Джордж Оруэлл: Gyvulių ūkis

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

1

Fermeris Džonsas, Sendvario savininkas, užrakino nakčiai vištidės, bet langelius užšauti pamiršo — mat buvo gerokai įkaušęs. Švytruodamas į šalis žibintu, jis nusvirduliavo per kiemą, nuspyrė prie durų aulinius, priemenėje iš statinės prisileido dar vieną bokalą alaus ir griuvo į lovą, kur jau senokai knarkė jo pati.

Vos šviesa miegamojo lange užgeso, sukruto subruzdo visas ūkis. Mat dieną buvo pasklidusi žinia, jog senasis Majoras, vidutinių baltųjų veislės kuilys, prizų laimėtojas, naktį susapnavęs keistą sapną ir norįs papasakoti jį visiems gyvuliams. Buvo nutarta susirinkti didžiajame kluone, kai tik fermeris Džonsas liausis slankiojęs aplink trobesius. Senąjį Majorą (šitaip jį vadino gyvuliai, nors parodose jis būdavo eksponuojamas Vilingdono Gražuolio vardu) visi didžiai gerbė, todėl nedvejodami sutiko paaukoti valandą miego, idant išklausytų, ką svarbaus jis turi jiems pasakyti.

Majoras jau buvo patogiai įsikuitęs į šiaudus ant neaukštos pakylos tame didžiojo kluono gale, kur po virdimi kabėjo žibintas. Kad ir nusipenėjęs, dvylikos metų Majoras buvo dar gana išvaizdus meitėlis, pažiūrėti išmintingas ir geraširdis, nors jo iltys taip ir buvo likusios nenužnybtos. Netrukus pradėjo rinktis ir kiti gyvuliai, kiekvienas dairydamasis patogesnės vietos. Pirmieji atėjo trys šunys — Čilė, Džesė ir Pinčeris, paskui juos — kiaulės, kurios nieko nelaukdamos suvirto ant šiaudų prie pat pakylos. Vištos sutūpė ant palangių, balandžiai ant grebėstų, avys ir karvės sugulė už kiaulių ir ėmė žiaumoti gromulį. Abu sunkieji arkliai, Dobilas ir Kamanė, įžengė į kluoną drauge, kuo atsargiausiai dėliodami plačias gauruotas kanopas, kad ginkdie nenutrėkštų kokio šiauduose įsikniaususio gyvio. Kamanė buvo stambi, gero būdo, gyvenimą beįpusėjanti kumelė, taip ir neatgavusi grakštumo po ketvirto kumeliuko. Dobilas, didžiulis, kone dviejų metrų ūgio eržilas, jėgos turėjo tiek, kiek du paprasti arkliai sudėjus. Balta juosta išilgai nosies teikė jo išraiškai kvailumo; tiesą sakant, Dobilas ir nebuvo proto galiūnas, tačiau visi jį gerbė už būdo pastovumą ir nepaprastą pajėgumą. Paskui arklius atsekė balta ožka Murielė ir asilas Benjaminas. Iš visų fermos gyvūnų Benjaminas buvo ne tik seniausias, bet ir bjauriausio charakterio. Kalbėjo jis mažai, o jeigu jau prasižiodavo, tai nebent norėdamas mestelti kokią cinišką frazę, — pavyzdžiui, kad Dievas jam davęs uodegą musėms vaikyti, bet kur kas mieliau būtų gyventi ir be uodegos, ir be musių. Iš visų fermos gyventojų jis vienintelis niekada nesijuokdavo. Paklaustas kodėl, atšaudavo nematąs iš ko juoktis. Tačiau jis buvo labai prisirišęs prie Dobilo, nors ir stengėsi to neparodyti; sekmadienius juodu paprastai praleisdavo drauge pievelėje už sodo, rupšnodami žolę ir ištisas valandas nepratardami vienas kitam nė žodžio.

Arkliams sugulus ant grindų, į kluoną vorele įkrypavo pasimetėliai ančiukai ir pypsėdami suskato ieškoti saugios vietos, kur niekas jų nesutryptų. Kamanė surietė galingą priekinę koją, ančiukai sutūpė už jos tarsi už sienos ir bemat sumigo. Dar po akimirkos, triaukšdama gabalėlį cukraus, grakščiai įrisnojo Molė, kvaila ir graži balta kumelė, kurią fermeris Džonsas kinkydavo į dviratį vežimą. Ji įsitaisė pačiame priešakyje ir ėmė kresčioti savo baltus karčius, kad visi pastebėtų į juos įpintus raudonus kaspinus. Paskutinė atėjo katė, ilgai rinkosi šilčiausią vietą ir gailiausiai įsispraudė tarp Dobilo ir Kamanės; ten ji patenkinta ir pramurkė visą Majoro kalbą, nė nesistengdama išgirsti bent žodelį.

