Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Jis išmokti turėtų

Tau paklusti, kriuksėtų

Net gimtinė skambėtų:

„Draugas Napoleonai!“

Napoleonas eiles pagyrė ir liepė užrašyti jas, kaip ir Septynetą Priesakų, ant didžiojo kluono sienos — tik priešingame gale. Jas apvainikavo Napoleono portretas (profiliu), baltais dažais nutapytas Spieglio.

Tuo tarpu Napoleonas, tarpininkaujant Vimperiui, vedė painias derybas su Fredriku ir Pilkingtonu. Rąstų rietuvė vis dar stovėjo neparduota. Fredrikui labiau magėjo ją nusipirkti, bet jis niekaip nenorėjo mokėti tikros kainos. Tuo pačiu metu atsinaujino gandai, kad Fredrikas su savo vyrais kėsinasi pulti ūkį ir sugriauti vėjo malūną, dėl kurio jis šėlstąs iš pavydo. Snieguolis, kaip žinia, tebelindėjo Pinčfilde. Vasaros viduryje gyvulių nerimą sukėlė trys vištos, prisipažinusios, kad Snieguolio inspiruotos sudarė suokalbį nužudyti Napoleoną. Jos bemat buvo nubaustos mirties bausme, ir imtasi papildomų atsargumo priemonių. Dabar Napoleono lovą naktimis saugojo keturi šunys — po vieną prie kiekvieno kampo, — o jaunas kiaulėnas vardu Raudonakis gavo užduotį ragauti visą jo maistą, kad kartais nebūtų užnuodytas.

Maždaug tuo metu buvo paskelbta, kad Napoleonas nutarė parduoti rąstus Pilkingtonui; taip pat buvo numatyta sudaryti sutartį su Foksvudu keistis kai kuriais produktais. Napoleono ir Pilkingtono santykiai, nors ir palaikomi vien per Vimperį, dabar buvo bemaž draugiški. Gyvuliai nepasitikėjo, Pilkingtonu, kaipo žmogumi, tačiau jiems Pilkingtonas buvo kur kas mielesnis už Fredriką, kurio jie bijojo ir nekentė. Slenkant vasarai ir malūno statybai einant prie pabaigos, ėmė stiprėti gandai apie artėjantį klastingą puolimą. Buvo kalbama, kad Fredrikas ketinąs pasiųsti prieš juos dvi dešimtis šautuvais ginkluotų vyrų, kad jis jau papirkęs teisėjus bei policiją, ir šie užmerksią akis, jeigu tik jam pavyksią užvaldyti Gyvulių Ūkio nuosavybės dokumentus. Negana to, iš Pinčfildo vis prasiskverbdavo šiurpios žinios apie Fredriko žiaurų elgesį su gyvuliais. Jis negyvai užplakęs nukaršusį arklį, badu marinąs savo karves, židinyje sudeginęs šunį, vakarais prasimanąs sau pramogą: gaidžiams prie pentinų pririšąs po puselę skutimosi peiliuko ir suleidžiąs peštis. Gyvulių kraujas virte virė iš įniršio, girdint kas daroma su jų draugais, ir kartais jie tiesiog reikalaudavo leidimo pulti Pinčfildo fermą, išvyti jos žmones ir išlaisvinti gyvulius. Bet Spieglys patardavo jiems vengti skubotų veiksmų ir pasikliauti Draugo Napoleono strategija.

Tačiau priešiškumas Fredrikui nė kiek nemažėjo. Vieną sekmadienio rytą Napoleonas pasirodė kluone ir paaiškino susirinkusiems gyvuliams, kad jis niekada negalvojęs parduoti rąstų Fredrikui; orumas jam neleidžiąs turėti reikalų su tokiais niekšais. Balandžiams, iki šiol siuntinėjamiems platinti Sukilimo naujienų, buvo griežtai uždrausta tūpti Foksvude, taip pat liepta ankstesnį šūkį „Mirtis žmonijai!“ pakeisti kitu: „Mirtis Fredrikui!“ Vasaros pabaigoje buvo atskleista dar viena Snieguolio klasta. Mat kviečiuose priviso piktžolių, ir pavyko nustatyti, kad tai Snieguolis primaišęs jų sėklų į grūdus per vieną iš savo naktinių apsilankymų. Žąsinas, įsipynęs į tą sąmokslą, prisipažino savo kaltę Spiegliui ir nieko nelaukdamas nusižudė — prisirijo šunvyšnių. Be to, gyvuliai sužinojo, kad Snieguolis niekada nebuvo apdovanotas — nors daugelis tuo iki šiol tikėjo — „Gyvulio Didvyrio“ I laipsnio medaliu. Tai buvo paprasčiausia legenda, kurią po Mūšio prie Tvarto skleidęs pats Snieguolis. Ką jau kalbėti apie medalius, jeigu po mūšio jis buvo pasmerktas už bailumą. Ir vėlgi kai kuriuos gyvulius tai išmušė iš vėžių, bet Spiegliui netrukus pavyko juos įtikinti, kad paprasčiausiai šlubuojanti jų atmintis.

