Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Napoleonas paskelbė įsakymą, kad Snieguolio veikla turi būti nuodugniai ištirta. Šunų svitos lydimas — kiti gyvuliai sekė iš paskos, laikydamiesi pagarbaus atstumo — jis apėjo visą ūkį ir kruopščiai apžiūrėjo kiekvieną trobesį. Kas keli žingsniai Napoleonas sustodavo ir uostinėdavo žemę, ieškodamas Snieguolio pėdsakų, kuriuos sakėsi galįs aptikti pagal kvapą. Jis apšniukštinėjo kiekvieną kluono, tvarto, vištidės, daržo kampelį ir beveik visur surado Snieguolio buvimo žymių. Įbedęs šnipą į žemę, Napoleonas kelissyk garsiai sušniukšėdavo ir imdavo baisiu balsu šaukti: „Snieg-uolis! Jis čia buvo! Aiškiai jaučiu jo kvapą!“ Išgirdę minint Snieguolį, šunys prašiepdavo iltis ir užstaugdavo taip, kad gyvuliams stingdavo kraujas.

Visa tai juos gerokai įbaugino. Jiems ėmė atrodyti, kad Snieguolis — tai kažkokia piktoji dvasia, kuri nematoma nuolatos tvyro ore ir graso užleisti nelaimėmis. Vakare Spieglys sukvietė gyvulius ir nerimo kupinu veidu pranešė turįs svarbių žinių.

— Draugai! — suspiegė jis, nervingai straksėdamas. — Atskleisti siaubingi dalykai. Snieguolis parsidavė Fredrikui, kuris šiuo metu klastingai rezga planą mus pulti ir užkariauti ūkį! Snieguolis rodys jam kelią. Bet ne tai blogiausia. Mums visuomet atrodė, kad sukilti prieš mus Snieguolį pastūmėjo tuštybė ir garbės troškimas. Tačiau mes klydome, draugai. Ar žinote, kokia buvo tikroji priežastis? Snieguolis tarnavo Džonsui jau nuo pat pradžių! Jis visą laiką buvo slaptas Džonso agentas. Tai įrodo jo palikti dokumentai, kuriuos mes tik dabar aptikome. Mano galva, draugai tai daug ką paaiškina. Argi mes savo akimis nematėme, kaip jis stengėsi — laimė, nesėkmingai, — kad mes pralaimėtume Mūšį prie Tvarto?

Gyvuliai apstulbo. Tokia piktadarybė buvo kur kas niekšingesnė už malūno sugriovimą. Išsyk jie netgi negalėjo tuo patikėti. Visi jie prisiminė matę — ar bent tarėsi prisimeną, — kaip Snieguolis vedė juos į Mūšį prie Tvarto, kaip drąsino iš naujo telkdamas pajėgas ir kaip nė nestabtelėjo, Džonso šratų sužeistas į nugarą. Iš pirmo žvilgsnio tai visai nesiderino su išdavyste. Netgi Dobilas, retai ko klausiantis, buvo sutrikęs. Jis atsigulė, parietė priekines kojas, užsimerkė ir su didžiausiu vargu šiaip taip suformulavo savo mintį:

— Aš netikiu tuo. Snieguolis narsiai kovėsi Mūšyje prie Tvarto. Pats mačiau. Argi mes nedavėm jam už tai „Gyvulio Didvyrio“ I laipsnio medalio?

— Drauge Dobilai, tai buvo mūsų klaida. O dabar žinom — visa tai surašyta slaptuose dokumentuose, kuriuos mes atradom, — kad iš tikrųjų Snieguolis ketino mus visus nuvesti į pražūtį.

— Jį sužeidė, — prieštaravo Dobilas, — mačiau jį pasruvusį krauju.

