Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Ir nerangiai it dramblys Dobilas nurisnojo į karjero pusę. Iki sutemstant jis spėjo atitempti iki malūno du pilnus vežimus akmenų.

Gyvuliai tylėdami spaudėsi aplink Kamanę. Nuo kalvelės, ant kurios jie gulėjo, kaip ant delno buvo matyti beveik visas ūkis — ilgoji ganykla, besidriekianti išilgai viešojo kelio, pievos, giraitė, tvenkinys, tankiai sužaliavusių kviečių laukas ir raudoni sodybos stogai su virstančiais iš kamino dūmais. Buvo giedras pavasario vakaras. Žolę ir sprogstančius krūmus auksino įžulnūs saulės spinduliai. Dar niekada ūkis — gyvuliai kiek nustebę prisiminė, kad tai jų ūkis, kad jiems čia priklauso kiekviena žemės pėda — neatrodė toks patrauklus. Kamanės akyse sublizgo ašaros. Jeigu ji mokėtų išreikšti savo mintis, būtinai pasakytų, kad ne apie tai jie svajojo tais laikais, kai ryžosi pradėti kovą su žmonių giminės priespauda. Ne tokių šiurpių žudynių vaizdai švietė jiems kaip žiburys tą naktį, kai senasis Majoras pirmąsyk paragino sukilti. Savo menku proteliu ateitį ji įsivaizdavo kitaip — kaip naują visuomenę, kur negresia nei badas, nei botagas, kur visi yra lygūs, kiekvienas dirba kiek pajėgia, stiprieji globoja silpnuosius, kaip kad ji saugojo pasimetėlius ančiukus, senajam Majorui sakant savo kalbą. Vietoj šito — ji niekaip negali suprasti kodėl — atėjo laikai, kai niekas nedrįsta pasakyti, ką galvoja, kai visur zuja nuožmūs urzgiantys šunys, kai esi verčiamas žiūrėti, kaip draskomi į gabalus tavo draugai, prisiėmę baisingas kaltes. Ne, ji negalvojanti maištauti ar nepaklusti. Ji žino, kad, šiaip ar taip, dabar jie gyvena kur kas geriau negu Džonso laikais ir kad visų svarbiausia yra neleisti sugrįžti žmonėms. Kas beatsitiktų, ji liks ištikima bendram reikalui, atkakliai dirbs, vykdys visus nurodymus ir besąlygiškai pripažins vadovu Napoleoną. Bet vis dėlto ne šito ji tikėjosi drauge su kitais gyvuliais, ne tam liejo prakaitą. Ne tam jie statė vėjo malūną, ne dėl to ėjo prieš atstatytą Džonso šautuvą. Tokios buvo jos mintys, nors žodžių joms išreikšti ir trūko.

Galop, tarsi pajutusi, kuo galėtų pakeisti žodžius, kurių nepajėgia rasti, Kamanė užniūniavo „Anglų žvėris“. Aplink ją susispietę gyvuliai pritarė ir sudainavo dainą tris kartus — labai melodingai, bet lėtai ir liūdnai — kaip dar niekada nebuvo dainavę.

Vos pabaigus trečią kartą dainuoti, pasirodė Spieglys, lydimas dviejų šunų. Iš jo išraiškos buvo galima spėti, kad jis turi kažką svarbaus pasakyti. Ir tikrai, Spieglys pranešė, kad specialiu Draugo Napoleono įsaku daina „Anglų žvėrys“ uždrausta ir nuo šiol nevalia jos dainuoti.

Gyvuliai apstulbo.

— Kodėl? — sušuko Murielė.

— Ji jau atgyveno, drauge Muriele, — šaltai atsakė Spieglys. — Tai buvo Sukilimo daina. O Sukilimas jau užbaigtas. Nubausdami išdavikus, šiandieną padėjome paskutinį tašką. Tiek su išorės, tiek su vidaus priešais susidorota visiems laikams. „Anglų žvėrys“ išreiškė mūsų troškimą sukurti geresnę visuomenę. Ir štai tokia visuomenė sukurta. Akivaizdu, kad toji daina nebeteko prasmės.

Kad ir labai įbauginti, kai kurie gyvuliai gal būtų protestavę, tačiau tą akimirką avys kaip paprastai užbliovė „Keturios kojos — gerai, dvi kojos — blogai!“, ir tuo bliovimu, kuris truko keletą minučių, užbaigė diskusiją.

Taigi „Anglų žvėrių“ daugiau nebuvo girdėti. Vietoj jos poetas Mažimas sukūrė naują dainą, kurios pirmieji žodžiai buvo tokie:

Duodu žodį — mūsų ūkis

Per mane nebus nusmukęs!

Ji buvo dainuojama kiekvieno sekmadienio rytą, keliant vėliavą. Tačiau, gyvulių nuomone, nei jos melodija, nei žodžiai nesmigo į širdį taip, kaip „Anglų žvėrių“.

