Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Su bokalu rankoje atsistojo Pilkingtonas. Netrukus, pareiškė Foksvudo savininkas, jis paprašysiąs visus čia susirinkusius pakelti bokalus. Bet prieš tai turįs tarti keletą žodžių.

Jam esą labai džiugu, pasakė Pilkingtonas, — ir jis neabejojąs, jog visiems kitiems taip pat, — kad pagaliau baigėsi ilgas nepasitikėjimo ir nesutarimo laikotarpis. Buvo laikai — nei jis, nei kas nors iš čia dalyvaujančių, suprantama, anaiptol jų nesiilgi, bet vis dėlto buvo toks metas, kai į garbinguosius Gyvulių Ūkio savininkus kaimynai žiūrėjo, ne, jis nepasakytų, kad priešiškai, bet galbūt su tam tikru nuogąstavimu. Pasitaikę nemalonių įvykių, sklidusios ne visai teisingos idėjos. Buvo laikomasi nuomonės, jog tai, kad egzistuoja ūkis, kurį valdo kiaulės, esąs lyg ir nenormalus reiškinys, galįs turėti pasekmių, nepageidautinų kaimyninėms fermoms. Daugelis fermerių, pakankamai neįsigilinę, manė, kad tokiame ūkyje įsigalėsianti palaidumo ir nedrausmingumo dvasia. Jie nerimavę, kad tuo nepersiimtų jų pačių gyvuliai ar netgi samdyti darbininkai. Bet visos abejonės dabar išsisklaidžiusios. Šiandieną jis ir jo draugai aplankę Gyvulių Ūkį, savo akimis apžiūrėję kiekvieną jo pėdą ir ką gi pamatę? Ne tik pačius šiuolaikiškiausius darbo metodus, bet ir tokią drausmę, tokią tvarką, kuri galėtų pasitarnauti pavyzdžiu visiems fermeriams. Jis tikisi neapsiriksiąs teigdamas, kad darbiniai gyvuliai šiame ūkyje dirba daugiau, o maisto suvartoja mažiau negu bet kurioje kitoje grafystės fermoje. Atvirai kalbant, jis ir jo kolegos šiandieną pamatę daug naudingų dalykų, kuriuos pasiryžę nedelsdami įdiegti savo fermose.

Prieš baigdamas, toliau kalbėjo Pilkingtonas, jis norįs dar sykį pabrėžti tuos draugiškus jausmus, kurie sieja ir visuomet sies Gyvulių Ūkį su visais kaimynais. Kiaulių ir žmonių interesai niekada nesikirtę ir ateityje nesikirsią. Jų tikslai ir sunkumai vienodi. Darbo jėgos problemos juk visur tokios pačios, ar ne tiesa? Čia Pilkingtonas, kaip kad buvo aiškiai matyti, ketino pralinksminti kompaniją iš anksto sugalvotu sąmoju, tačiau, pats springdamas juoku, valandėlę negalėjo ištarti nė žodžio. Po ilgų pastangų, nuo kurių visi jo pagurkliai pasidarė tamsiai raudoni, jis šiaip taip išstenėjo: „Jūs vargstate su darbiniais gyvuliais, o mes — su darbininkų klase!“ Tai sukėlė garsų juoką; paskui fermeris Pilkingtonas dar kartą pasveikino kiaules su jų laimėjimais: mažu maisto daviniu, ilga darbo diena ir griežta drausme, kritusia jam į akis apžiūrint ūkį.

O dabar, galiausiai pasakė Pilkingtonas, jis norįs paprašyti kompaniją atsistoti, prieš tai pasitikrinus, ar visų bokalai pilni. „Ponai, — užbaigė jis, — siūlau tostą: Už tolesnį Gyvulių Ūkio klestėjimą!“

Pasigirdo entuziastingi šūksmai ir kojų trypimas. Patenkintas Napoleonas netgi apėjo stalą susidaužti bokalais su Pilkingtonu. Kai šurmulys nurimo, Napoleonas, likęs stovėti, pareiškė irgi turįs pasakyti keletą žodžių.