— Taip buvo sumanyta! — sušuko Spieglys. — Džonso šūvis tik drėkstelėjo jam nugarą. Galėčiau parodyti paties Snieguolio užrašus, jeigu jūs mokėtumėt skaityti. Iš anksto buvo planuota, kad Snieguolis lemiamą akimirką duos ženklą trauktis ir užleis mūšio lauką priešui. Ir jam beveik pavyko, netgi drįsčiau tvirtinti, tikrai būtų pavykę tai padaryti, jeigu ne mūsų šaunusis Vadas Draugas Napoleonas. Argi neatsimenate, kaip tą akimirką, kai Džonso samdiniai įsiveržė į kiemą, Snieguolis staiga apsisuko ir šoko bėgti, o daugelis gyvulių — jam iš paskos? Nejaugi užmiršote, kad tada, kai visus apėmė panika ir mūšis atrodė pralaimėtas, Draugas Napoleonas puolė į priekį šaukdamas „Mirtis žmonijai!“ ir suleido dantis Džonsui į koją. Draugai, jūs privalote tai prisiminti! — sušuko Spieglys, šokinėdamas į šalis.

Išvydę taip vaizdžiai nupieštą mūšio paveikslą, gyvuliai iš tiesų šį bei tą prisiminė. Bent jau tai, kad lemiamą mūšio akimirką Snieguolis iš tikrųjų leidosi bėgti. Tačiau Dobilas vis nenurimo.

— Aš netikiu, kad Snieguolis nuo pat pradžių buvo išdavikas, — pasakė jis. — Kitas dalykas, ko jis pridarė paskui. Aš manau, kad „Mūšyje prie Tvarto“ jis buvo mūsiškis.

— Mūsų Vadas Draugas Napoleonas, — pareiškė Spieglys, lėtai ir tvirtai tardamas žodžius, — kategoriškai yra pasakęs — pabrėžiu, kategoriškai, — kad Snieguolis buvo Džonso agentas dar nuo tų laikų, kai apie Sukilimą nė nesvajojome.

— Ak, tada kitas reikalas! — susigriebė Dobilas. — Jeigu Draugas Napoleonas taip sako, vadinasi, taip ir buvo.

— Štai vertas atsakymas, drauge! — šūktelėjo Spieglys, tačiau buvo pastebėta, kad jis itin nemaloniai dėbtelėjo į Dobilą savo mažomis blizgančiomis akutėmis.

Jau buvo benueinąs, bet stabtelėjo ir reikšmingai pridūrė: — Įspėju visus gyvulius, kad būtumėt budrūs. Turim pagrindą manyti, kad šią akimirką tarp mūsų šmaižo slapti Snieguolio agentai!

Praėjus keturioms dienoms, Napoleonas liepė gyvuliams pavakare susirinkti prie trobos. Kai visi susirinko, Napoleonas išėjo į kiemą pasidabinęs abiem medaliais (neseniai jis buvo suteikęs sau „Gyvulio Didvyrio“ I ir II laipsnio vardus) ir apspis tas devynių didžiųjų šunų, kurie šokčiojo aplinkui ir taip urzgė, kad gyvulius net šiurpuliai varstė. Jie stovėjo nedrįsdami nė pakrutėti, tarsi nujausdami, kad netrukus turi nutikti kažkas baisaus.

Napoleonas valandėlę rūsčiai žvelgė į minią, paskui žvygtelėjo ausį rėžiančiu balsu. Tuojau pat šunys liuoktelėjo į priekį, nutvėrė už ausų keturis paršus ir, spiegiančius iš siaubo bei skausmo, atvilko prie Napoleono kojų. Paragavę ištryškusio kraujo šunys, rodės, visai pasiuto. Gyvulių nuostabai, trys iš jų puolė Dobilą. Dobilas, pamatęs juos atlekiančius, laiku išmetė į priekį didžiulę kanopą, pasigavo vieną ore ir prispaudė prie žemės. Šuo sucypė, prašydamas pasigailėti, o kiti du spruko šalin pabrukę uodegas. Dobilas klausiamai pažvelgė į Napoleoną: nutrėkšti šunį ar paleisti? Napoleono išraiška lyg ir persimainė, jis griežtai paliepė Dobilui šunį paleisti; tada Dobilas kilstelėjo koją, ir aplamdytas šuo kaukčiodamas nuspūdino.

