Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Maždaug tuo metu nutiko keistas įvykis, kurio reikšmės niekas taip ir nesuprato. Vieną naktį, apie dvyliktą valandą, gyvulius pažadino trenksmas, ir jie visi išbėgo į kiemą. Švietė mėnesiena. Prie galinės didžiojo kluono sienos, ant kurios buvo surašyta Septynetas Priesakų, mėtėsi perlūžusios kopėčios. Šalia jų tysojo apglumęs Spieglys, čia pat gulėjo žibintas, teptukas ir apvirtęs dažų kibirėlis. Akies mirksniu Spieglį apstojo šunys ir, kai šis atsigavo, parlydėjo jį į trobą. Niekas iš gyvulių nesusigaudė, ką tai galėtų reikšti, išskyrus galbūt Benjaminą, kuris nuovokiai palinksėjo galvą, bet savo minčių taip ir neišsakė.

Po kelių dienų Murielė, skaitinėdama Septynetą Priesakų, pastebėjo, kad tarp jų esamą dar vieno, kurį gyvuliai blogai atsimena. Juk niekas neabejojo, kad Penktasis Priesakas yra toks: „Gyvuliai negeria alkoholio“, bet iš tiesų du žodžius visi buvo pamiršę. Tikrasis Priesakas skambėjo šitaip: „Gyvuliai negeria alkoholio be saiko“.

9

Įskilusi Dobilo kanopa ilgai negijo. Gyvuliai, baigę švęsti pergalę, jau kitą dieną ėmėsi atstatinėti malūną. Dobilas griežtai atsisakė praleisti bent vieną darbo dieną ir laikė garbės dalyku niekam neparodyti, jog jis kenčia. Vien Kamanei vakarais prisipažindavo, niekam daugiau negirdint, kad kanopą vis dėlto skauda. Kamanė gydė ją pavilgais iš sukramtytų žolelių ir drauge su Benjaminu įkalbinėjo Dobilą taip smarkiai nesiplėšyti. „Arklių plaučiai neamžini“, — tikino juodu Dobilą. Tačiau šis jų neklausė. Jis, girdi, teturįs vienintelę svajonę, kuri dar galinti išsipildyti, — kol neatėję pensijos metai, pamatyti, kaip sukasi malūno sparnai.

Kadaise, kai ėmė rastis pirmieji Gyvulių Ūkio įstatymai, pensinis amžius buvo nustatytas toks: kiaulėms ir arkliams — dvylika metų, karvėms — keturiolika, šunims — devyneri, avims — septyneri, vištoms ir žąsims — penkeri. Buvo numatytos ir dosnios senatvės pensijos. Iki šiol dar nė vienas gyvulys nebuvo išėjęs į pensiją, tačiau pastaruoju metu šis klausimas vis dažniau buvo svarstomas. Pievelę už sodo paskyrus miežiams, pasklido gandas, kad karšinčiams būsiąs atitvertas didžiosios ganyklos kampas. Buvo šnekama, kad arkliai pensijos gausią po penkis svarus grūdų, žiemą — po penkiolika svarų šieno per dieną ir dar priedo morką, o visuotinių švenčių progomis galbūt netgi obuolį. Dobilui dvylika metų turėjo sukakti jau kitos vasaros pabaigoje.

Tuo tarpu gyvenimas buvo nelengvas. Ir ši žiema gyvulių nelepino, maisto netgi dar labiau trūko. Vėl buvo sumažinti daviniai — išskyrus kiaulių ir šunų. Kaip paaiškino Spieglys, lygiava dalijant maistą būtų prieštaravusi Gyvulizmo principams. Šiaip ar taip, jis be didelio vargo įrodė gyvuliams, kad maisto iš tikrųjų netrūksta, kad tik paviršutiniškai žvelgiant gali susidaryti toks įspūdis. Šiuo metu, tiesa, davinius peržiūrėti (Spieglys niekuomet nesakydavo „sumažinti“, tik „peržiūrėti“) verčiančios aplinkybės, tačiau, palyginti su Džonso laikais, gyvenimas stulbinamai pagerėjęs. Ausį veriančiu balsu berdamas skaičius, jis įtikinėjo gyvulius, kad dabar jie išauginą daugiau avižų, šieno ir ropių negu Džonso valdymo metais, kad trumpesnė jų darbo diena, kad jie geria geresnės kokybės vandenį, kad ilgiau gyvena, kad dabar mažesnis jauniklių mirtingumo nuošimtis, kad savo garduose jie turį daugiau šiaudų ir kad juos mažiau kandžiojančios blusos. Gyvuliai tikėjo kiekvienu Spieglio žodžiu. Teisybę sakant, Džonsas ir tai, ką jis simbolizavo, jau buvo bemaž išblėsę jiems iš atminties. Jie matė savo gyvenimą — rūstų ir skurdų, jie dažnai būdavo alkani, šalo, dirbo nuo tamsos iki tamsos. Bet visi puikiai žinojo, kad senais laikais buvo dar blogiau. Ir mielai tuo tikėjo. Be to, anais laikais jie vergavo, o dabar gyvena laisvi — štai kas visų svarbiausia, neužmiršdavo pridurti Spieglys.

