Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

— Ne, — tvirtai atsakė Snieguolis. — Čia pasigaminti cukraus mes negalėsim. Kita vertus, tau jis visiškai nebūtinas. Tu gausi tiek avižų ir šieno, kiek panorėsi.

— O man niekas nedraus nešioti karčiuose kaspinus? — pasiteiravo Molė.

— Drauge kumele, — tarė Snieguolis, — tie kaspinai, kuriuos jūs šitaip dievinate, yra vergijos ženklas. Nejaugi jums nesuprantama, kad laisvė brangesnė už kaspinus?

Molė sutiko, tačiau jos balse buvo justi abejonė.

Dar sunkiau sekėsi kovoti su juodvarnio Mozės skleidžiamais prasimanymais. Mozė, Džonso numylėtinis, šnipas ir gandų nešiotojas, buvo neprilygstamas gražbylys. Jis skelbė, jog egzistuoja paslaptinga vietovė, vadinama Saldėsių Kalnu, kur po mirties patenka visi gyvuliai. Pasak Mozės, ji yra kažkur danguje, anapus debesų. Saldėsių Kalne sekmadienis būna septyniskart per savaitę, dobilai veša kiaurus metus, o cukraus gabaliukai ir sėmenų išspaudos auga stačiai ant medžių. Gyvuliai nekentė Mozės už tas pasakas ir už tai, kad jis nieko nedirba, bet kai kurie tikėjo Saldėsių Kalnu, ir kiaulėms teko ilgai įrodinėti, kad iš tikrųjų tokio kalno nėra.

Labiausiai atsidavę Gyvulizmo pasekėjai buvo abu sunkieji arkliai, Dobilas ir Kamanė. Šiaip jiems būdavo be galo keblu patiems suregzti kokią mintį, bet, sykį pripažinę paršus savo mokytojais, dėjosi į galvą viską, kas buvo sakoma, o paskui savais žodžiais perpasakodavo kitiems. Jiedu nepraleido nė vienos slaptos sueigos kluone ir garsiausiai traukdavo „Anglų žvėris“, kuriais tos sueigos visuomet baigdavosi.

Aplinkybės taip susidėjo, kad Sukilimas laimėjo kur kas anksčiau ir kur kas lengviau, negu tikėtasi. Fermeriui Džonsui, kietam, bet, apskritai paėmus, sumaniam šeimininkui, pastaruoju metu buvo užplaukusios juodos dienos. Pralošęs teisme bylą ir krūvą pinigų, jis baisiausiai nusiminė ir ėmė be jokio saiko gerti. Kartais ištisas dienas pradrybsodavo krėsle su bokalu rankoje, skaitydamas laikraščius ir vaišindamas Mozę aliejuje išmirkyta duona. Jo samdiniai pradėjo dykinėti ir vagiliauti, laukuose kerojo piktžolės, niekas netaisė stogų ir nekarpė gyvatvorių, o gyvuliai mito pusbadžiu.

Atėjo birželis, drauge ir laikas pjauti šieną. Joninių išvakarėse, šeštadienį, fermeris Džonsas išvažiavo į Vilingdoną ir taip prisilakė „Raudonajame liūte“, jog negrįžo iki kitos dienos vidurio. Bernai, anksti rytą pamelžę karves, išėjo triušiauti, nepasirūpinę pašerti gyvulius. Parsiradęs namo Džonsas iškart griuvo ant sofos miegoti, užsidengęs veidą „Pasaulio naujienomis“, taigi, atėjus vakarui, gyvuliai vis dar buvo nešerti. Galiausiai jie neteko kantrybės. Viena karvė ragu išlaužė klėties duris, ir gyvuliai bado genami puolė į aruodus. Kaip tik tą akimirką nubudo fermeris Džonsas. Netrukus drauge su keturiais pagalbininkais jis jau kapojo botagais į kairę ir į dešinę. Šito alkani gyvuliai neištvėrė. Visi kaip vienas, nors iš anksto ir nesitarę, jie puolė savo kankintojus. Džonsą ir jo žmones nelauktai apipylė smūgių ir spyrių kruša. Kaipmat pasidarė aišku, kad jie jau nėra padėties šeimininkai. Niekas iš jų dar nebuvo matęs, kad gyvuliai šitaip elgtųsi, ir netikėtas maištas padarų, kuriuos jie buvo pratę stumdyti ir čaižyti, įvarė žmonėms mirtiną baimę. Po valandėlės jie liovėsi gintis ir davė kojoms valią. Netrukus visa penkiukė kiek įkabindama lapnojo keliuku į vieškelį, o gyvuliai džiūgaudami bėgo iš paskos.

Ponia Džons, žvilgtelėjusi pro kambario langą ir pamačiusi, kas dedasi, susimetė į kelionmaišį vertingiausius daiktus ir palaukėmis spruko iš fermos. Jai iš paskos krankdamas nuplasnojo Mozė. Tuo tarpu gyvuliai išginė vyrus į vieškelį ir užtrenkė didžiuosius fermos vartus. Šitaip, nė patys nesuvokdami, ką darą, jie pradėjo ir sėkmingai užbaigė Sukilimą: Džonsas buvo išvarytas, ir Sendvario ferma dabar priklausė jiems.

Valandėlę gyvuliai netikėjo savo laime. Pirmiausia visu būriu apšuoliavo ūkio ribas, tarsi norėdami įsitikinti, jog niekur netūno pasislėpęs joks žmogus; tuomet parlėkė prie trobesių naikinti paskutinių nekenčiamojo Džonso karaliavimo pėdsakų. Išlaužę pakinktinės duris arklidės gale, išvilko visus žąslus, žiedus, grandines ir nelemtuosius peilius, kuriais Džonsas kastruodavo paršus ir ėriukus, ir nuskandino šulinyje. Pavadžiai, apynasriai, akidangčiai, orumą žeminančios abrakinės sukrito į kieme sukurtą šiukšlių laužą. Ten pat atsidūrė ir botagai. Gyvuliai strakaliojo iš džiaugsmo, matydami kaip jie plešką liepsnose. Snieguolis sumetė ir kaspinus, kuriais turgaus dienomis būdavo puošiami arklių karčiai ir uodegos.