Dabar jau buvo susirinkę visi, trūko tik Mozės, prijaukinto juodvarnio, snaudusio ant karties anapus galinių durų. Matydamas gyvulius patogiai įsitaisiusius ir dėmesingai laukiančius, Majoras atsikrenkštė ir prabilo:

— Draugai! Kaip jūs jau žinote, praėjusią naktį aš sapnavau keistą sapną. Bet apie tai kiek vėliau. Iš pradžių norėčiau pakalbėti apie kitką. Jaučiu, draugai, jog mano dienos jau suskaičiuotos, tad privalau prieš mirtį perduoti jums sukauptą išmintį. Aš nugyvenau ilgą amžių, turėjau nemažai laiko pamąstyti, gulėdamas vienas garde, ir, manyčiau, neapsiriksiu sakydamas, jog suprantu gyvenimo šioje žemėje prasmę, žinau, ko trokšta šių dienų gyvulys. Štai apie tai ir norėčiau su jumis pakalbėti.

Taigi, draugai, koks gi tas mūsų gyvenimas? Neslėpsime: varganas, sunkus ir trumpas. Mes ateiname į pasaulį, kuriame ėsti gauname tik tiek, kiek reikia mūsų gyvybei palaikyti, ir nė kruopelytės daugiau, o tie iš mūsų, kurie pajėgia dirbti, spaudžiami prie darbo tol, kol išsenka paskutinės jėgos; tą akimirką, kai nustojame duoti naudą, mus kuo žiauriausiai paskerdžia. Joks Anglijos gyvulys, sulaukęs vienerių metų amžiaus, jau nebežino, kas yra laimė ar laisvalaikis. Joks gyvulys Anglijoje nėra laisvas. Jo gyvenimas — vien skurdas ir vergovė; visi tai žinome.

Bet gal taip gamtos sutvarkyta? Galgi mūsų žemė tokia skurdi, jog neįstengia pasotinti visų, kuriuos nešioja? Ne, draugai, tūkstantį kartų ne! Anglijos klimatas geras, dirvos derlingos — su kaupu aprūpintų maistu kur kas daugiau burnų, negu dabar čia gyvena. Vien mūsų fermoje puikiausiai pramistų tuzinas arklių, dvidešimt karvių, šimtas avių — ir be jokio vargo, be pažeminimų, — mums tai sunku net įsivaizduoti. Tad kodėl gi mes skurstame? Todėl, kad bemaž visus mūsų darbo vaisius pasiglemžia žmonės! Tai ir yra, draugai, visų mūsų vargų priežastis. Ji nusakoma vienu vieninteliu žodžiu — Žmogus. Žmogus yra didžiausias mūsų priešas! Nebūtų Žmogaus, ir visiems laikams išnyktų alkis ir pervargis.

Žmogus yra vienintelis sutvėrimas, kuris tik vartoja, o nieko negamina. Nei jis duoda pieną, nei deda kiaušinius, jis per silpnas traukti plūgą, per lėtas gaudyti triušius. Bet vis dėlto jis valdo visa, kas gyva. Jis verčia mus dirbti, atkiša menką kąsnelį, kad nedvėstume badu, o kitką pasiima sau. Mūsų prakaitu jis aria žemę, mūsų mėšlu ją tręšia, tačiau kad bent vienas iš mūsų turėtų ką nors daugiau negu nuosavą kailį. Kiek tūkstančių litrų davėte šįmet jūs, čia susirinkusios karvės? Kur dingo tas pienas, skirtas rubuiliams veršeliams auginti? Jo neliko nė lašo — visas nugurgėjo mūsų priešų gerklėmis. O jūs, vištos, kiek šįmet sudėjote kiaušinių ir kiek iš jų prasikalė viščiukų? Visi kiti atsidūrė turguje, kur Džonsas su savo parankiniais iškeitė juos į pinigus. O kur, Kamane, keturi tavo atsivesti kumeliukai, turėję džiuginti ir užvaduoti tave senatvėje? Visi jie buvo parduoti, vos sulaukę vienerių metų, — tu niekuomet jų nebematysi. Keturiskart vaikavaisi, kasdieną plušai laukuose — o ką esi už tai gavusi, išskyrus menką pašarą bei gardą?

Ir netgi tokį varganą gyvenimą mums neleidžiama natūraliai užbaigti. Pats aš nesiskundžiu, nes esu vienas iš laimingųjų. Man dvylika metų, aš paleidau į pasaulį daugiau kaip keturis šimtus vaikų. Toks turėtų būti kiekvienos kiaulės gyvenimas. Bet anksčiau ar vėliau mūsų visų laukia aštrus peilis. Peniukšliai, gulintys čia priešais, neprabėgs nė metai ir visi jūs žviegdami sudėsite galvas ant kaladės. To siaubo neišvengs niekas — nei karvės, nei kiaulės, nei vištos, nei avys. Ne geresnė dalia laukia netgi arklių ir šunų. Tave, Dobile, kai tik pails tavo raumenys, Džonsas parduos kailialupiui, kuris perpjaus tau gerklę ir išvirs tavo mėsą skalikams. O šunims, kai jie susensta ir pameta dantis, Džonsas pariša po kaklu akmenį ir nuskandiną artimiausioje kūdroje.