Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Tuo tarpu į skaitymo bei rašymo būrelius gyvuliai veržte veržėsi. Rudenį beveik visi ūkio gyventojai jau buvo pakenčiamai raštingi.

Iš visų geriausiai skaitymą ir rašymą perprato kiaulės. Šunys neblogai pramoko raides, tačiau nenorėjo nieko skaityti, išskyrus Septynetą Priesakų. Ožka Murielė skaitė šiek tiek geriau už šunis ir dažną vakarą netgi garsiai paskiemenuodavo kitiems iš laikraščio skiaučių, rastų šiukšlyne. Benjaminas prapruso ne prasčiau už kiaules, tačiau stengėsi to neparodyti. Kiek žinau, tvirtino jis, nėra nieko, ką būtų verta skaityti. Kamanė išmoko visas abėcėlės raides, bet niekaip nepajėgė iš jų sudėlioti žodžių, o Dobilas įstrigo ties D. Didžiule savo kanopa jis, būdavo, išbraižo dulkėse A, B, C ir D, o paskui, suskliaudęs ausis, įsistebeilija į tas keturias raides ir, kartkarčiais vis papurtydamas galvą, iš visų jėgų mėgina prisiminti, kas gi toliau, bet taip ir neprisimena. Tiesa, porą sykių jis buvo išmokęs ir E, F, G bei H, tačiau bemat paaiškėdavo, jog per tą laiką, kol dėjosi jas į galvą, iš atminties iškrito pirmosios. Galop Dobilas nusprendė pasitenkinsiąs keturiomis ir, norėdamas įtvirtinti žinias, bent kartą per dieną parašydavo jas kanopa. Molė griežtai atsisakė mokytis visas raides: jai pakako vien tų, iš kurių sudarytas jos vardas. Dailiai sudėliojusi jį iš vytelių ir papuošusi gėlėmis, Molė vaikščiodavo aplinkui ir niekaip negalėdavo atsigėrėti.

Iš visų kitų gyvulių niekas neįstengė išmokti daugiau kaip vieną raidę. Taip pat paaiškėjo, kad kvailesnieji, tokie kaip avys, vištos ir antys, nesugebėjo įsiminti netgi Septyneto Priesakų. Ilgai svarstęs, ką daryti, Snieguolis galiausiai paskelbė, jog iš esmės Priesakus galima sutraukti į kokį vieną šūkį, kad ir į tokį: „Keturios kojos — gerai, dvi kojos — blogai“. Jis puikiai išreiškiąs Gyvulizmo principus, pridūrė Snieguolis. Visur kur juo besivadovaudamas, gyvulys bus apsaugotas nuo žmogaus įtakos. Paukščiai buvo bepradedą protestuoti, nes laikė save dvikojais, bet Snieguolis įrodė jiems, kad taip iš tikrųjų nėra.

— Paukščio sparnas, draugai, — paaiškino jis, — tai judėjimo, o ne manipuliavimo organas. Todėl į jį reikėtų žiūrėti kaip į koją. Tuo tarpu žmogus skiriasi tuo, kad turi ranką — instrumentą, kuriuo ir krečia visas savo kiaulystes.

Kai kurių žodžių paukščiai nesuprato, tačiau Snieguolio aiškinimą priėmė, ir visi paklusnesnieji gyviai ėmėsi mokytis naujojo šūkio atmintinai. Ant galinės kluono sienos, virš Septyneto Priesakų, dar didesnėmis raidėmis Snieguolis užrašė: KETURIOS KOJOS — GERAI, DVI KOJOS — BLOGAI. Įsidėjusios tą šūkį į galvas, avys didžiai jį pamėgo ir neretai, drybsodamos ganykloje, choru užbliaudavo: „Keturios kojos — gerai, dvi kojos — blogai! Keturios kojos — gerai, dvi kojos — blogai!“; jos nepailsdamos galėdavo šitaip bliauti ištisas valandas.