— Kaspinus, — pasakė jis, — nuo šiol laikysime drabužiais, o drabužis — tai žmogaus požymis. Gyvuliai privalo vaikščioti nuogi.

Tai išgirdęs Dobilas susiieškojo šiaudinę skrybėlaitę nešiojamą vasarą, kad į ausis nelįstų musės, ir sviedė ją į laužą.

Beregint buvo sunaikinta viskas, kas tik galėjo priminti fermerį Džonsą. Tuomet Napoleonas nuvedė gyvulius prie klėties ir išdavė po dvigubą davinį grūdų, o kiekvienam šuniui — po du sausainius. Paskui, sudainavę „Anglų žvėris“ nuo pradžios iki galo septynis kartus iš eilės, jie nuėjo gulti ir tą naktį miegojo taip, kaip dar nebuvo miegoję niekada gyvenime.

Jie pabudo auštant, kaip buvo pratę, ir, prisiminę savo vakarykštį žygdarbį, visi drauge išskubėjo į ganyklą. Ganykloje kūpsojo kalva, nuo kurios buvo galima apžvelgti beveik visą ūkį. Gyvuliai sulipo į ją pasigėrėti ryto saulės nutviekstais laukais. Taip, tai jų valdos — kiek tik užgriebia akys, viskas priklauso jiems! Iš to džiaugsmo jie ėmė liuoksėti ir kaip pakvaišę strakalioti ratu. Jie raičiojosi po rasą, glemžė saldžią vasaros žolę, spardė grumstus, godžiai traukdami į šnerves sodrų juodžemio kvapą. Paskui būriu apėjo visą ūkį, tylomis žavėdamiesi arimais, pievomis, sodu, tvenkiniu, giraite, tarsi niekad anksčiau nebūtų jų matę, bet ir dabar jiems dar netilpo galvose, kad visa tai — jų nuosavybė.

Galop jie nužygiavo prie trobesių ir tylėdami sustojo priešais namo duris. Namas irgi priklausė jiems, tačiau eiti į vidų jie nesiryžo. Bet netrukus Snieguolis su Napoleonu, stumtelėję pečiais, atvėrė duris, ir gyvuliai vorele suėjo į namą, kuo atsargiausiai statydami kojas iš baimės padaryti kokią žalą. Jie tipeno iš kambario į kambarį, nedrįsdami garsiau ištarti žodį ir su pagarbia baime žvelgdami į tą neapsakomą prabangą — plunksnų patalus, veidrodžius, ašutinę sofą, Briuselio kilimą, karalienės Viktorijos litografiją, kabančią svetainėje virš židinio. Jau lipdami laiptais atgal gyvuliai apsižiūrėjo, kad kažkur dingo Molė. Ji buvo rasta miegamajame, kvailai besistaipanti prieš veidrodį, prisidėjusi prie kaklo žydrą kaspiną iš ponios Džons stalčiaus. Griežtai pabarę, gyvuliai Molę išsivedė. Virtuvėje kabėję kumpiai buvo išnešti į lauką palaidoti, o priemenėje stovėjusią alaus statinę Dobilas pralaužė kanopos smūgiu, — šiaip daugiau nieko troboje jie nelietė. Čia pat gyvuliai vieningai priėmė rezoliuciją, kad namas turi būti išsaugotas kaip muziejus ir kad joks gyvulys jame niekada negyvens.

Po pusryčių Napoleonas ir Snieguolis vėl visus sukvietė.

— Draugai, — pasakė jiems Snieguolis, — dabar yra pusė Septynių, mūsų laukia ilga darbo diena. Šiandien pradedame šienapjūtę. Tačiau, prieš kimbant į darbą, reikia sutvarkyti vieną reikalą.

Čia visi sužinojo, kad kiaulės, aptikusios šiukšlyne seną Džonso vaikų elementorių, per pastaruosius tris mėnesius pramoko skaityti ir rašyti. Napoleonas paliepė atnešti kibirėlį baltų ir juodų dažų ir pakvietė visus prie didžiųjų vartų, vedančių į vieškelį. Ten Snieguolis, kaip geriausiai rašantis, suėmė priekinėm kojom teptuką ir užtepė užrašą SENDVARIO FERMA ant viršutinio vartų skersinio, o vietoj jo išvedžiojo: GYVULIŲ ŪKIS. Šitaip nuo šiol turėjo vadintis senoji ferma. Atlikę šį darbą, gyvuliai sugrįžo prie trobesių. Tuomet Napoleonas ir Snieguolis liepė atnešti kopėčias ir atremti jas į galinę didžiojo kluono sieną. Juodu paaiškino visiems, kad per tuos tris mėnesius kiaulėms pavykę Gyvulizmo principus sutraukti į Septynetą Priesakų. Tie Priesakai būsią užrašyti ant sienos, kaip amžinas ir nekintamas įstatymas, kurio nuo šiol privalėsiantys laikytis visi ūkio gyvuliai. Vargais negalais (juk nelengva kiaulei išsilaikyti ant kopėčių) Snieguolis užsikeberiojo į viršų ir ėmėsi darbo; Spieglys su dažų kibirėliu įsitaisė keliom pakopom žemiau. Didelėm baltom raidėm, įžiūrimom net už trisdešimties žingsnių, Snieguolis ant dervuotos sienos užrašė: