Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Taigi kitų gyvulių gyvenimas liko koks buvęs. Kaip ir anksčiau, jie nuolat vaikščiojo alkani, miegojo ant šiaudų, vandenį gėrė iš tvenkinio, be paliovos plušėjo laukuose; žiemą juos kamuodavo šaltis, vasarą — musės. Retkarčiais senesnieji gyvuliai iš paskutiniųjų bandydavo prisiminti, ar pirmaisiais Sukilimo metais, ką tik išvarius Džonsą, gyventi buvę geriau ar blogiau negu dabar. Bet taip ir neįstengdavo. Savo dabartinio gyvenimo jie tiesiog neturėjo su kuo palyginti; jie tegalėjo pasiremti Spieglio skaičių virtinėmis, pagal kurias visuomet išeidavo, kad juo toliau, juo labiau viskas gerėja. Ilgainiui gyvuliai liovėsi sukę sau galvas, be to, ir laiko tam jie beveik neturėjo. Tik Benjaminas sakėsi prisimenąs kiekvieną savo ilgo gyvenimo dieną ir tvirtino, kad niekada nebuvę daug geriau arba daug blogiau — ir niekada nebūsią, nes alkis, sunkumai ir nusivylimai yra nuolatiniai gyvenimo palydovai.

Tačiau gyvuliai vilties neprarado. Dar daugiau, jie nė akimirkos nepaliovė didžiuotis jiems tekusią garbe būti Gyvulių Ūkio nariais. Visoje grafystėje — netgi visoje Anglijoje! — nebuvo kito tokio ūkio, kuris priklausytų gyvuliams ir būtų jų pačių valdomas. Visiems jiems — net patiems jauniausiems, net ir naujokams, atsigabentiems iš tolimų, už dešimties ar dvidešimties mylių esančių fermų, — tai atrodė tikras stebuklas. Girdint iškilmingą šautuvo drioksėjimą, matant stiebo viršūnėje plazdančią žaliąją vėliavą, jų širdis užplūsdavo begalinis pasididžiavimas, o mintys krypdavo į anuos didvyriškus laikus, kai buvo išvarytas Džonsas, surašyta Septynetas Priesakų, kai vyko didžiosios kovos, kuriose buvo sumušti dvikojai grobikai. Nebuvo pamiršta nė viena iš senųjų svajonių. Nesilpo ir tikėjimas Gyvulių Respublika, kuri, Majoro pranašavimu, ateisianti, kai žaliuosius Anglijos laukus užvaldys laisvi gyvuliai. Vieną gražią dieną ji būtinai ateisianti — galbūt nelabai greitai, galbūt niekam iš dabar gyvenančių nelemta jos sulaukti, bet tai įvyksią, anksčiau ar vėliau. Tikriausiai ir „Anglijos žvėrių“ melodija vienur kitur slapta paniūniuojama: šiaip ar taip, neabejotina, kad ją moka visi ūkio gyvuliai, nors niekas ir nedrįsta užtraukti visu balsu. Tegul jų gyvenimas sunkus, tegul ne visos viltys išsipildžiusios; užtat jie skiriasi nuo kitų gyvulių. Jeigu ir minta pusbadžiu, tai ne dėl to, kad privalo aprūpinti maistu tironus žmones; jeigu sunkiai dirba, tai darbo vaisiai bent jau atitenka jiems, patiems. Joks padaras jų ūkyje nevaikšto dviem kojom. Joks padaras nevadina kito padaro „ponu“. Visi gyvuliai ūkyje lygūs.

Vieną dieną vasaros pradžioje Spieglys paliepė avims sekti paskui jį ir nusivedė jas į nuošalią dykvietę ūkio pakraštyje, bebaigiančią užaugti jaunais berželiais. Spieglio prižiūrimos, jos kiaurą dieną ten skabė lapus. Vakare Spieglys grįžo į sodybą vienas, palikęs avis dykvietėje, — mat oras jau buvo pakankamai šiltas. Galų gale išėjo taip, kad avys nakvojo ten visą savaitę, ir niekas iš gyvulių per tą laiką jų nematė. Užtat Spieglys ištisas dienas praleisdavo su jomis. Gyvuliams jis aiškino, kad mokinąs avis naujos dainos, ir tam reikią nuošalumo.

Tai atsitiko tuoj po to, kai sugrįžo avys. Buvo malonus vakaras. Gyvuliai, baigę darbą, traukė namo, kai staiga iš sodybos atsklido išgąstingas žvengimas. Gyvuliai krūptelėjo ir sustojo. Jie pažino Kamanės balsą.

Po akimirkos ji sužvengė dar sykį, ir visi šuoliais pasileido į sodybą. Ten jie ir pamatė tai, kas pabaidė Kamanę.

Per kiemą dviem kojom ėjo kiaulė.

Taip, tai buvo Spieglys. Jis žingsniavo kiek nerangiai, tarytum jo užpakalinėms kojoms dar būtų buvę sunku nešioti tokį svorį, tačiau nepriekaištingai tiesiai. Netrukus pro trobos duris išžygiavo ilga kiaulių virtinė — ir visos ant užpakalinių kojų. Vienoms tai sekėsi geriau, kitoms blogiau, kelios net vos laikėsi — buvo matyti, kad jos mielai pasiremtų lazda, — bet visos sėkmingai apsuko ratą aplink kiemą. Tuomet pasigirdo šunų lojimas, skardžiai užgiedojo juodasis gaidys, ir į kiemą, apsuptas džiaugsmingai šokinėjančių šunų, išėjo patsai Napoleonas — impozantiškai išsitiesęs, išdidžiai besidairantis į šalis.

