Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Balandžio mėnesį Gyvulių Ūkis buvo paskelbtas Respublika; taigi gyvuliams reikėjo išsirinkti Prezidentą. Kandidatas tebuvo vienas — Napoleonas, ir visi vieningai atidavė už jį savo balsus. Tą pačią dieną gyvuliai sužinojo, kad rasti nauji dokumentai, dar labiau atskleidžiantys Snieguolio ir Džonso sąmokslą. Paaiškėjo, kad Snieguolis ne vien, kaip kad anksčiau buvo manoma, mėginęs apgaule pakreipti Mūšio prie Tvarto eigą priešo naudai, bet ir atvirai kovęsis Džonso pusėje. Dar daugiau: iš tikrųjų ne Džonsas, o jis vadovavęs žmonių pajėgoms ir stojęs į mūšį su šūkiu „Tegyvuoja Žmonija!“. O kruvinus dryksnius Snieguolio nugaroje, kuriuos kai kas iš gyvulių dar prisiminė, išrėžusios Napoleono iltys.

Vidurvasarį nelauktai parsirado juodvarnis Mozė, nematytas jau keletą metų. Jis buvo beveik nepasikeitęs, kaip ir anksčiau vengė darbo ir taip pat karštai kalbėjo apie Saldėsių Kalną. Įsitaisęs ant kokio kuolo, skėtriodamas savo juodais sparnais, jis gražbyliaudavo valandų valandas, jeigu tik atsirasdavo norinčių klausyti. „Tenai, aukštybėse, draugai, — iškilmingai pradėdavo Mozė, didžiuliu snapu baksnodamas į dangų, — anapus to juodojo debesies, dunkso Saldėsių Kalnas, toji laimės šalis, kur mes, vargdieniai, po visų kančių atrasime amžiną poilsį!“ Jis netgi sakėsi, kad buvo ten užskridęs, matęs amžinai žaliuojančius dobilų laukus ir sėmenų išspaudomis bei cukraus gabaliukais apkibusius krūmus. Daugelis gyvulių juo tikėjo. Gyvenam pusbadžiu, sunkiai dirbam, samprotavo jie, vadinasi, teisingumo dėlei kažkur turėtų egzistuoti geresnis pasaulis. Kiaulių požiūris į Mozę buvo visiškai nesuprantamas. Jos visos su panieka tvirtino, kad kalbos apie Saldėsių Kalną yra gryniausiais melas, bet vis dėlto leido Mozei pasilikti ūkyje, nieko nedirbti ir gauti kasdien po stiklinaitę alaus.

Užgijus kanopai, Dobilas dar įnirtingiau kibo į darbą. Tais metais visi plūkėsi nelyginant katorgininkai. Be įprastų darbų laukuose ir prie vėjo malūno, dar reikėjo statyti mokyklą paršeliams, kuri buvo pradėta kovo mėnesį. Nuolatos galvojant apie valgį, darbo valandos slinkdavo kankinamai lėtai, bet Dobilas niekuomet nenukardavo nosies. Nė vienu žodžiu ar veiksmu jis neišsiduodavo, kad jėgos jau nebe tos kaip kadaise. Tik jo išvaizda buvo mažumą pasikeitusi: oda netekusi ankstesnio žvilgesio, o stambiosios šlaunys tarytum subliuškusios. Dobilas atsiganysiąs pavasarį, kalbėjo gyvuliai; bet atėjo pavasaris, o Dobilas taip ir neatsigavo. Kai, tempiant karjero šlaitu kokį didesnį luitą, Dobilas iš visų jėgų įsiręždavo, gyvuliams neretai atrodydavo, kad ant kojų jį laiko vien ryžtas užbaigti tai, kas pradėta. Tokiomis akimirkomis jis krutindavo lūpas tarsi mėgindamas pasakyti: „Dirbsiu dar atkakliau“, tačiau balsu tų žodžių jau nevaliodavo ištarti. Dar sykį Kamanė su Benjaminu įspėjo jį pasaugoti sveikatą, bet Dobilas kaip ir anksčiau nekreipė dėmesio. Artėjo dvyliktasis jo gimtadienis, ir Dobilui rūpėjo tik viena — prieš išeinant į pensiją sukaupti kuo didesnę akmenų atsargą malūno statybai.

Vieną vėlų vasaros vakarą ūkį aplėkė žinia, kad Dobilui, išėjusiam partempti iš karjero vežimą akmenų, kažkas atsitikę. Tą žinią netrukus patvirtino žaibu atskrieję du balandžiai: „Dobilas nugriuvo! Jis guli ant šono ir negali atsikelti!“

Bemaž pusė ūkio gyvulių subėgo į kalvelę, prie vėjo malūno. Tenai, tarp vežimo ienų, paslikas gulėjo Dobilas — ištempęs kaklą, negalėdamas pakelti galvos. Jo akys buvo apsiblaususios, šonai išmušti prakaito. Iš burnos plonyte srovele tekėjo kraujas. Kamanė suklupo šalia:

— Dobilai, kas tau?

— Greičiausiai plautis, — silpnu balsu pratarė Dobilas. — Nesvarbu. Malūną užbaigsit ir be manęs. Akmenų suvežta jau nemažai. Vis vien man buvo likę dirbti tik mėnuo. Teisybę sakant, aš jau seniai laukiau tos dienos, kai pagaliau atsipusiu. O kadangi Benjaminas irgi jau senas, galbūt jam bus leista išeiti į pensiją kartu su manim, kompanijai palaikyti.

— Dobilui reikia nedelsiant padėti, — jaudinosi Kamanė. — Kas nors nubėkit pranešti Spiegliui.

Gyvuliai nuskubėjo atgal į sodybą pasakyti Spiegliui, kas atsitikę. Prie Dobilo liko vien Kamanė su Benjaminu, kuris, atsigulęs šalia, savo ilga uodega vaikė nuo jo muses. Gal po ketvirčio valandos pasirodė Spieglys — susirūpinęs, kupinas užuojautos. Draugas Napoleonas — pareiškė jis, — didžiai susikrimto išgirdęs apie nelaimę, kuri ištikusi vieną iš labiausiai ūkiui atsidavusių darbininkų, ir šiuo metu deda visas pastangas, kad paguldytų Dobilą į Vilingdono ligoninę. Gyvuliams tai nelabai patiko. Be Molės ir Snieguolio, joks gyvulys niekada nebuvo iškėlęs kojos iš ūkio, ir jiems buvo baisu pagalvoti, kad sergantis jų draugas atsidurs žmonių rankose. Tačiau Spieglys lengvai įtikino juos, kad Vilingdono veterinaras pasirūpinsiąs Dobilu geriau, negu tai galima padaryti ūkyje. Po valandėlės, kai Dobilas šiek tiek atsigavo, gyvuliai vargais negalais pastatė jį ant kojų ir nuvedė į gardą, o Benjaminas ir Kamanė sutaisė jam minkštą šiaudų guolį.

Dvi dienas Dobilas pragulėjo garde. Kiaulės atsiuntė jam didžiulį butelį rausvų vaistų iš vonios vaistinėlės, ir Kamanė dusyk per dieną, po valgio, girdė jais Dobilą. Vakarais ji nesitraukė nuo ligonio, šnekino jį, o Benjaminas baidė šalin muses. Dobilas sakėsi labai nesigraužiąs, kad taip atsitikę. Jis manąs pagyventi dar trejetą metelių — jeigu, žinoma, pasveiksiąs — ir laukte laukiąs tų dienų, kai galės ramiai sau rupšnoti žolę didžiosios ganyklos kampe. Pirmą sykį gyvenime jis turėsiąs laiko šviestis ir lavintis. Visus tuos metus, kuriuos jam dar skirta gyventi, kalbėjo Dobilas, jis ketinąs skirti likusių abėcėlės raidžių mokymuisi.

Deja, Benjaminas ir Kamanė galėjo slaugyti Dobilą tik po darbo, o furgonas jo išsivežti atvažiavo vidury dienos. Gyvuliai, prižiūrimi vienos kiaulės, tuo metu ravėjo ropes. Jie tiesiog apstulbo, pamatę šuoliais atlekiantį ir visa gerkle bliaunantį Benjaminą. Pirmą kartą gyvuliai matė jį tokį susijaudinusį, o juo labiau — šuoliuojantį. „Greičiau, greičiau!“— šaukė Benjaminas. — Čionai! Išveža Dobilą!“ Nelaukdami, ką pasakys kiaulė, gyvuliai metė darbą ir parbėgo į sodybą. Ir tikrai, kieme stovėjo didžiulis dengtas dvikinkis furgonas su kažkokiu užrašu ant šono; ant pasostės sėdėjo gudraus veido žmogėnas su katiliuku ant galvos. Dobilo gardas buvo tuščias.

Gyvuliai apstojo furgoną.

— Viso gero, Dobile! — skandavo, jie. — Viso geriausio!

— Kvailiai! Kvailiai! — ėmė šaukti Benjaminas, lakstydamas aplinkui ir trypdamas savo mažytėmis kanopomis. — Kvailiai! Argi nematot, kas užrašyta ant furgono?

Gyvuliai suglumę, nutilo. Murielė ėmė skiemenimis skaityti užrašą. Tačiau Benjaminas nustūmė ją šalin ir mirtinoje tyloje perskaitė:

— „Alfredas Simondzas, kailialupys ir muiladarys, Vilingdonas. Prekiauju odomis ir kaulamilčiais. Aprūpinu maistu šunidės“. Nejaugi nesupratot, ką tai reiškia? Dobilas vežamas pas skerdiką!

Gyvuliai aiktelėjo iš siaubo. Tuojau pat žmogėnas su katiliuku paragino arklius, ir furgonas išdardėjo iš kiemo. Gyvuliai pasileido jam iš paskos, šaukdami ne savo balsais. Kamanė išsiveržė į priekį. Tuo tarpu furgonas padidino greitį, ir ji mėgino pasileisti šuoliais, bet stambioms jos kojoms pritrūko eiklumo. „Dobile! — šaukė Kamanė. — Dobile! Dobile! Dobile!“ Tą akimirką, tarsi Dobilas būtų išgirdęs riksmus, mažyčiame langelyje furgono užpakalyje pasirodė jo galva su balta juostele išilgai nosies.

— Dobile! — klaikiu balsu šaukė Kamanė. — Dobile! Išlipk! Greičiau išlipk! Jie veža tave mirti!