8

Praėjus kelioms dienoms, kai išblėso egzekucijų įvarytas siaubas, gyvuliai prisiminė — ar tarėsi prisimeną, — kad Šeštasis Priesakas skelbė: „Gyvuliai nežudo vienas kito“. Nors niekas ir nedrįso apie tai užsiminti, girdint kiaulėms arba šunims, tačiau visi jautė, kad žudynės jam prieštarauja. Kamanė paprašė Benjaminą perskaityti jai Šeštąjį Priesaką, bet šis kaip visada atsisakė kištis į tokius reikalus. Tuomet ji prisikalbino Murielę. Murielė balsu perskaitė: „Gyvuliai nežudo vienas kito be priežasties “. Kažkodėl pastarieji du žodžiai gyvuliams buvo iškritę iš atminties. Tačiau dabar jie įsitikino, kad priesakas nebuvo pažeistas; juk aišku, kad žudyti išdavikus, parsidavusius Snieguoliui, priežasčių pakanka.

Tais metais gyvuliai dirbo dar daugiau, negu praėjusiais. Juk sumūryti dvigubai storesnes sienas ir numatytu laiku užbaigti malūno statybą, neatsitraukiant nuo ūkio darbų, — tai milžiniškas triūsas. Kartais gyvuliams net imdavo atrodyti, kad jų darbo diena ilgesnė, o maistas menkesnis negu Džonso laikais. Kiekvieną sekmadienio rytą Spieglys iš ilgos popieriaus juostos skaitydavo jiems skaičių stulpelius, įrodančius, kad vienos rūšies maisto gamyba padidėjo dviem šimtais procentų, kitos rūšies — trim šimtais, trečios — penkiais šimtais procentų. Gyvuliai neturėjo jokio pagrindo netikėti, juo labiau kad daugelis jau gerai neatsiminė, kaip gyveno iki Sukilimo. Vis dėlto pasitaikydavo dienų, kai jiems atrodydavo, kad verčiau turėti mažiau skaičių, o daugiau maisto.

Visi įsakymai dabar atkeliaudavo per Spieglį arba kurią nors iš kiaulių. Napoleonas pasirodydavo viešumoje ne dažniau kaip dusyk per mėnesį. Tomis retomis progomis jį lydėjo ne vien šunys, bet ir juodas gaidys, kuris žygiuodavo priekyje ir nelyginant trimitininkas garsiai sukakariekuodavo prieš prabylant pačiam Napoleonui. Pasak kalbų, netgi troboje Napoleonas gyveno atskirai nuo kitų kiaulių. Jis valgydavo vienas, patarnaujamas dviejų šunų, ir tik iš brangaus pietų servizo, laikomo stiklinėje svetainės indaujoje. Be to, buvo paskelbta, kad šventinis šūvis bus iššaunamas ne tik per abejas metines, bet ir Napoleono gimimo dieną.

Napoleono niekas nebevadino tiesiog Napoleonu. Jo vardas dabar buvo tariamas itin oficialiai — Mūsų Vadas Draugas Napoleonas; be to, kiaulės vis prikurdavo tokių titulų, kaip Visų Gyvulių Tėvas, Žmonijos Siaubas, Avidžių Gynėjas, Ančiukų Bičiulis ir t.t. Ašaros riedėdavo Spieglio skruostais, kai jis sakydavo kalbas apie Napoleono išmintį, širdies kilnumą, apie tai, kaip karštai Napoleonas myli visus gyvulius, ypač tuos nelaiminguosius, kurie dar skendi tamsybėje ir vergovėje anapus ūkio tvoros. Tapo įprasta priskirti Napoleonui kiekvieną ūkio laimėjimą, kiekvieną pasitaikančią sėkmę. Dažnai būdavo galima išgirsti vištą sakant: „Mūsų Vadui Draugui Napoleonui vadovaujant, per šešias dienas aš sudėjau penkis kiaušinius“; arba karvės, gardžiai sriaubdamos iš tvenkinio, šūktelėdavo: „Dėkui Draugui Napoleonui už tokį skanų vandenį!“ Visuotinius jausmus gerai išreiškė eilės, pavadintos „Draugas Napoleonas“, kurias sukūrė poetas Mažimas:

Našlaičių globėjau!

Laimės nešėjau!

Lovio viešpatie! Virpa širdis,

Kai žvelgiu aš į budrią,

Į valdingą ir gudrią,

Tavo akį it saulė,

Draugas Napoleonai!

Tai tu mums, vade, davei,

Ką mėgsta visi gyvuliai, —

Sočiai pilvą prigrūsti, ant šiaudų kiek nusnūsti;

Gyvis mažas ar didis

Trokšta gardo ramybės,

Tu valdai iš aukštybės,

Draugas Napoleonai!

Jei turėčiau žinduklį,

Dar nespėjus jam ūgtelt

Sulig buteliu pintu arba sulig kočėlu,