Priekinėje kojoje jis laikė botagą.

Stojo kraupi tyla. Apstulbę ir išsigandę, spausdamiesi arčiau vienas kito, gyvuliai žiūrėjo, kaip kiaulės vorele kulniuoja aplink kiemą. Pasaulis tarytum apsivertė aukštyn kojom. Gyvuliams atsipeikėjus po pirmojo sukrėtimo, atėjo momentas, kai jie, nepaisydami nieko — nei siaubą keliančių šunų, nei per ilgus metus atsiradusio įpročio, kad ir kas atsitiktų, nesiskųsti ir nekritikuoti, — jau būtų ryžęsi išlementi kokį protesto žodį. Bet kaip tik tą akimirką, tarytum gavusios ženklą, avys sutartinai iš visų gerklių užbliovė:

— Keturios kojos — gerai, dvi kojos — geriau! Keturios kojos — gerai, dvi kojos — geriau! Keturios kojos — gerai, dvi kojos — geriau!

Tai tęsėsi gal penketą minučių. Kai galų gale avys nutilo, protestuoti buvo per vėlu, nes kiaulės jau buvo suėjusios atgal į trobą.

Benjaminas pajuto, kad kažkas bakstelėjo nosimi jam į petį. Atsisukęs pamatė Kamanę. Senos jos akys buvo apsiblaususios labiau nei paprastai. Nieko nesakydama, ji švelniai timptelėjo Benjaminą už karčių ir nusivedė prie didžiojo kluono sienos, ant kurios buvo užrašyta Septynetas Priesakų. Valandėlę juodu spoksojo į baltas raides ant juodos dervuotos sienos.

— Mano akys silpsta, — galiausiai pratarė Kamanė. — Netgi jaunystėje aš neperskaitydavau, kas čia parašyta. Tačiau man regis, kad toji siena dabar atrodo kitaip. Benjaminai, ar Septynetas Priesakų tebėra tokie patys kaip visada?

Pirmą kartą Benjaminas sulaužė savo nusistatymą ir perskaitė Kamanei tai, kas užrašyta ant sienos. O užrašytas buvo vienui vienas Priesakas:

VISI GYVULIAI YRA LYGŪS

BET KAI KURIE GYVULIAI LYGESNI UŽ KITUS

Po šito jau niekas nebesistebėjo, kai kiaulės, prižiūrinčios ūkio darbus, nuo rytojaus pradėjo nešiotis botagus. Niekas nesistebėjo, kai kiaulės nusipirko radijo aparatą, kai sumanė įsivesti telefoną, kai užsiprenumeravo laikraščių ir žurnalų. Nieko nestebino Napoleonas, vaikštinėjantis po sodą su pypke dantyse, nestebino ir tai, kad kiaulės išsitraukė iš spintos Džonso drabužius ir ėmė juos nešioti: Napoleonas paprastai vilkėdavo juodą švarką, medžioklės kelnes ir odinius antblauzdžius, o jo numylėtinė puikavosi muarine suknele, kurią Džonso pati rengdavosi tik sekmadieniais.

Praėjus savaitei, vieną popietę į sodybą suvažiavo daugybė brikelių. Tai buvo delegacija iš aplinkinių fermų, pakviesta susipažinti su ūkiu. Apžiūrėję viską, fermeriai išreiškė didžiulį susižavėjimą tuo, ką pamatė, — ypač vėjo malūnu. Gyvuliai tuo metu ravėjo ropes. Jie dirbo be galo uoliai, nepakeldami nuo žemės galvų ir nebežinodami, ko labiau bijoti — dvikojų lankytojų ar kiaulių.

Tą vakarą troboje skambėjo dainos, griaudėjo juokas. Klausantis tos balsų maišalynės, gyvulius staiga pagavo nesutramdomas smalsumas. Kas gi vyksta ten viduje, kai gyvuliai ir žmonės pirmą sykį susitinka kaip lygūs su lygiais? Kiek beįmanydami tyliau, jie būriu nusėlino į darželį anapus trobos.

Prie vartelių jie stabtelėjo, nedrįsdami žengti toliau, bet netrukus nusekė paskui Kamanę. Pritykinę prie namo, aukštesnieji žvilgtelėjo pro svetainės langą. Viduje, prie ilgo stalo, sėdėjo pustuzinis fermerių ir pustuzinis žymesniųjų kiaulių. Napoleonas buvo įsitaisęs garbingiausioje vietoje gale stalo. Kiaulės buvo kuo laisviausiai išsidrėbusios ant kėdžių. Kompanija žaidė kortomis, bet tą akimirką žaidimas buvo trumpam nutrūkęs, matyt, tostui paskelbti. Didžiulis ąsotis keliavo aplink stalą, į bokalus putodamas liejosi alus. Niekas nepastebėjo ištįsusių gyvulių veidų, prigludusių prie stiklo anoje lango pusėje.