais, — droviai šypsodamasis pakartojo O’Brajenas. — Mūsų su broliu bendras verslas nedidelis, bet pelningas. Turime du sunkvežimius. Dabar vairuoja mano brolis. Tik rašo, kad darosi nebeįmanoma gauti medvilninio audinio. Dar prieš išsilaipinimą Olandijoje aš parašiau penkis laiškus Valstijų tekstilės fabrikantams prašydamas padėti broliui.

„Didvyriai, — tarė sau Maiklas, kai jie pasiekė Reimso priemiestį, — gali būti patys įvairiausi“.

Gatvių kampuose budėjo karo policija, prie katedros stovėjo daugybė automobilių. Maiklas matė, kaip Nojus įsitempė. Tikriausiai baiminosi, kad jiems reikės išlipti čia, pačioje užnugario suirutėje. O Maiklas negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo smėlio maišais apsaugotos katedros, iš kurios atsargumo dėlei buvo iškelti vitražo langai. Jis prisiminė, kaip Ohajuje, kai dar mokėsi pradinėje mokykloje, jis paaukojo dešimt centų šitai katedrai, nukentėjusiai aname kare, atstatyti. Dabar, per kapeliono džipo langą žiūrėdamas į aukštyn kylantį milžinišką statinį, jis džiaugėsi, kad jo indėlis nepradingo veltui.

Džipas sustojo prie ryšininkų štabo.

— Išlipkite, leitenante, — pasakė kapelionas, — eikite į štabą ir pareikalaukite, kad jus nugabentų į jūsų dalinį, kad ir kur jis būtų. Būkite drąsesnis, nebijokite riktelėti. O jeigu nepasiseks, laukite manęs čia. Aš grįšiu po penkiolikos minučių, tada pats nueisiu į štabą ir pagrasinsiu parašyti į Vašingtoną, jeigu jie nebus jums paslaugūs.

O’Brajenas išlipo. Jis stovėjo prie apšiurusių pastatų sutrikęs ir išsigandęs, praradęs tikėjimą armijos vidaus tvarka.

— Sugalvojau geriau, — pasakė kapelionas. — Mes pravažiavome kavinę, esančią už dviejų kvartalų. Jūs peršlapot ir sušalot. Eikite į kavinę, išgerkite porą taurelių konjako ir nuraminkite nervus. Ten ir susitiksime. Kavinė vadinasi „Geriems draugams“.

— Ačiū, — dvejodamas pasakė O’Brajenas. — Bet jeigu jums vis tiek, aš palauksiu čia.

Kapelionas pro Nojų pažiūrėjo į leitenantą. Tada įkišo ranką į kišenę ir išėmė penkis šimtus frankų.

— Imkite, — pasakė jis, paduodamas juos O’Brajenui. — Pamiršau, kad jums seniai nesumokėjo atlyginimo.

O’Brajenas sutrikęs paėmė pinigus.

— Ačiū, — padėkojo jis, mostelėjo ranka ir nuėjo į kavinę.

— Dabar, — linksmai pasakė kapelionas, — nuvešiu jus, du nusikaltėlius, kuo toliau nuo karo policijos.

— Ką pasakėte? — kvailai paklausė Maiklas.

— Išėjote be leidimo, — nusijuokė kapelionas. — Aiškiai matyti jūsų veiduose. Na, vaikine, valyk stiklą.

Nojus ir Maiklas šypsodamiesi važiavo per niūrų senovinį miestelį. Jie pravažiavo šešis karo policininkus, vienas iš jų netgi atidavė pagarbą šlapia gatve šliaužiančiam džipui. Maiklas atsakė jam rimtu veidu.

Trisdešimt penktas skyrius

Maiklas pastebėjo, kad kuo frontas arčiau, tuo žmonės darosi geresni. Kuo garsiau girdėjosi patrankų dundėjimas, sklindantis nuo rudenėjančių Vokietijos laukų, tuo tyliau visi stengėsi kalbėti, pasirūpinti kitais — pavalgydinti, rasti nakvynę, pasidalinti vynu, parodyti žmonos nuotrauką ir paprašyti tavęs, kad parodytum savo šeimos nuotrauką. Rodėsi, kad artėdamas prie to griaudėjančio ruožo žmogus atsikrato egoizmo, irzlumo, nepatiklumo, bjaurių dvidešimtojo amžiaus manierų, kurios supo tave iki šiol ir tu tikėjai, kad toks elgesys yra būdingas žmonių rasei.