Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Visi gyvuliai ėmė sutartinai rėkti: „Išlipk, Dobile, išlipk!“ Tačiau furgonas jau buvo įsibėgėjęs ir nesulaikomai tolo. Nežinia, ar suprato Dobilas, ką jam šaukė Kamanė. Tik jo veidas dingo iš langelio, ir furgono viduje pasigirdo trankus kanopų bildesys. Dobilas, matyt, bandė išlaužti furgono sieną. Buvo laikai, kai tokį furgoną jis keliais kanopų smūgiais būtų sutrupinęs į šipulius. Deja! Jėgos buvo jį apleidusios, ir netrukus kanopų beldimas ėmė silpti, o galiausiai ir visai liovėsi.

Nevilties apimti gyvuliai ėmė melsti arklius, traukiančius furgoną, kad šie sustotų. „Draugai! Draugai! — šaukė jie. — Nevežkite savo brolio į mirtį!“ Tačiau bukagalviai padarai, nesusigaudydami, kas vyksta, tik pakarpė ausimis ir pasileido dar sparčiau. Dobilas langelyje nebesirodė. Kažkam per vėlai šovė mintis, kad pasukus tiesiai per lauką galima suskubti uždaryti vartus; bet furgonas jau buvo išlėkęs į vieškelį ir sparčiai tolo. Dobilo jie daugiau nebematė.

Po trijų dienų buvo paskelbta, kad jis miręs Vilingdono ligoninėje, nors jam ir buvusi suteikta visokeriopa pagalba, kokios tik gali tikėtis arklys. Šią žinią atnešė Spieglys. Jis sakėsi budėjęs prie mirštančio Dobilo.

— Nieko panašaus iki šiol dar nebuvau patyręs! — pasakojo Spieglys, braukdamas ašaras. — Iki paskutinės akimirkos aš nesitraukiau nuo jo. Prieš pat mirtį, beveik neturėdamas jėgų kalbėti, jis sušnabždėjo man į ausį, kad labiausiai jis gailisi, jog tenka mirti neužbaigus statyti malūno. „Pirmyn, draugai! — šnabždėjo jis. — Pirmyn, vardan Sukilimo! Tegyvuoja Gyvulių Ūkis! Tegyvuoja Draugas Napoleonas! Napoleonas visuomet teisus“. Tokie buvo paskutiniai jo žodžiai, draugai.

Čia Spieglio laikysena staiga pasikeitė. Jis valandėlę patylėjo, mažytėmis akutėmis įtariai šaudydamas aplinkui, ir tik po to tęsė savo kalbą.

Jis sužinojęs apie kvailus ir kenksmingus gandus, kurie sklidę išvežant Dobilą. Kai kurie gyvuliai atkreipę dėmesį, kad ant furgono buvo užrašyta „Kailialupys“, ir skubotai padarę iš to išvadą, jog Dobilas vežamas pas skerdiką. Tiesiog neįmanoma patikėti, kalbėjo Spieglys, kad galėję atsirasti tokių bukapročių. Nejaugi, piktinosi jis, nejaugi jie drįsę suabejoti savo mylimuoju Vadu Draugu Napoleonu? O paaiškinimas esąs labai paprastas. Furgonas anksčiau priklausęs kailialupiui, ir jį nusipirkęs veterinaras paprasčiausiai nespėjo uždažyti senojo užrašo. Iš čia ir kilęs tas nesusipratimas.

Išgirdus šiuos žodžius, gyvuliams tiesiog akmuo nuo širdžių nusirito. O kai Spieglys pridūrė dar kelias jaudinančias smulkmenas apie paskutines Dobilo valandas, apie nuoširdų rūpestį ir brangius vaistus, už kuriuos Napoleonas nedvejodamas sumokėjęs, išnyko paskutinės gyvulių abejonės, ir sielvartą dėl draugo šiek tiek apmaldė mintis, kas jis bent mirė laimingas.

Kito sekmadienio rytą susirinkime apsilankė Napoleonas ir perskaitė trumpą oraciją Dobilo garbei. Nebuvę jokios galimybės, pasakė jis, parsigabenti velionio palaikų ir palaidoti ūkyje, bet jis įsakęs priskinti sode lauro lapų, nupinti iš jų didžiulį vainiką ir padėti ant Dobilo kapo. Be to, po kelių dienų kiaulės ketinančios surengti iškilmingą banketą, skirtą šviesiam Dobilo atminimui. Baigdamas Napoleonas priminė du Dobilo mėgstamus šūkius: „Dirbsiu dar atkakliau“ ir „Draugas Napoleonas visuomet teisus“— šūkius, kuriuos, pasak jo, kiekvienas gyvulys turėtų laikyti savais.

Tą dieną, kai turėjo vykti banketas, bakalėjininko furgonas iš Vilingdono atgabeno į sodybą didžiulę medinę dėžę. Visą vakarą iš trobos sklido garsus dainavimas, kuris paskui peraugo į įnirtingą ginčą ir prieš vidurnaktį užsibaigė baisiu dūžtančio stiklo žvangesiu. Kitą dieną iki pat pietų iš trobos nebuvo girdėti nė garso, ir ūkį apkeliavo gandas, kad kiaulės nežinia kaip prasimaniusios pinigų dar vienai viskio dėžei.

