Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Gyvuliai galvotrūkčiais puolė į nelaimės vietą. Napoleonas, retai leidžiantis sau pabėgėti, dūmė visų priekyje. Deja, akys nemelavo: jų pastangų vaisius buvo sulygintas su žeme, akmenys, kuriuos jie taip sunkiai skaldė ir tampė, išblaškyti aplinkui. Netekę žado gyvuliai liūdnai spoksojo į griuvėsių krūvą. Napoleonas tylėdamas žingsniavo čia pirmyn, čia atgal, retsykiais pauostinėdamas žemę. Sustandėjusi jo uodega įnirtingai švytavo į šalis, — tai buvo intensyvios protinės veiklos ženklas. Staiga jis stabtelėjo tarytum kažką sugalvojęs.

— Draugai, — ramiai prabilo Napoleonas, — ar žinote, kas dėl to kaltas? Ar žinote, kas tas priešas, kuris atslinkęs naktį nuvertė mūsų malūną? SNIEGUOLIS! — suriaumojo jis griausmingu balsu. — Tai Snieguolio darbas! Piktų kėslų vedamas, norėdamas sužlugdyti mūsų planus ir atkeršyti už gėdingą išvarymą, tas išdavikas atsėlino čionai, prisidengęs nakties tamsa, ir pavertė niekais mūsų visų metų triūsą. Draugai, aš skelbiu Snieguoliui mirties nuosprendį. „Gyvulio Didvyrio“ II laipsnio medalis ir pusė statinės obuolių tam, kas pats įvykdys bausmę. Pilna statinė tam, kas atves jį gyvą!

Gyvulius nepaprastai sukrėtė mintis, kad Snieguolis, galėjo ryžtis tokiam nusikaltimui. Pasigirdo pasipiktinimo šauksmai, ir visi ėmė svarstyti, kaip sučiupti Snieguolį, jeigu šis kartais sugrįžtų. Bemaž tuoj pat netoliese, žolėje, buvo aptikti kiaulės pėdsakai. Už kelių žingsnių jie nutrūko, bet buvo panašu, kad veda prie skylės tvoroje. Napoleonas įdėmiai juos apuostė ir paskelbė, jog tai Snieguolio pėdos. Jis esą atėjęs iš Foksvudo pusės.

— Negaiškim laiko, draugai! — sušuko Napoleonas, kai visi apžiūrėjo pėdsakus. — Mūsų laukia darbas. Nuo pat šio ryto mes pradedam iš naujo statyti malūną ir dirbsim visą žiemą, lyjant ar sningant. Mes parodysim niekingam išdavikui, kad mūsų triūsą ne taip lengva sunaikinti. Atminkit, draugai, kad savo planų mes nekeisim — jie turi būti įvykdyti laiku. Pirmyn, draugai! Tegyvuoja vėjo malūnas! Tegyvuoja Gyvulių Ūkis!

7

Žiema buvo nuožmi. Vėtros atnešė šlapdribą ir krušą, paskui užėjo speigai, kurie neatlyžo iki vasario vidurio. Gyvuliai kiek įmanydami atstatinėjo malūną, puikiai suprasdami, kad pasaulis juos stebi ir kad pavyduoliai žmonės netvers iš džiaugsmo, jeigu malūnas nebus laiku užbaigtas.

Žmonės iš piktumo apsimetinėjo, kad netiki, jog malūną sugriovęs Snieguolis; pasak jų, jis subyrėjęs todėl, kad sienos buvusios per plonos. Bet gyvuliai žinojo, kad tai neteisybė. Vis dėlto buvo nutarta šį kartą jas mūryti ne pusantros, o trijų pėdų storumo; tai reiškė, kad prireiks kur kas daugiau akmenų. Ilgą laiką karjeras buvo užpustytas, ir darbas visai nejudėjo į priekį. Šiek tiek pasistūmėti padėjo užėję šalti sausi orai, tačiau dirbti buvo tikra kankynė, ir gyvuliai, nuolat šąlantys ir alkani, jau nebe taip viltingai žvelgė į ateitį. Vien Kamanė su Dobilu nenustojo vilties. Spieglys sakė puikias kalbas apie džiaugsmą dirbti ir darbo didybę, tačiau gyvulius labiau įkvėpdavo Dobilo atkaklumas ir jo nemirtingas šūkis „Dirbsiu dar atkakliau!“

Sausį pritrūko maisto. Grūdų davinys buvo smarkiai sumažintas, o už tai pažadėta papildomai išduoti bulvių. Bet paskui paaiškėjo, kad didžiuma bulvių derliaus sušalo kaupuose, per menkai užpiltuose žemėmis. Tos bulvės suminkštėjo, pakeitė spalvą, ir tik viena kita betiko valgyti. Kartais net po kelias dienas iš eilės gyvuliai mito vien šiaudais bei runkeliais. Artinosi badas.

Žūt būt reikėjo nuslėpti tai nuo pasaulio. Malūno sugriuvimo paakinti žmonės skleidė naujas paskalas apie Gyvulių Ūkį. Vėl paėjo kalbos, kad gyvuliai dvesia nuo bado ir ligų, kad nuolat vieni su kitais pjaunasi, kad plinta kanibalizmas, žudomi jaunikliai. Napoleonas puikiai suprato, kas gresia, jeigu iškils aikštėn tiesa apie padėtį ūkyje, todėl nusprendė per agentą Vimperį paskleisti priešingus gandus. Iki šiol gyvuliai beveik nesusidurdavo su Vimperiu, kai šis kartą per savaitę apsilankydavo ūkyje; tačiau dabar keliems parinktiems gyvuliams, daugiausia avims, buvo prisakyta sukiotis netoliese ir lyg tarp kitko užsiminti, kad maisto davinys ūkyje padidėjęs. Negana to, Napoleonas įsakė apytuščius aruodus iki kraštų pripilti smėlio, o ant viršaus suberti likusius grūdus ir miltus. Nutaikius dingstį, Vimperis buvo įvestas į klėtį ir viena akim galėjo dirstelti į aruodus. Šitaip apgautas, jis ir toliau skelbė pasauliui, kad Gyvulių Ūkyje maisto užtektinai.

