Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Ne, — mandagiai atsakė Maiklas.

Pfeiferis patenkintas linktelėjo galva.

— „Visų pirma, — atsakė kareivis, — nusiausiu batus. Tada pasimylėsiu su žmona. O tada nusiimsiu nuo pečių kuprinę.“ — Pfeiferis pradėjo kvatoti visa gerkle. Bet juokas staiga nutrūko. — Tikrai anksčiau jo negirdėjot?

— Garbės žodis, — atsakė Maiklas. „Šmaikštus pokalbis prie stalo Europos kultūros centre, — pagalvojo jis. — Svečiai — marga menininkų ir kariškių publika, trumpai besiilsinti po sunkių dienų priešakinėje fronto linijoje. Pirmos klasės eilinis Pfeiferis, gerai žinomas tarp Kanzaso lažybininkų, miesto garsenybė, kurią pažįsta visi apylinkės teisėjai, linksminasi aptarinėdamas pokario problemas. Vienas svečias, atstovaujantis mūsų teatrui Vakarų Europoje, valgydamas puikų šio krašto patiekalą — konservuotus persikus — tyliai sau mąsto, kad tokį anekdotą jau girdėjo eilinis Anakreonto karys kur nors prie Bagdado per Pilypo iš Makedonijos žygį į Persiją; kad Kajus Publijus, Cezario armijos centurionas, pasakojo tokią pat ar panašią istoriją praėjus dviem dienoms po išsilaipinimo Britanijoje; kad Žiuljenas Sen Krikas, Miurato korpuso adjutantas, prajuokino draugus tuo pačiu išverstu anekdotu mūšio prie Austerlico išvakarėse. Anekdotą tikriausiai žinojo, — mąstė istorijos studentas, žiūrėdamas į savo purvinus batus ir svarstydamas, ar dar nepradėjo pūti jo pirštai, — viršila Robinsonas iš Velso šaulių būrio prie Ipro, žinojo feldfebelis Fugelhaimeris prie Tanenbergo ir seržantas Vinsentas O’Flahertis iš pirmojo jūrų pėstininkų pulko, trumpai sustojusio pailsėti pakeliui į Argono mišką.“

— Velniškai juokingas anekdotas, — pasakė Maiklas.

— Žinojau, kad tau patiks, — patenkintas tarė Pfeiferis gramdydamas katiliuko dugne užsilikusį padažą. — Bet kodėl tu nesijuoki?

Pfeiferis stropiai šveitė katiliuką akmeniu ir tualetinio popieriaus skiaute, kurią visada nešiojosi kišenėje. Užbaigęs darbą jis atsistojo ir nuėjo prie grupės kareivių, kurie lošė kauliukais už pajuodusio kamino — vienintelio daikto, likusio iš namo, kuris buvo atlaikęs tris karus. Be trijų kareivių, ten dar buvo leitenantas ir du seržantai iš ryšininkų štabo, atvažiavę čionai džipu šiaip sau, pažiūrėti, kas darosi. Matėsi, kad jie turi nemažai pinigų, kurie duotų daugiau naudos, atsidūrę pėstininkų kišenėse.

Maiklas užsidegė cigaretę ir gardžiuodamasis įtraukė dūmą. Jis pajudino kojų pirštus norėdamas įsitikinti, kad dar jaučia juos. Džiaugėsi, kad yra sotus ir kad dar valandą jam negrės pavojus.

— Kai grįšime į Valstijas, — pasakė jis Nojui, — pavaišinsiu tave ir žmoną puikiu bifšteksu. Žinau vieną restoranėlį Trečiojoje gatvėje, antrame aukšte. Valgai ir matai pro langą, kaip stalelio lygyje pro šalį važiuoja traukiniai. Ten bifšteksai stori kaip kumštis, užsakysime juos pusiau iškepusius...

— Houpei nepatinka pusiau iškepę, — rimtai pasakė Nojus.

