Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Kitą rytą priešai užpuolė ūkį. Per pusryčius atbėgo žvalgai ir pranešė, kad Fredrikas su savo sėbrais jau įžengė pro didžiuosius vartus. Gyvuliai drąsiai stojo į kovą, tačiau šį sykį pergalę pasiekti buvo ne taip lengva, kaip Mūšyje prie Tvarto. Kai priešininkus teskyrė penkios dešimtys žingsnių, penkiolika vyrų, ginkluotų pustuziniu šautuvų, pradėjo įnirtingai šaudyti. Kurtinančio pokšėjimo ir zvimbiančių šratų pabūgę gyvuliai netrukus ėmė trauktis, nors Napoleonas su Dobilu ir stengėsi įkvėpti jiems drąsos. Ne vienas jau buvo sužeistas. Gyvuliai išsislapstė trobesiuose ir išsigandę spoksojo pro plyšius sienose. Visa didžioji ganykla kartu su malūnu buvo priešo rankose. Valandėlę netgi Napoleonas atrodė sutrikęs. Jis žingsniavo iš vieno kampo į kitą, netardamas nė žodžio; sustandėjusi jo uodega nervingai trūkčiojo. Ilgesingi žvilgsniai krypo į Foksvudo pusę. Jeigu ateitų į pagalbą Pilkingtonas su vyrais, dar būtų galima tikėtis pergalės. Bet čia sugrįžo keturi balandžiai, vakar siųsti pas Pilkingtoną. Vienas laikė snape popieriaus skiautę. Joje pieštuku buvo parašyta: „Taip jums ir reikia“.

Fredrikas su savo žmonėmis tuo tarpu apstojo malūną. Gyvuliai nuščiuvo. Vienas iš vyrų paėmė į rankas laužtuvą, kitas — kūjį.

— Beviltiška! — sušuko Napoleonas. — Mūsų sienos tokiems žaisliukams per storos. Šitaip jie vargs visą savaitę. Nebijokit, draugai!

Tačiau Benjaminas ir toliau įdėmiai stebėjo žmonių veiksmus. Tiedu su laužtuvu ir kūju ties pamatu kalė skylę. Lėtai, kone su šypsena, Benjaminas palingavo savo ilgą snukį.

— Taip ir maniau, — tarė jis. — Argi nematote, ką jie daro? Tuojau pils į tą skylę paraką.

Gyvuliai, apimti siaubo, laukė kas bus toliau, nes dabar išlįsti iš slėptuvių buvo pavojinga. Netrukus vyrai išlakstė į šalis, ir nuaidėjo kurtinantis sprogimas. Balandžiai plastelėjo į orą, o visi gyvuliai, išskyrus Napoleoną, sukrito ant pilvų ir prisidengė galvas. Kai po valandėlės jie atsistojo, ten, kur turėjo būti malūnas, tvyrojo didžiulis juodas debesis. Palengva vėjelis išsklaidė dūmus. Malūnas buvo dingęs!

Pamatę tokį vaizdą gyvuliai atgavo drąsą. Baimę ir neviltį, iki šiol juos kausčiusią, nuvijo įniršis dėl tokio niekšiško, žemo poelgio. Nuskambėjo galingas keršto šauksmas, ir nelaukdami jokių įsakymų, jie būriu puolė priešą. Šį kartą gyvuliai nebekreipė dėmesio į baisiuosius šratus, lyg kruša pasipylusius į jų pusę. Mūšis buvo aršus ir negailestingas. Žmonės šaudė be paliovos, o kai gyvuliai prasiveržė artyn, daužė juos lazdomis ir spardė sunkiais kaustytais batais. Žuvo viena karvė, trys avys ir dvi žąsys, beveik visi buvo sužeisti. Netgi Napoleonui, kuris kovos veiksmams vadovavo iš užnugario, šratas nukirto uodegos galiuką. Žmonėms irgi gerokai kliuvo: trims Dobilo kanopos prakirto galvas, vienam karvė ragu pradūrė pilvą, kitam Džesė su Čile bemaž nuplėšė kelnes. O kai devynetas Napoleono apsaugos šunų, kuriuos Jis buvo primokęs apeiti priešą patvoriu, žvėriškai lodami staiga išdygo jų pašonėje, žmones apėmė panika. Matydamas, kad gresia apsuptis, Fredrikas suriko savo vyrams trauktis, ir netrukus tie bailiaširdžiai jau nešė kulnis, gelbėdami savo brangiąsias gyvybes. Gyvuliai vijosi priešininkus iki pat palaukės ir dar suspėjo kelis apspardyti, kol šie brovėsi pro spygliuotą gyvatvorę.

Pergalę gyvuliai laimėjo, bet patys vos besilaikė ant kojų. Plūsdami kraujais, jie nušlubčiojo atgal, link sodybos. Pamatę ant žolės tįsančius žuvusiųjų draugų kūnus daugelis susijaudinę net pravirko. Valandėlę jie pastovėjo, gedulingai tylėdami, toje vietoje, kur dar neseniai stovėjo malūnas. Deja, jo nebebuvo; iš viso jų darbo bemaž neliko nė pėdsako! Netgi pamatai buvo apgriauti. Ir atstatymui, kaip kad anąsyk, nebeliko pabirusių akmenų. Sprogimo jėga nubloškė juos kažin kur. Galėjai pamanyti, kad vėjo malūno čia niekada nė nebuvo.