Rudenį, sukaupę paskutines jėgas — bemaž tuo pat metu reikėjo doroti ir derlių — gyvuliai vargais negalais baigė statyti vėjo malūną. Tiesa, dar reikėjo įtaisyti mechanizmus — Vimperis dėl jų vedė derybas, tačiau pats statinys buvo užbaigtas. Nepaisant patyrimo stokos, primityvių įrankių, visokiausių nesėkmių ir Snieguolio išdavystės, gyvuliams pavyko nugalėti visus sunkumus ir atlikti šį darbą tiksliai numatytu laiku! Nuvargę, bet išdidūs gyvuliai vis vaikščiojo aplink savo šedevrą, kuris, jų akimis žiūrint, atrodė netgi gražesnis už tą, kurį sugriovė Snieguolis. Ir sienos buvo dusyk storesnės negu ano. Tokių jau niekas neišvers, tokias galima tik išsprogdinti! Galvojant apie tai, kiek čia įdėta vargo, kiek kartų buvo pulta ir kelta iš nevilties ir kaip smarkiai pasikeis jų gyvenimas, kai pradės suktis malūno sparnai bei dinamos, — galvojant, apie tai, nuovargį kaip letena nuėmė, ir gyvuliai ėmė laigyti aplink malūną džiaugsmingai šūkaudami. Pats Napoleonas, lydimas šunų ir gaidžio, atėjo patikrinti užbaigto darbo; jis asmeniškai pasveikino gyvulius su dideliu laimėjimu ir paskelbė, kad malūnas bus pavadintas Napoleono vardu.

Po dviejų dienų gyvuliai buvo sušaukti į neeilinį susirinkimą. Jie apstulbo iš nuostabos, kai Napoleonas pranešė pardavęs rąstus Fredrikui. Rytoj pat atvykstą Fredriko vežimai jų išsigabenti. Visą tariamos draugystės su Pilkingtonu laikotarpį Napoleonas, pasirodo, slapčiomis vedė derybas su Fredriku.

Bet kokie santykiai su Foksvudu buvo nutraukti, Pilkingtonui pasiųsti užgaulūs laiškai. Balandžiams liepta vengti Pinčfildo fermos ir šūkį „Mirtis Fredrikui!“ pakeisti „Mirtis Pilkingtonui!“ Kartu Napoleonas užtikrino gyvulius, kad gandai apie artėjantį antpuolį yra melagingi, o pasakos apie Fredriko žiaurų elgesį su savo gyvuliais — gerokai perdėtos. Visiškai tikėtina, kad šių paskalų šaltinis — Snieguolis ir jo agentai. Paaiškėjo ir tai, kad iš tiesų Snieguolis niekada nesislapstęs Pinčfildo fermoje; jis ten kaip gyvas nėra buvęs, o gyvena — ir gana prabangiai — Foksvude, išlaikomas Pilkingtono. Kiaulės neatsižavėjo Napoleono gudrumu. Dėdamasis Pilkingtono draugu, jis privertė Fredriką sutikti su dvylika švarų didesne kaina. Didžiulę Napoleono išmintį, kalbėjo Spieglys, rodo tai, kad jis nepasitikįs niekuo, netgi Fredriku. Tas Fredrikas norėjęs mokėti už rąstus ne pinigais, o kažkuo, ką jis vadinąs čekiu; panašu, jog tai buvo paprasčiausias popiergalis, kuriuo pasižadama sumokėti tam tikrą sumą., Bet Napoleonas pasirodęs gudresnis. Jis pareikalavęs tikrų penkiasvarių banknotų — ir ne išvežus, o prieš išvežant rąstus. Fredrikas tuos pinigus jau sumokėjęs; jų kaip tik užteksią malūno mechanizmams nupirkti.

Tuo tarpu rąstai buvo skubiai kraunami į vežimus. Išvažiavus paskutiniajam, buvo sušauktas kitas neeilinis susirinkimas — Fredriko banknotams apžiūrėti. Palaimingai šypsodamasis, užsikabinęs abu medalius, Napoleonas gulėjo šiaudų guolyje ant pakylos, prie šono pasidėjęs pinigus, dailiai sukrautus į porceliano lėkštę. Gyvuliai vorele slinko pro ją, ir kiekvienas galėjo spoksoti iki soties. Dobilas, prikišęs nosį, net apuostė banknotus, ir balti plonyčiai popierėliai sušiugždėjo nuo dvelksmo.

Po trijų dienų kilo didelis triukšmas. Į sodybą atrūko mirtinai perbalęs Vimperis ir, nubloškęs dviratį Viduryje kiemo, stačia galva puolė trobon. Akimirksniu iš Napoleono apartamentų pasigirdo įtūžio smaugiamas riaumojimas. Žinia apie tai, kas nutiko, pasklido po ūkį gaisro greitumu. Banknotai buvo suklastoti! Fredrikui rąstai atiteko už dyką!

Napoleonas tuojau pat sukvietė gyvulius ir kraupiu balsu perskaitė mirties nuosprendį Fredrikui. Sučiuptas Fredrikas būsiąs gyvas išvirtas. Kartu Napoleonas įspėjo, kad po šitokios suktybės galima tikėtis paties blogiausio. Bet kurią akimirką Fredrikas ir jo žmonės gali pradėti seniai rengtą puolimą. Visose ūkio prieigose buvo pastatyti sargybiniai. Be to, keturi balandžiai nuskraidino į Foksvudą taikingus siūlymus, tikintis, jog tai padės atkurti gerus santykius su Pilkingtonu.