Ūkyje gerokai padaugėjo burnų, kurias reikėjo maitinti. Rudenį bemaž vienu metu apsivaikavo keturios kiaulės; visos drauge jos atsivedė trisdešimt vieną paršelį. Paršeliai gimė keršai margi, ir kadangi, išskyrus Napoleoną, daugiau kuilių ūkyje nebuvo, gyvuliai nesunkiai įspėjo tėvystę. Buvo paskelbta, kad vėliau, įsigijus plytų ir medienos, sodelyje jiems bus pastatyta mokykla. O kol kas paršelius virtuvėje lavino pats Napoleonas. Žaisti jie buvo pratinami atskirai nuo kitų jauniklių. Maždaug tuo metu atsirado ir tokia taisyklė: jeigu ant tako susitinkanti kiaulė ir koks kitas gyvulys, tas kitas privaląs pasitraukti iš kelio; be to, visoms kiaulėms, kad ir kokio jos būtų buvusios rango, buvo leista sekmadieniais ryšėti ant uodegų žalius kaspinus.

Praėję metai buvo gana sėkmingi, bet ūkiui vis vien labai trūko pinigų. Reikėjo pirkti plytų, smėlio ir kalkių mokyklos statybai, reikėjo taupyti malūno mechanizmams. Reikėjo ir aliejaus lempoms, ir žvakių, ir cukraus Napoleono stalui (kitoms kiaulėms cukrų jis draudė vartoti, idant jos nestorėtų), ir tokių dalykų, kaip įrankiai, vinys, virvės, viela, geležis ir sausainiai, kurių atsargos greitai seko. Buvo parduota dalis šieno ir bulvių derliaus, susitarta išvežti daugiau kiaušinių — net po šešis šimtus kas savaitę, taigi tais metais vištos vos beišperėjo pakankamai viščiukų savo pulkui palaikyti. Gruodį mažintas davinys vasarį vėl sumažėjo, garduose buvo uždrausta degti lempas — reikėjo taupyti aliejų. Tačiau kiaulės pažiūrėti buvo gana patenkintos ir netgi po truputį tuko. Vieną vasario pabaigos pavakarę gyvuliai kieme užuodė keistą, bet nepaprastai gardų, apetitą žadinantį kvapą, kuris sklido iš nedidelio namelio už virtuvės — kadaise ten buvo įrengtas bravoras, Džonso laikais taip nesyk ir neužkurtas. Kažkuris iš gyvulių pažino, kad tai verdamų miežių kvapas. Gyvuliai godžiai traukė jį į šnerves ir svarstė, ar tik negausią vakarienei šiltimo. Bet jokio viralo jie negavo, o kitą sekmadienį buvo paskelbta, kad nuo šiol visi miežiai turi būti paliekami kiaulėms. Pieva už sodo jau buvo visa jais užsėta. Netrukus gyvuliai sužinojo, kad dabar kiekviena kiaulė kasdien gaunanti po kvortą alaus, o Napoleonui tenkąs visas gorčius, kuris patiekiamas jam brangiojo servizo sriubos dubenyje.

Kad ir kaip ten būtų, visus sunkumus, kuriuos gyvuliams teko pakelti, iš dalies atlygino tai, kad gyvenimas dabar buvo km kas didingesnis. Daugiau buvo dainuojama, daugiau sakoma kalbų, daugiau einama iškilmingų eisenų. Napoleono potvarkiu kartą per savaitę buvo rengiama Spontaniška Demonstracija gyvulių kovoms ir pergalėms paminėti. Nustatytu laiku visi mesdavo darbą ir, kariškai išsirikiavę, žygiuodavo apie ūkį — priekyje kiaulės, už jų arkliai, paskui karvės, avys ir galiausiai naminiai paukščiai. Iš šonų procesiją lydėdavo šunys, o vesdavo juodasis Napoleono gaidys. Dobilas su Kamane kiekvienąsyk nešdavo žalią vėliavą su rago ir kanopos ženklu bei užrašu: „Tegyvuoja Draugas Napoleonas!“ Po to būdavo skaitomos eilės, sukurtos Napoleono garbei, Spieglys rėždavo kalbą — ataskaitą apie vis didėjančią maisto produktų gamybą, o ypatingomis progomis būdavo iššaunama iš šautuvo. Aktyviausios Spontaniškų Demonstracijų dalyvės buvo avys, ir jeigu kas nors imdavo bambėti (ir tokių vienas kitas atsirasdavo, kai šalia nebūdavo kiaulių ar šunų), kad jie tuščiai leidžią laiką ir be reikalo šąlą, jos kaipmat užbliaudavo „Keturios kojos — gerai, dvi kojos — blogai!“ ir nutildydavo niurzgalius. Bet apskritai gyvuliai džiaugėsi tokiomis šventėmis. Jos tarytum dar sykį primindavo, kad jie, šiaip ar taip, yra patys sau šeimininkai ir kad dirba savo pačių labui. Dainos, eitynės, Spieglio skelbiamos skaičių virtinės, šautuvo griausmas, gaidžio giedojimas ir vėliavos plazdėjimas padėdavo jiems užmiršti — kad ir neilgam — gurgiančius pilvus.