Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Kristianas prasibrovė pro žmones, stovinčius prie negyvo folksšturmininko. Automatu nešinas jis sparčiai ėjo keliu į tą pusę, iš kurios turėjo pasirodyti amerikiečiai. Nedrįso eiti priešinga kryptimi, gilyn į Vokietiją, nes užtektų, kad vienas žmogus prie vartų tai pastebėtų, ir jis būtų atpažintas.

Kristianas ėjo skubėdamas, kiek šlubčiodamas, giliai įkvėpdamas pavasario orą, kad iš šnervių dingtų stovyklos dvokas. Jis buvo labai nuvargęs, bet nelėtino žingsnio. Kai nuėjo užtektinai toli ir iš stovyklos jo nebesimatė, jis nusuko nuo kelio, padarė didelį lankstą pievomis ir saugiai apėjo stovyklą. Eidamas per sprogstantį mišką, uosdamas pušų kvapą, po kojomis matydamas rausvas ir violetines miško gėlytes, jis priešais pastebėjo keliuką, tuščią, saulės numargintą šešėliais. Bet Kristianas nebeturėjo jėgų eiti toliau. Jis nusirengė chloru ir prakaitu pradvisusius kalinio drabužius, suvyniojo ir numetė po krūmu. Tada atsigulė, galvą padėjęs ant šaknies. Žolė, besistiebianti aplink jį pro miško paklotę, kvepėjo gaiviai ir šviežiai. Sakose virš jo galvos vienas kitam giedojo du paukščiai. Jie mirgėjo mėlyna ir auksine spalva, kai šokinėdami tarp šakų patekdavo į saulės šviesą. Kristianas atsiduso, išsitiesė ir užmigo.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Įvažiavus pro vartus, vyrai, sėdintys sunkvežimiuose, nutilo. Vien dvokas galėjo juos nutildyti, bet jie pamatė prie vartų ir už tvoros besivoliojančius negyvėlius, o lėtai judanti kaliausių minia veržliu potvyniu apsupo sunkvežimius ir kapitono Gryno džipą.

Jie netriukšmavo. Vieni iš jų verkė, kiti mėgino šypsotis, nors jų liesų veidų ir spoksančių įkritusių akių išraiška nepasikeisdavo nei verkiant, nei šypsantis. Atrodė, kad šitie padarai paskendę savo tragedijoje taip giliai, kad žmogiškas reagavimas virto gyvuliška neviltim, ir tokios sudėtingos grimasos, kaip pasveikinimo, liūdesio ar laimės, šią akimirką buvo per sunkios jų suprimityvėjusiems gebėjimams. Maiklas matė, jog vienam ar kitam rodėsi, kad jis šypsosi, bet tą suprasti galėjai tik nujausdamas.

Jie nesistengė kalbėti. Tik lietė įvairius daiktus — geležinius sunkvežimių paviršius, kareivių uniformas, šautuvų vamzdžius, tarsi tyrinėjimas pirštų galiukais būtų padėjęs jiems suvokti naują, nuostabią tikrovę.

Grynas įsakė palikti sunkvežimius su sargybiniais, ir lėtai nuvedė kuopą į stovyklą pro susispietusius kaip bitės avilyje išlaisvintus kalinius.

Maiklas ir Nojus paskui Gryną įėjo pro duris į pirmąjį baraką. Durys buvo nuplėštos, beveik visi langai išdaužyti, bet vis tiek žmogaus uoslė sunkiai ištvėrė smarvę. Niūrioje prieblandoje, kurią tai vienur, tai kitur veltui mėgino nušviesti dulkėti pavasario saulės spinduliai, Maiklas pastebėjo sukritusius į krūvą kaulėtus pavidalus. Baisiausia buvo tai, kad kai kurie iš jų krusteldavo, vangiai mosteldavo ranka, sunkiai atmerkdavo karščiuojančias akis ir spoksodavo į dvokiančią prietemą, blyškios trūkčiojančios lūpos, atrodė, jau buvo pasitikusios mirtį prieš daugelį dienų. Pastato gilumoje vienas padaras pasikėlė nuo skarmalų ir kaulų ir ėmė rėplioti durų link. Kiek artėliau vienas vyras atsistojo ir pradėjo eiti prie Gryno kaip prisukamas žaislas, prastai pritaikytas vaikščioti. Maiklas jautė: tam žmogui atrodo, kad jis šypsosi, tiesia ranką pasisveikinti. Bet žmogus nepriėjo iki Gryno. Jis susmuko ant gleivėtų grindų su ištiesta ranka. Maiklas pasilenkė prie jo ir pamatė, kad žmogus nebegyvas.

„Pasaulio centras, — kalė Maiklo galvoje beprotiška, atkakli mintis jam klūpant prie žmogaus, kuris taip paprastai ir tyliai numirė jo akyse. — Aš esu pasaulio centre, čia pasaulio centras.“

Vyras, gulintis su ištiesta ranka, buvo šešių pėdų ūgio. Jis buvo nuogas ir pro odą matėsi kiekvienas kaulelis. Jis svėrė ne daugiau kaip septyniasdešimt penkis svarus. Būdamas toks liesas, be įprasto, platinančio mėsos sluoksnio, jis atrodė nenormaliai ištįsęs, antgamtiškai aukštas ir neatitinkantis perspektyvos dėsnių.

Lauke pasigirdo šūviai, ir Nojus su Maiklu paskui Gryną išėjo iš barako. Trisdešimt du sargybiniai, užsibarikadavę mūriniame pastate, kur stovėjo belaisvių deginimo krosnys, pasidavė pamatę amerikiečius. Kreinas norėjo juos iššaudyti ir spėjo sužeisti du, kol Hulihenas atėmė iš jo šautuvą. Vienas iš sužeistų sargybinių sėdėjo ant žemės ir verkė, spausdamas pilvą, o kraujas pliūpsniais tekėjo jam pro pirštus. Jis buvo labai storas, alaus gėrėjo riebalų rievės buvo susimetusios jam ant sprando, jis atrodė kaip išlepintas, sveikata trykštantis vaikas, besiskundžiantis savo auklei.

Kreinas stovėjo dviejų draugų laikomas už rankų, jis sunkiai kvėpavo, akys lakstė kaip pamišėlio. Kai Grynas įsakė vesti sargybinius į administracijos pastatą ir saugoti juos, Kreinas užsimojo koja ir spyrė storuliui, kurį buvo sužeidęs. Storulis pravirko garsiai. Prireikė keturių vyrų jam nuvesti į administracijos pastatą.

Grynas nedaug galėjo nuveikti. Bet jis įkūrė savo vadavietę komendanto kabinete ir davinėjo aiškius, trumpus nurodymus, tarsi Amerikos pėstininkų kapitonui būtų įprasta atvykti į pasaulio centro chaosą ir ten įvesti tvarką. Jis perdavė savo džipą sanitarų žinion kartu su pilnu sunkvežimiu sauso davinio. Jis sukrovė visą kuopos maistą administracijos pastate ir paskyrė sargybinius, jis įsakė dalinti maistą tik labiausiai išbadėjusiems, apie kuriuos praneš barakuose dirbsiantys būriai. Jis atskyrė vokiečių sargybinius koridoriaus gale netoli savo durų, kad niekas jų neužpultų.

Maiklas ir Nojus buvo Gryno pasiuntiniai. Jie girdėjo, kaip vienas vokiečių sargybinis taisyklinga anglų kalba skundėsi Pfeiferiui, saugančiam juos su šautuvu rankose, esą jie tarnavo šioje stovykloje tik savaitę, neskriaudė kalinių, kad esesininkų batalionas, veikęs čia kelerius metus ir atsakingas už kankinimus ir badą, išsisuko, dabar tikriausiai sėdi amerikiečių kariškių kalėjime ir geria apelsinų sultis. Vargšo folksšturmininko žodžiuose tikriausiai buvo nemaža dalis tiesos, bet Pfeiferis pasakė:

— Užčiaupk srėbtuvę, kol joje neatsidūrė mano batas.

Išlaisvinteji kaliniai turėjo vykdomąjį komitetą, slapta išsirinktą prieš savaitę stovyklai vadovauti. Grynas pasikvietė komiteto vadovą, mažiuką, sudžiūvusį penkiasdešimties metų žmogiuką, kalbantį keistu akcentu, bet labai oficialia anglų kalba. Jo pavardė buvo Zolumas, prieš karą jis dirbo Albanijos užsienio reikalų ministerijoje. Jis pasakė Grynui, kad kalėjo šioje stovykloje trejus su puse metų. Buvo visiškai nuplikęs, tamsios kaip akmenukai akys spindėjo keistai apvaliame veide. Jis atrodė valdingas ir labai pagelbėjo Grynui suburti sveikesnius kalinius mirusiems iš barakų nešioti, skirstyti sergančiuosius ir mirštančiuosius, kritinius ligonius ir lengviau sergančius. Gryno įsakymu tik kritiniai ligoniai gavo maisto iš ribotų atsargų, suneštų iš sunkvežimių ir stovyklos sandėlio. Mirštantieji buvo suguldyti lauke vienas šalia kito, kad užgestų ramybėje, pasiguodę saulės šviesa, pajutę apkvaitusia kakta gaivų pavasario orą.

Baigiantis pirmajai popietei Maiklas pradėjo pastebėti tvarką, kurią Grynas įvedė įprastai ramiai, beveik droviai. Maiklas pajuto didžiulę pagarbą tam dulkėtam smulkiam kapitonui plonu, mergaitišku balsu. Maiklas staiga suvokė, kad Gryno pasaulyje viskas sutvarkoma. Jame viską, net begalines blogybes ir baisią neviltį, kurias vokiečiai paliko jų nykstančio tūkstantmečio klampynėje, gali pagydyti garbingo, doro žmogaus sveikas protas ir energija. Stebėdamas, kaip Grynas duoda trumpus, protingus įsakymus albanui, seržantui Hulihenui, lenkams, rusams, žydams ir vokiečių komunistams, Maiklas matė, kad Grynas nelaiko savo darbo ypatingu, tarsi tokį darbą jo vietoje galėtų atlikti ir kiekvienas kitas Fort Beningo jaunesniųjų karininkų mokyklos absolventas.