Netrūkus sąmyšis nurimo. Keturi paršai drebėdami, kaltės paženklintais snukiais laukė, kas bus toliau. Napoleonas pasiūlė jiems prisipažinti, kokius nusikaltimus yra padarę. Tai buvo tie patys keturi paršai, kurie protestavo, kai Napoleonas panaikino sekmadienines Sueigas. Daugiau jų raginti nereikėjo — jie prisipažino, kad palaikė slaptus ryšius su Snieguolių, kad talkino jam griaunant malūną ir kad buvo su juo susimokę Gyvulių Ūkį perduoti Fredrikui. Dar jie pridūrė, kad Snieguolis jiems kaip paslaptį sakęs, jog ilgus metus jis buvo Džonso agentas. Paršams baigus kalbėti, šunys prišokę perplėšę jiems gerkles, o Napoleonas kraupiu balsu pasiteiravo, ar daugiau niekas neturi ką prisipažinti.

Tuomet į priekį išėjo trys vištos, nepavykusio „kiaušinių maišto“ vadeivos, ir pasisakė sapne mačiusios Snieguolį, kuris kurstęs jas nepaklusti Napoleono įsakymams. Visos trys irgi buvo nudaigotos. Tada išėjo žąsis ir prisipažino pernai javapjūtės metu nuslėpusi šešias kviečių varpas, kurias paskui naktimis lesusi. Po jos viena avis prisipažino, kad šlapinosi į geriamą vandenį (tai daryti, jos teigimu, paskatinęs Snieguolis), kitos dvi — kad nužudė iškaršusį aviną, nepaprastai atsidavusį Napoleono šalininką, užvaikiusios jį, kosulio draskomą, aplink laužą. Visos jos buvo čia pat nugalabintos. Prisipažinusių jų ir nubaustųjų vis daugėjo. Prie Napoleono kojų iškilo kalnas lavonų, oras pradviso krauju, čia neregėtu nuo pat Džonso išvarymo.

Kai viskas pasibaigė, likusieji gyvuliai, išskyrus kiaules ir šunis, būriu išslinko iš kiemo. Sukrėsti ir prislėgti, jie nebesuvokė, kas yra baisiau — išdavystė tų, kurie susidėjo su Snieguolių, ar žiauri bausmė, ką tik įvykdyta jų akyse. Senais laikais jiems ne sykį teko būti liudininkais tokių pat siaubingų kruvinų scenų, tačiau ši atrodė kur kas kraupesnė — todėl, kad dabar jie žudė vieni kitus. Nuo tos dienos, kai pabėgo Džonsas, joks gyvulys nebuvo nužudęs kito gyvulio, netgi žiurkės. Jie visi patraukė prie kalvelės, kur stūksojo neužbaigtas malūnas, ir sugulė tenai, susispietę į krūvą lyg būtų išsiilgę šilumos: Kamanė, Murielė, Benjaminas, karvės, avys ir pulkelis vištų bei žąsų — žodžiu, visi, išskyrus katę, kažkur prapuolusią prieš pat Napoleono įsakymą susirinkti. Valandėlę jie tūnojo tylėdami. Vienas Dobilas buvo likęs stovėti. Jis nenustygo vietoje, ilga juoda uodega šmaukšėjo sau per šonus ir retkarčiais tyliai žvingtelėdavo kraipydamas galvą. Galop tarė: — Nieko nesuprantu. Jeigu anksčiau kas būtų pasakęs, kad ūkyje gali dėtis tokie dalykai, niekada nebūčiau tuo patikėjęs. Matyt, čia esama ir mūsų kaltės. Ko gero, vienintelė išeitis — dar daugiau dirbti. Nuo šiol aš rytais kelsiuos visa valanda anksčiau.