Kaip ir visos Napoleono kalbos, ši buvo trumpa ir dalykiška. Jis irgi esąs laimingas, kad nesutarimų periodas baigėsi. Ilgą laiką sklidę gandai — jis turįs pagrindą manyti, jog juos platinęs kažkoks klastingas priešas, — kad jo ir jo kolegų pažiūros esančios griaunamojo ar netgi revoliucinio pobūdžio. Jiems buvę priskiriami net mėginimai sukelti gyvulių maištus kaimyninėse fermose. Koks melas! Vienintelis dalykas, ko jie trokšta — tiek dabar, tiek praeityje, — gyventi taikiai ir palaikyti normalius prekybinius santykius su kaimynais. Ūkis, kuriam jis turįs garbės vadovauti, pridūrė Napoleonas, esantis kooperatinis. Nuosavybės dokumentai, kuriuos jis yra pasiėmęs saugoti, priklauso visoms Gyvulių ūkio kiaulėms bendrai.

Jis neturįs jokių abejonių, tęsė Napoleonas, kad ankstesnieji įtarimai seniai pamiršti, tačiau ūkio gyvenime pastaruoju metu padaryta tam tikrų pakeitimų, kuriais siekiama dar labiau sustiprinti kaimynų tarpusavio pasitikėjimą. Iki šiol gyvuliai turėję gana kvailą įprotį, kreipdamiesi vienas į kitą, pridurti žodį „draugas“. Toks kreipinys dabar uždraustas. Taip pat būta labai keisto, nežinomos kilmės papročio kiekvieną sekmadienio rytą pražygiuoti pro kuilio kaukolę, pamautą ant baslio. Šitai irgi rengiamasi uždrausti — kaukolė jau užkasta į žemę. Be to, svečiams tikriausiai kritusi į akis žalia vėliava, kabanti stiebo viršūnėje. Jeigu šitaip, jie galbūt atkreipę dėmesį ir į tai, kad baltos kanopos ir rago, kuriais anksčiau buvusi paženklinta vėliava, dabar jau nebėra. Nuo šiol tai būsianti paprasčiausia žalia vėliava.

Pono Pilkingtono puikiai, kaimyniškai kalbai Napoleonas vis dėlto turįs vieną priekaištą. Ponas Pilkingtonas joje ne sykį paminėjęs „Gyvulių Ūkį“. Suprantama, svečias negalėjęs žinoti — nes jis, Napoleonas, dabar skelbiąs tai pirmą kartą, — kad pavadinimas „Gyvulių Ūkis“ panaikintas. Nuo šios akimirkos ūkiui grąžinamas jo tikrasis, ankstesnysis, pavadinimas— „Sendvario ferma“.

— Ponai, — baigdamas pasakė Napoleonas, — aš paskelbsiu tą patį tostą, tik šiek tiek jį pakeitęs. Prisipilkite bokalus sklidinai. Ponai, štai mano tostas: Už Sendvario fermos klestėjimą!

Pasigirdo tokie patys pritarimo šūksmai, kaip aną sykį, ir bokalai buvo išgerti iki dugno. Gyvuliams, pro lango stiklą žiūrintiems į vidų, tuo tarpu regėjosi keisti dalykai. Kodėl šitaip pasikeitę kiaulių veidai? Žlibos Kamanės akys šokinėjo nuo vieno veido prie kito. Penkiagubi, keturgubi, trigubi pagurkliai... Bet kodėl gi keičiasi, sakytum tirpsta bruožai? Netrukus klegesys nurimo, kompanija vėl ėmėsi kortų, ir gyvuliai tylomis nukėblino šalin.

Bet nenuėję nė dvidešimties žingsnių, jie sustojo, nes troboje kilo didelis triukšmas. Gyvuliai bėgte sugrįžo atgal ir vėl prigludo prie lango. Na taip, kompanija jau buvo spėjusi susikivirčyti. Kas šaukė, kas daužė į stalą, kas svaidė įtarius žvilgsnius, kas įsiutęs gynėsi. Pasirodo, aistros sukilo dėl to, kad Napoleonas ir Pilkingtonas vienu metu išmetė po pikų tūzą.

Dvylika piktų balsų buvo stebėtinai panašūs. Už lango susibūrę gyvuliai pagaliau suvokė, kas gi ištiko kiaulių fizionomijas. Jie žvalgėsi čia į kiaules, čia į žmones, vėl į kiaules, vėl į žmones, bet dabar jau buvo neįmanoma atskirti, kur kuris.