10

Bėgo metai. Vasara vijo vasarą, kone akies mirksniu pralėkdavo trumpos gyvulių dienos. Atėjo laikas, kai iš tų, kurie dar prisiminė senas dienas iki Sukilimo, liko vien Kamanė, Benjaminas, juodvarnis Mozė ir būrelis kiaulių.

Murielė jau buvo mirusi; mirė Čilė, Džesė ir Pinčeris. Mirė ir Džonsas — jis gavo galą girtuoklių prieglaudoje kažkur kitame grafystės krašte. Snieguolis buvo užmirštas. Dobilo irgi niekas nebeprisiminė, išskyrus tuos, kurie jį pažinojo. Kamanė suseno, išpurto, jos sąnariai vos besilankstė, akys traiškanojo. Jau prieš dvejus metus ji buvo užsitarnavusi poilsį, tačiau ne tik ji, bet ir nė vienas iš gyvulių į pensiją taip ir nebuvo išleistas. Seniai niekas nebekalbėjo apie tai, kad nusenusiems gyvuliams reikėtų atitverti ganyklos kampą. Napoleonas tapo gerai sumitusiu kuiliu ir dabar svėrė net pusantro šimto kilogramų. Spieglys irgi taip nutuko, kad vos begalėjo ką įžiūrėti pro uždribusius antakius. Vienas Benjaminas liko bemaž nepasikeitęs, tik šiek tiek papilkėjęs aplink snukį ir po Dobilo mirties pasidaręs dar niūresnis ir nekalbesnis.

Per tą laiką ūkyje gerokai padaugėjo gyventojų, nors prieaugis ir nebuvo toks didelis, kaip tikėtasi. Užaugo nauja karta, kuriai Sukilimas tebuvo miglotas mitas, perduodamas iš vienų lūpų į kitas, o tie gyvuliai, kuriuos ūkis nusipirko iš kitur, apskritai nieko apie jį nebuvo girdėję. Dabar ūkis, be Kamanės, turėjo trejetą arklių. Visi trys buvo labai dori, puikūs darbininkai ir geri draugai, tačiau kaip reta kvaili. Nė vienas iš jų neįstengė išmokti daugiau kaip dviejų pirmųjų abėcėlės raidžių. Jie nuoširdžiai tikėjo viskuo, kas jiems buvo pasakojama apie Sukilimą ir Gyvulizmo principus, ypač jeigu pasakodavo Kamanė, kuriai jie jautė pagarbą kone kaip motinai; tik abejotina, ar jie ką nors suprasdavo.

Ūkis dabar buvo turtingesnis negu anksčiau ir geriau tvarkomas: jis netgi šiek tiek prasiplėtė, prisidūręs iš Pilkingtono nupirktus du laukus. Vėjo malūnas galų gale buvo užbaigtas, gyvuliai įsigijo kuliamąją, pasistatė daržinę ir dar daugybę naujų pastatų pastatėlių. Agentas Vimperis nusipirko brikelę. Tiesa, vėjo malūnas elektros energijos taip ir negamino. Jame buvo malami grūdai, — ūkis iš to gaudavo gražų pelną. O gyvuliai plūkėsi toliau, statydami dar vieną malūną; buvo kalbama, kad jame jau tikrai bus įtaisytos dinamos. Tačiau niekas nebeminėjo tos prabangos, apie kurią svajoti kadaise ragino Snieguolis, — elektros šviesos, šalto bei karšto vandens garduose, trijų dienų darbo savaitės. Tokias idėjas Napoleonas pasmerkė kaip prieštaraujančias Gyvulizmo dvasiai. Pati tikriausia laimė, tvirtino jis, tai — dirbti negailint jėgų ir kukliai gyventi.

Nors ūkis ir praturtėjo, gyvuliai kažkodėl nepajuto, kad gyventi pasidarė geriau — išskyrus, žinoma, kiaules ir šunis. Galbūt jie to nepajuto iš dalies todėl, kad ūkyje buvo labai daug kiaulių ir labai daug šunų. Bet jokiu būdu ne dėl to, kad kiaulės ir šunys mažiau dirbo, kaip kai kam galėjo susidaryti įspūdis. Atvirkščiai — ir Spieglys tai nuolat primindavo, — ūkyje tiesiog begalė įvairiausio organizacinio darbo. O to darbo pobūdis toks, kad kiti gyvuliai per mažai išmaną jį suprasti. Kaip pavyzdį Spieglys papasakojo, kiek prakaito kasdien išliejančios kiaulės tokiems paslaptingiems dalykams kaip „bylos“, „ataskaitos“, „protokolai“ ir „raportai“. Tai esą didžiuliai popieriaus lakštai, kuriuos reikia smulkiai prirašyti nuo apačios iki viršaus, o paskui, jau prirašytus, sudeginti židinyje. Šis darbas nepaprastai svarbus ūkio gerovei kelti, aiškino Spieglys. Šiaip ar taip, nei kiaulės, nei šunys savo darbu maisto vis dėlto negamino; o jų buvo labai daug, ir apetitu jie nesiskundė.