— Jai atneš tokį, kokį ji mėgsta. Pradžiai užsisakysime aštrios užkandos apetitui sužadinti, paskui — bifšteksai, gerai apkepti iš viršaus, kai palieti peiliu, jie dūsauja kaip gyvi. Tada spagečių, žalių salotų ir raudonojo Kalifornijos vyno. O pabaigai — pyragėlių, sulaistytų romu, ir espreso kavos — tai labai juoda kava su citrinos žievelėmis.

Nueisime ten patį pirmą vakarą, kai grįšime. Aš vaišinu. Galėsit pasiimti ir sūnelį, jam pastatysime aukštą kėdę.

Nojus nusišypsojo.

— Geriau paliksime jį namie.

Maiklą nudžiugino Nojaus šypsena. Pastaruosius tris mėnesius, nuo tada, kai jie grįžo į kuopą, Nojus šypsojosi retai. Mažai kalbėjo, beveik nesijuokė. Jis tylomis prisirišo prie Maiklo, sekė jį kritišku veterano žvilgsniu, saugojo jį žodžiu ir pavyzdžiu net tada, kai užtekdavo rūpesčio saugoti savo gyvybę, net gruodyje, kai padėtis fronte buvo labai įtempta. Tada jų kuopą susodino į sunkvežimius ir skubomis metė prieš vokiečių tankus, kurie staiga materializavosi pas turėjusį būti išvargintą priešą. Šitą susidūrimą pavadino Mūšiu dėl fronto kyšulio. Dabar tai jau praeityje. Bet vienas įvykis įstrigo Maiklo atmintin visam gyvenimui. Jie slėpėsi apkase, kurį Nojus privertė Maiklą išsikasti dviem pėdomis gilesnį, nors Maiklas buvo baisiai nuvargęs ir pyko dėl tokio Nojaus reiklumo... Vokiečių tankas iššliaužė į pievą ir pasuko tiesiai į juos. Granatų atsargos baigėsi, už jų nugaros liepsnojo savaeigė prieštankinė patranka. Liko tik prisispausti prie apkaso dugno ir laukti, kas bus... Tankistas matė, kaip Maiklas niurktelėjo į apkasą, ir pasuko tanką tiesiai į jį, ketindamas sutraiškyti vikšrais, nes kulkosvaidžiu negalėjo jo pasiekti. Kankinamai ilga minutė, riaumojantis, septyniasdešimties tonų svorio tankas virš galvos, besisukantys vikšrai, pažėrę ant šalmo sunkius purvo gabalus ir akmenis, jo paties riksmas, paskendęs juodoje kaip kapas tamsoje... Kai pažvelgi atgal, atrodo, kad sapnavai košmarą, kokius kareiviai pasakoja sanitarinės dalies psichoanalitikui. Sunku patikėti, kad toks dalykas galėjo atsitikti tau, trisdešimties metų vyrui, kuris turėjo patogų butą Niujorke, pietaudavo geruose restoranuose, spintoje laikė penkis minkšto tvido kostiumus, mėgo iš lėto važiuoti Penktąja aveniu atviru automobiliu, kad saulė šviestų į veidą... Bet kai atsitiko, buvo sunku patikėti, kad įmanoma likti gyvam, kai plieniniai vikšrai, bjauriai žviegdami, sukasi vos per pėdą virš tavo galvos, kad tokį siaubą ištvėręs žmogus dar gali galvoti apie bifšteksą ir vyną, ir Penktąją aveniu. Rodėsi, kad tas tankas, siekęs išplėšti žmogui gyvybę, kai jis tūno dugne apkaso, kurį draugas privertė išsikasti užtektinai gilų, kad išsigelbėtų, sugriovė paskutinį tiltą, jungusį jį su ankstesniuoju, civiliu gyvenimu. Dabar tilto vietoje žiojėja juoda praraja, pilna šiurpių haliucinacijų. Mintimis grįždamas į tą dieną, prisimindamas, kaip negrabiai tankas riedėjo atgal per pievą, o aplink jį sproginėjantys sviediniai kėlė purvo fontanus, Maiklas suprato, kad tą akimirką jis pagaliau tapo tikru kareiviu. Iki to laiko jis buvo tik žmogus, vilkintis kareivio uniformą, atėjęs iš kito gyvenimo į laikinas pareigas...

Mūšis dėl fronto kyšulio — taip dabar vadina tas kautynes Stars and Stripes laikraštis. Tada žuvo daug karių, pavojus pakibo virš Liežo ir Antverpeno, laikraščiai spausdino pranešimus apie narsų armijos pasipriešinimą puolantiems vokiečiams, rašė kažkokias nemalonias užuominas apie Montgomerį. Jis jau nebebuvo anglų ir amerikiečių draugystės simbolis, kaip Liepos ketvirtąją, kai prisegė Nojui Sidabro žvaigždę... Mūšis dėl fronto kyšulio — dar viena bronzinė žvaigždutė, dar penki taškai į demobilizacijos sąskaitą. Jis prisiminė tik tai, kaip Nojus stovėjo virš jo ir kalbėjo piktu, nemaloniu balsu: „Man nusispjaut, kad tu pavargęs. Kaskis dar dvi pėdas gylyn.“ Ir dar greitai besisukančius tarškančius vikšrus virš purvu apdrabstyto šalmo...

Maiklas dirstelėjo į Nojų. Šis miegojo sėdėdamas, atsirėmęs į akmeninį aptvarą. Miegant jo veidas atrodė jaunas. Sviesi barzdelė buvo labai reta, palyginti su tankiais, juodais Maiklo šeriais, dėl kurių Maiklas darėsi panašus į valkatą, nužingsniavusį keliu nuo Vankuverio iki Majamio. Nojaus akys, žvelgiančios su niūriu, patyrusio žmogaus atkaklumu, dabar buvo užmerktos. Pirmą kartą Maiklas pastebėjo, kad jo draugo blakstienos švelnios, šiek tiek riestos, šviesiais galiukais, sušvelninančios visą viršutinę veido dalį. Maiklą užplūdo dėkingumo ir gailesčio banga tam miegančiam vaikinui, apsisupusiam sunkia, purvina miline, vilnone pirštine apmauta ranka prilaikančiam šautuvo vamzdį... Žiūrėdamas į miegantį Nojų Maiklas suprato, kaip sunku buvo tam trapiam jaunuoliui išlikti rimtam, susikaupusiam, daryti protingus, rizikingus kareiviškus sprendimus, kariauti atkakliai ir atsargiai, laikantis visų įstatų ir instrukcijų, kad išliktų gyvas tokiu metu, kai mirtis šioje šalyje dalgiu kirto aplink jį esančius žmones. Šviesūs blakstienų galiukai suvirpėjo kumščiais apdaužytame veide, ir Maiklas įsivaizdavo, kaip liūdnai ir švelniai Nojaus žmona žiūrėdavo į šią nederančią, mergaitišką puošmeną. Kiek jam metų? Dvidešimt dveji, dvidešimt ketveri? Vyras, tėvas, kareivis... Turėjo du draugus, ir abiejų neteko. Jam reikia draugų taip, kaip kitiems reikia oro, todėl jis, pamiršęs savo vargus, atkakliai stengiasi išsaugoti senstančio kario, pavarde Vaiteikeris, gyvybę, nes šis, paliktas vienas, neturėdamas patirties ir būdamas nerūpestingas, tikrai užliptų ant minos, iškištų galvą iš už kalvelės, taptų vokiečių snaiperio taikiniu, per savo tingumą būtų sutraiškytas tanko negiliame apkase... Bifšteksai ir raudonasis Kalifornijos vynas yra kitoje haliucinacijų bedugnės pusėje. Pirmas vakaras namie, aš vaišinu... Neįtikėtina, bet tai turi įvykti. Maiklas užsimerkė jausdamas didžiulę, skausmingą atsakomybę.