Vis dėlto apie sausio pabaigą pasidarė akivaizdu, kad būtinai reikia kur nors gauti bent šiek tiek grūdų. Tomis dienomis Napoleonas retai išeidavo į viešumą, visą laiką leisdamas troboje, kurios duris saugojo nuožmieji šunys. O kai pasirodydavo, tai labai iškilmingai, su šešių šunų palyda, kuri nesitraukė nuo jo nė per žingsnį ir apurgzdavo kiekvieną per arti priėjusį. Dažną sekmadienio rytą jis neateidavo netgi paskelbti įsakymų, o pavesdavo tai padaryti kuriai nors iš kiaulių, paprastai — Spiegliui.

Vieną sekmadienio rytą Spieglys paskelbė, kad vištos, ką tik pradėjusios dėti, privalo atiduoti kiaušinius bendram labui. Mat Napoleonas per Vimperį sudaręs sutartį kas savaitę parduoti po keturis šimtus kiaušinių. Už gautus pinigus ketinama pirkti grūdų ir miltų, kad ūkis išsilaikytų nors iki vasaros, kol palengvės gyvenimo sąlygos.

Tai išgirdusios vištos sukėlė baisų triukšmą. Taip, kadaise jos buvo įspėtos, kad tokios aukos gali prireikti, bet netikėjo, kad taip atsitiks iš tikrųjų. O dabar, protestavo vištos, jos susiruošė perėti, nes artėja pavasaris, ir atimti tokiu metu kiaušinius būtų tolygu vištažudystei. Pirmą sykį po Džonso nuvertimo brendo kažkas panašaus į maištą. Vadovaujamos trijų juodųjų minorkų veislės jaunylių, vištos ryžtingai pasipriešino Napoleono užgaidai. Jos išsirinko tokį kovos būdą: užskridusios ant gegnių, dėjo kiaušinius ten — ir šie tiško į grindis. Napoleonas reagavo greitai ir negailestingai. Jis uždraudė dalinti vištoms lesalą ir paskelbė mirties bausmę tam, kas paduos joms bent vieną grūdelį. Šunys akylai stebėjo, kaip vykdomas šis įsakymas. Vištos tvėrė penkias dienas, paskui kapituliavo ir grįžo į savo gūžtas. Per tą laiką pasimirė penkios. Jų kūnai buvo užkasti sode, mirties priežastimi paskelbus kokcidiozę. Vimperis apie šį įvykį taip ir nesužino, kiaušiniai buvo tiekiami tvarkingai — sykį per savaitę jų pasiimti atvažiuodavo bakalėjininko furgonas.

Visą tą laiką Snieguolio nebuvo nei matyti, nei girdėti. Pasak šnekų, jis slapstėsi vienoje iš kaimyninių fermų — arba Foksvude, arba Pinčfilde. Napoleono santykiai su abiem fermeriais tuo metu krypo į gerąją pusę. Beje, sodybos kieme riogsojo rąstų rietuvė, sukrauta prieš kokią dešimtį metų, Džonsui išretinus bukų giraitę. Rąstai buvo gerai išdžiūvę, ir Vimperis siūlė Napoleonui juos parduoti; abiem kaimynams — tiek Pilkingtonui, tiek Fredrikui — knietėjo juos įsigyti. Napoleonas dvejojo, niekaip negalėdamas išsirinkti, kuriam iš jųdviejų parduoti. Buvo pastebėta, kad, Napoleonui apsisprendus tartis su Fredriku, pasklisdavo žinia, jog Snieguolis slapstosi Foksvude; ir atvirkščiai — Napoleonui linkstant parduoti rąstus Pilkingtonui, visi kalbėdavo, jog Snieguolis gyvenąs Pinčfilde.

Pavasarėjant netikėtai išaiškėjo nerimą keliantis dalykas. Pasirodo, Snieguolis naktimis slapčia lankosi ūkyje. Iš susijaudinimo gyvuliai nebegalėjo ramiai miegoti. Buvo kalbama, kad jis atslenka kiekvieną mielą naktį ir, naudodamasis tamsa, krečia visokiausias šunybes: vagia grūdus, išvarto kibirus su pienu, daužo kiaušinius, ištrypia šiltlysves, graužia vaismedžių žievę. Ilgainiui už visas nesėkmes imta versti kaltę Snieguoliui. Jeigu išduždavo langas ar užsikimšdavo nuotakas, kas nors būtinai pasakydavo, kad, atėjęs nakčia, tai padarė Snieguolis. O kai nusimetė klėties raktas, visas ūkis buvo įsitikinęs, kad Snieguolis paskandino jį šulinyje. Keisčiausia, kad gyvuliai nesiliovė tuo tikėję netgi tada, kai raktas atsirado po miltų maišu. Karvės vienu balsu tvirtino, kad Snieguolis naktį ateina į tvartą ir per patį įmygį jas melžia. Žiurkės, tą žiemą kėlusios daug rūpesčių, taip pat buvo laikomos Snieguolio parankinėmis.