Prie sodybos juos pasitiko Spieglys — strakinėjantis, vizginantis uodegą ir šypsantis iš pasitenkinimo; mūšyje jis kažkodėl nedalyvavo. Ir tada gyvuliai išgirdo iškilmingą šautuvo driokstelėjimą.

— Kodėl jis iššovė! — paklausė Dobilas.

— Mūsų pergalės garbei! — sušuko Spieglys.

— Kokios pergalės? — nusistebėjo Dobilas. Jo keliai kraujavo, jis buvo pametęs pasagą, persiskėlęs kanopą, ir gal koks tuzinas šratų lindėjo užpakalinėje kojoje.

— Kaip kokios pergalės, drauge? Argi mes neišginėm priešų iš mūsų žemės — šventos Gyvulių ūkio žemės?

— Bet jie sugriovė malūną. O mes jį statėme dvejus metus!

— Na ir kas? Pastatysim kitą malūną. Pastatysim šešis malūnus, jeigu panorėsim. Jūs nesuvokiate, drauge, kokį žygdarbį mes atlikom. Priešas buvo užgrobęs tą žemę, ant kurios mes visi čia stovim. O dabar — Draugo Napoleono dėka — mes atsikovojom kiekvieną jos pėdą!

— Juk mes atsikovojom tik tai, ką turėjom, — tarė Dobilas.

— Tai ir yra mūsų pergalė, — pasakė Spieglys.

Gyvuliai įšlubčiojo į kiemą. Šratai, įstrigę Dobilui į koją, kėlė nepakenčiamą skausmą. Dobilas puikiai įsivaizdavo, koks sunkus bus darbas atstatyti malūną iš pamatų, ir mintyse jau mėgino jam nusiteikti. Pirmą sykį Dobilui dingtelėjo, kad jam jau vienuolika metų ir kad garsieji jo raumenys, ko gero, nebe tokie, kokie buvo anksčiau.

Tačiau kai gyvuliai pamatė plazdančią žaliąją vėliavą, kai vėl išgirdo šautuvo šūvį — iš viso buvo iššauta septynis kartus — ir kai išklausė Napoleono kalbą, šlovinančią jų žygius, jie pagaliau suprato, kokią didžią pergalę laimėjo. Mūšyje kritę gyvuliai buvo iškilmingai palaidoti. Dobilas su Kamane traukė vežimą, atstojantį katafalką, o procesijos priešakyje ėjo pats Napoleonas. Šventėms buvo paskirtos ištisos dvi dienos. Skambėjo dainos, kalbos ir šautuvo šūviai, kiekvienam gyvuliui buvo įteikta speciali dovana — obuolys; kiekvienas paukštis gavo po šešiasdešimt gramų grūdų, kiekvienas šuo — po tris sausainius. Buvo paskelbta, kad mūšis nuo šiol vadinsis Mūšiu prie Malūno ir kad Draugas Napoleonas įsteigęs naują apdovanojimą — Žaliosios Vėliavos Ordiną, kuris pirmiausia tekęs jam pačiam. Visuotinės linksmybės padėjo gyvuliams užmiršti ir nesėkmę su banknotais.

Tai nutiko praėjus kelioms dienoms. Kiaulės rūsyje aptiko dėžę viskio, pražiūrėtą kadaise apeinant valdas. Tą naktį iš trobos sklido garsus dainavimas, į kurį, visų nuostabai, pynėsi ir „Anglų žvėrių“ motyvai. Apie pusę dešimtos gyvuliai matė, kaip Napoleonas, užsimaukšlinęs seną Džonso cilindrą, išlėkė pro galines duris, paknopstomis apšuoliavo aplink kiemą ir vėl dingo troboje. Užtat rytą ūkis skendėjo tyloje. Kiaulių nebuvo girdėti nė balso. Tik apie devintą pasirodė Spieglys, prislėgtas ir vos paeinantis, blausiomis akimis, nutepusia uodega, — aiškiai rimtai susirgęs. Jis sukvietė gyvulius ir pasakė turįs jiems pranešti siaubingą naujieną. Miršta Draugas Napoleonas!

Kilo baisi rauda. Prie trobos durų buvo paklota šiaudų, visi gyvuliai vaikščiojo tik ant kanopų galų. Su ašaromis akyse jie klausinėjo vienas kitą, ką gi reikėsią daryti, jeigu jų Vadas juos paliks. Sklido kalbos, kad Snieguoliui galų gale pavyko įberti nuodų Napoleonui į maistą. Vienuoliktą valandą Spieglys vėl atnešė žinių.

Kaip savo paskutinę valią Napoleonas paskelbęs svarbų dekretą: už alkoholio gėrimą bus baudžiama mirtimi.

Tačiau į vakarą Napoleono sveikata šiek tiek pasitaisė, ir kitą rytą Spieglys jau pranešė, kad jis sparčiai sveiksta. Tos dienos vakare Napoleonas jau kibo į darbą, o kitą dieną gyvuliai sužinojo, kad jis paliepęs Vimperiui nupirkti Vilingdone brošiūrų apie aludarystę ir spirito varymą. Po savaitės Napoleonas davė nurodymą suarti nedidelę pievelę, kurią anksčiau buvo ketinama skirti nebeišgalintiems dirbti gyvuliams. Buvo paaiškinta, kad ši ganykla esanti nualinta ir ją reikėsią užsėti iš naujo; tačiau netrukus pasklido žinia, kad Napoleonas čia auginsiąs miežius.