Napoleonas Snieguolio komitetais nesidomėjo. Pasak jo, auklėti jaunimą kur kas svarbiau, negu mėginti pakeisti suaugusius. Taip atsitiko, kad Džesė ir Čilė netrukus po šienapjūtės apsivaikavo — į pasaulį atėjo devyni sveiki šunyčiai. Vos tik jie nujunko nuo motinų, Napoleonas juos pasiėmė sau, pareiškęs, kad nori pats juos auklėti. Jis sunešė jauniklius ant aukšto, į kurį tebuvo galima užlipti kopėčiomis iš pakinktinės, ir laikė atskyręs nuo visų, tad ūkio gyventojai netrukus apie juos ir pamiršo.

Nežinia kur dingstančio pieno paslaptis greit paaiškėjo. Pasirodo, kiekvieną mielą dieną juo buvo skaninamas kiaulių jovalas. Kai sunoko ankstyvieji obuoliai, sodo žolę nusėjo krituoliai. Gyvuliams atrodė savaime suprantama, kad obuoliai bus skirstomi po lygiai; tačiau vieną dieną buvo gautas įsakymas visus krituolius surinkti ir sunešti į štabą kiaulėms. Dėl to kai kurie mėgino niurnėti, bet veltui. Dėl obuolių kiaulės laikėsi vieningos nuomonės — sutarė netgi Napoleonas su Snieguolių. Spieglys buvo pasiųstas išaiškinti visiems dalyko esmę.

— Draugai! — suspiegė jis. — Tikiuosi, jūs nemanote, kad mes, kiaulės, elgiamės savanaudiškai ar siekiame kokių privilegijų. Atvirai kalbant, daugelis iš mūsų netgi nemėgsta pieno ir obuolių. Aš ir pats jų nemėgstu. Skirdami juos sau, mes turime tik vieną tikslą — išsaugoti savo sveikatą. Piene ir obuoliuose (tai įrodyta Mokslo, draugai) esama medžiagų, kurios tiesiog būtinos kiaulių jėgoms palaikyti. Mes, kiaulės, — protinio fronto darbininkės. Ant mūsų pečių gula visa organizavimo ir vadovavimo ūkiui našta. Dieną ir naktį mes rūpinamės jūsų gerove. Tai jūsų labui mes geriame tą pieną ir valgome tuos obuolius. Ar žinote, kas nutiktų, jei kiaulės staiga nustotų eiti pareigas? Sugrįžtų Džonsas! Taip, taip, sugrįžtų Džonsas! Nejaugi, draugai, — kone gailiai sužviegė jis, straksėdamas į šalis ir iš visų jėgų vizgindamas uodegigalį, — nejaugi tarp jūsų yra tokių, kurie nori, kad sugrįžtų Džonsas?

Dėl ko kito gyvuliai gal ir būtų dvejoję, tačiau vieną dalyką visi žinojo tvirtai — jie nenori, kad Džonsas sugrįžtų. Ir kai Spieglys šitaip užbaigė kalbą, jiems nebeliko ką ir sakyti. Geros kiaulių sveikatos svarba buvo perdėm akivaizdi. Taigi be tolesnių ginčų buvo sutarta, kad pienas ir krituoliai obuoliai (paskui — ir didžiuma prinokusių) atiteksią kiaulėms.

4

Į vasaros pabaigą žinios apie tai, kas nutiko Gyvulių Ūkyje, jau buvo aplėkusios pusę grafystės. Napoleonas su Snieguolių kasdien išsiųsdavo pulkus balandžių, davę jiems užduotį sukiotis kaimyninėse fermose, pasakoti gyvuliams apie Sukilimą, mokyti juos „Anglų žvėrių“ melodijos.

Tuo tarpu Džonsas per dienas kiurksojo Vilingdone, „Raudonojo liūto“ alinėje, guosdamasis visiems, kas sutikdavo klausyti, siaubinga neteisybe, kurią jam ištaisė gauja nenaudėlių gyvulių, pavariusių jį iš ūkio. Kiti fermeriai, aišku, Džonsą užjautė, tačiau padėti, bent iš pradžių, ne ką tepadėjo. O širdyje kiekvienas iš jų rezgė planus, kaip čia pasipelnius iš Džonso nelaimės. Dar gerai, kad savininkai dviejų, su Gyvulių Ūkiu bendrą ribą turinčių fermų nesugyveno tarpusavyje. Viena iš jų, Foksvudas, — didžiulė senamadiška ferma, — buvo labai apleista, bebaigianti užželti mišku, su nualintom ganyklom ir gėdingai iškrypusiom tvorom. Jos savininkas Pilkingtonas, nerūpestingas kaip tikras džentelmenas, kiauras dienas praleisdavo, nelygu sezonas, žvejodamas arba medžiodamas. Kita ferma, Pinčfildas, buvo mažesnė ir kur kas geriau prižiūrima. Ji priklausė apsukriam, kieto sprando žmogėnui, pavarde Fredrikas, kuris amžinai su kuo nors bylinėdavosi ir garsėjo kaip baisus šykštuolis. Abudu fermeriai taip nemėgo vienas kito, kad nebūtų radę bendros kalbos netgi ištikus mirtinam pavojui.

Tačiau tiek vieną, tiek kitą sukilimas kaimynystėje didžiai išgąsdino, ir jie abu ėmė rūpintis, kad jų gyvulių neužkrėstų svetimos idėjos. Iš pradžių jie mėgino užjuokti mintį, kad gyvuliai patys galį valdyti ūkį. Per dvi savaites bus baigta, tvirtino jie ir skleidė gandus, kad Sendvario fermoje (jie atkakliai vadino ją senuoju vardu, atsisakydami pripažinti naująjį) gyvuliai be paliovos riejasi ir baigia išdvėsti badu. Vėliau, kai pasidarė neįmanoma nuslėpti, kad niekas ten badu nedvesia, Fredrikas su Pilkingtonu užtraukė kitą dainelę: esą Gyvulių Ūkyje dedasi baisūs dalykai — klesti kanibalizmas, kankinama iki raudonumo įkaitintomis pasagomis, patelės paverstos bendra nuosavybe. Štai kas iš to išeina, štai tau maištauti prieš Gamtos dėsnius, kalbėjo Fredrikas ir Pilkingtonas.

Tačiau tikinčių tokiomis pasakomis buvo nedaug. Gandai apie nuostabų ūkį, iš kurio gyvuliai išvarę žmones ir dabar tvarkosi patys, sklido toliau, vis miglotesni, vis labiau iškraipyti, ir tais metais per kraštą nuvilnijo maištų banga. Visuomet klusnūs buliai staiga pašėlo, avys griovė užtvaras ir niokojo dobilus, karvės spardė kibirus, žirgai sustodavo kaip įbesti priešais kliūtis ir mesdavo iš balno raitelius. Negana to, per neįtikėtinai trumpą laiką visur išplito „Anglų žvėrių“ melodija ir net žodžiai. Žmonės, girdėdami šią dainą, nesitvėrė iš įniršio, nors šiaip stengėsi nuduoti, kad ji jiems kelianti juoką. Gyvuliai yra gyvuliai, šnekėjo jie, bet vis tiek keista, kaip jie gali dainuoti tokius niekus. Gyvulys, sugautas dainuojant, būdavo čia pat nuplakamas botagu. Tačiau visus užčiaupti buvo neįmanoma. Strazdai švilpiniavo ją krūmuose, balandžiai ulbėjo ją guobose, ji smelkėsi į kalvės žvangesį ir bažnyčios varpų gausmą. Klausydamiesi jos, žmonės slapčiomis drebino kinkas, nes jiems rodėsi, kad girdi savo būsimosios žūties pranašystę.