Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Vieną sekmadienio rytą, kai gyvuliai susirinko išklausyti nurodymų, Napoleonas pasiskelbė pereinąs prie naujos politikos. Nuo šiol Gyvulių Ūkis imsis prekiauti su kaimyninėmis fermomis; suprantama, nė pasipelnyti ketindamas, o tiesiog tam, kad įsigytų būtiniausių dalykų. Malūno reikmės turi nusverti visus kitus sumetimus, pareiškė Napoleonas. Todėl jis rengiasi parduoti kaugę šieno ir dalį šiemetinio kviečių derliaus; vėliau, jeigu prireiks daugiau pinigų, teksią pardavinėti ir kiaušinius, kurie visuomet turi paklausą Vilingdone. Vištos, pasakė Napoleonas, turėtų laikyti šią auką garbingu indėliu į malūno statybą.

Dar sykį gyvulius nusmelkė neaiškus nerimas. Niekuomet neturėti jokių reikalų su žmonėmis, neprekiauti, nesinaudoti pinigais — argi ne tokias rezoliucijas, išvarę Džonsą, jie priėmė per pirmąją, nugalėtojų Sueigą? Gyvuliai jas puikiai prisiminė, — ar bent manė, kad prisimena. Keturi jauni paršai, protestavę, kai Napoleonas uždraudė Sueigas, ir šį sykį bandė nedrąsiai kelti balsą, tačiau buvo kaipmat nutildyti šiurpaus šunų urzgimo. Paskui avys kaip paprastai užbliovė „Keturios kojos— gerai, dvi kojos — blogai!“, ir trumputis nesklandumas buvo užglaistytas. Galiausiai Napoleonas pakėlė koją, prašydamas tylos, ir paskelbė, kad visos minėtos sutartys jau sudarytos. Niekam iš gyvulių bendrauti su žmonėmis nereikėsią, — tai būtų netgi nepageidautina. Šią naštą jis ketinąs užsikrauti ant savo pečių. Ponas Vimperis, prekybos agentas iš Vilingdono, sutikęs būti tarpininku tarp Gyvulių Ūkio ir pasaulio. Kiekvieno pirmadienio rytą jis užvažiuosiąs į sodybą gauti nurodymų. Kalbą Napoleonas užbaigė jau įprastu šūkiu: „Tegyvuoja Gyvulių Ūkis!“ ir, visiems sugiedojus „Anglų žvėris“, paleido susirinkimą.

Vėlėliau Spieglys apėjo ūkį ir nuramino gyvulius. Jis tikino, kad jokios rezoliucijos dėl prekybos ar pinigų niekada nebuvo priimtos — net nesvarstytos. Tai gryniausias prasimanymas, kuriam pradžią, matyt, davusios Snieguolio paskleistos melagystės. Kai kurie gyvuliai dar abejojo, bet Spieglys piktai jų paklausė: „Ar esate tikri, draugai, kad jums neprisisapnavo? Ar galite tokią rezoliuciją parodyti? Kur ji užrašyta?“ Ir kadangi nieko panašaus iš tikrųjų užrašyta nebuvo, gyvuliams teliko pripažinti savo klaidą.

Kaip kad buvo sutarta, agentas Vimperis kiekvieną pirmadienį lankėsi ūkyje. Tai buvo suktos išvaizdos žandenuotas žmogelis, besiverčiantis smulkiu bizniu, tačiau, matyt, pakankamai nuovokus, nes anksčiau už kitus suprato, kad Gyvulių Ūkiui reikės tarpininko ir kad čia gali nubyrėti nemenki komisiniai. Gyvuliai su siaubu žiūrėjo į tuos vizitus ir stengėsi laikytis nuo jo atokiau. Vis dėlto, matant, kaip Napoleonas, stovėdamas keturiomis, įsakinėja dvikojui Vimperiui, gyvulius užplūsdavo pasididžiavimas, ir jie palengva taikstėsi su nauja politika. Jų požiūris į žmoniją, palyginti su ankstesniais laikais, šiek tiek pasikeitė. Tuo tarpu žmonių neapykanta klestinčiam Gyvulių Ūkiui nė kiek nesumažėjo; priešingai, dabar žmonės labiau negu bet kada jo nekentė. Jie visi laikė neabejotinu dalyku, kad ūkis anksčiau ar vėliau bankrutuos ir kad iš vėjo malūno, žinoma, išeis šnipštas. Susitikę smuklėse, jie braižė schemas ir įrodinėjo vienas kitam, kad malūnas būtinai sugrius, o jeigu ir stovės, tai neveiks. Vis dėlto, patys to nenorėdami, žmonės jautė tam tikrą pagarbą gyvuliams už jų sugebėjimą ūkiškai šeimininkauti. Šitai buvo matyti vien iš to, kad Gyvulių Ūkį jie pradėjo vadinti kaip pridera, liovęsi apsimetinėti, jog tikras pavadinimas — senasis. Be to, jie nustojo remti Džonsą, kinis neteko vilties atgauti turtą ir išsikėlė gyventi į kitą vietą. Gyvulių Ūkis nepalaikė jokių kitokių ryšių su pasauliu, tik per savo agentą Vimperį, tačiau nuolatos sklido gandai, kad Napoleonas turįs dalykiškų pasiūlymų čia Pilkingtonui iš Foksvudo, čia. Fredrikui iš Pinčfildo — bet niekuomet, kaip pastebėta, abiems vienu kartu.

Maždaug tuo metu kiaulės nelauktai persikėlė gyventi į trobą. Vėl gyvuliams rodėsi, kad jie lyg ir buvo priėmę kažkokią tam prieštaraujančią rezoliuciją, ir vėl Spiegliui pavyko juos įtikinti, kad nieko panašaus nėra buvę. Tiesiog būtina, kalbėjo jis, kad kiaulės — ūkio smegenys — turėtų ramų kampą darbui. Be to, Vadui (pastaruoju metu Spieglys ėmė šitaip vadinti Napoleoną) vien dėl orumo labiau pritinka gyventi troboje, o ne kažkokioje kiaulidėje. Vis dėlto kai kurie gyvuliai gerokai suglumo išgirdę, kad kiaulės ne tik valgo virtuvėje, ne tik ilsisi svetainėje, bet ir miega lovose. Dobilas kaip visuomet numojo į tai koja, atseit Napoleonas visuomet teisus, tačiau Kamanė, būdama tikra, jog prisimena griežtą priesaką lovoje niekada nemiegoti, nurisnojo prie galukluonio ir ėmė slebizuoti ten užrašytus Priesakus. Nepajėgusi iš paskirų raidžių sudėlioti žodžių, ji atsivedė Murielę.

— Muriele, perskaityk balsu Ketvirtąjį Priesaką. Argi jis nedraudžia miegoti lovoje?

Murielė ilgai prakaitavo skiemenuodama.

— Čia parašyta, — galų gale pranešė ji, — štai kas: „Gyvuliai nemiega lovoje ant paklodės “.

Keistais dalykas: Kamanė prisiminė, jog Ketvirtajame Priesake jokia paklodė nebuvo minima; bet jeigu jau taip užrašyta, matyt, vis dėlto buvo. Lyg tyčia, pro šalį ėjo Spieglys, lydimas dviejų ar trijų šunų, ir padėjo teisingai viską suprasti.

— Kaip matau, draugai, jau esat girdėję, — pasakė jis, — kad mes, kiaulės, miegame lovose. Kas gi čia bloga? Tikiuosi, jūs nemanote, kad kada nors esam pasisakę prieš lovas? Juk lova — tai tiesiog vieta miegoti. Šiaudų kūlys tvarte, tiesą sakant, irgi yra lova. Mūsų nutarimas buvo nukreiptas prieš paklodes, tą žmonių išmislą. Mes išmetėm paklodes, pasilikom vien antklodes. Ir miegoti labai patogu! Bet to patogumo, užtikrinu jus, draugai, nė kiek ne daugiau, negu mums reikia, norint atgauti jėgas po sunkaus protinio darbo. Juk poilsio iš mūsų neatimsite, tiesa, draugai? Juk nenorėsite, kad mes eitume savo pareigas pervargę? Juk niekas iš jūsų nenori, kad sugrįžtų Džonsas?

Gyvuliai skubiai patikino jį, kad nenori, ir apie tai, kad kiaulės miega lovose, daugiau kalbos nebebuvo. Niekas nebambėjo ir tuomet, kai po kelių dienų buvo paskelbta,.; kad nuo šiol kiaulės rytais kelsis valanda vėliau už kitus gyvulius.

Rudenį gyvuliai sutiko išvargę, bet laimingi. Metai buvo sunkūs, atsargos žiemai, likusios pardavus dalį šieno ir grūdų, ne itin gausios, tačiau vėjo malūnas, jau įpusėtas statyti, tarytum už viską atlygino. Suvežus derlių, dar laikėsi giedri, sausi orai, ir gyvuliai plūkėsi kaip niekada atkakliai, šventai tikėdami, kad verta kiauras dienas tampyti akmenis iš vienos vietos į kitą, jeigu malūnas bent per pėdą paūgėja. Dobilas netgi keldavosi naktį ir valandą ar porą dirbdavo pats vienas mėnulio šviesoje. Laisvomis valandėlėmis gyvuliai vis vaikštinėdavo aplink kylantį malūną, gėrėdamiesi jo sienų tvirtumu bei statmenumu ir stebėdamiesi, kaipgi jie įstengė sukrauti tokį įspūdingą statinį. Vien senasis Benjaminas nerodė jokio entuziazmo; kaip paprastai, jis ir apie malūną nepratarė nė žodžio, išskyrus tą paslaptingąją frazę, kad asilai gyvena ilgai.

Atėjo lapkritis, papūtė smarkūs pietvakarių vėjai. Malūno statybą teko sustabdyti, nes pasidarė per drėgna maišyti skiedinį. Galop vieną naktį užėjo tokia vėtra, kad, rodės, dreba trobesių pamatai, o nuo kluono stogo pabiro čerpės. Karkdamos iš siaubo pabudo vištos, visos vienu metu susapnavusios šūvio garsą. Rytą išėję į lauką gyvuliai pamatė, kad nuverstas vėliavos stiebas, o sodo gale augusi guoba išrauta lyg ridikas. Žvilgtelėję į kalvą, gyvuliai net sukliko iš nevilties. Jie išvydo baisų vaizdą — iš malūno buvo likę griuvėsiai.