Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

SEPTYNETAS PRIESAKŲ

1. Kas vaikšto dviem kojom, tas priešas.

2. Kas vaikšto keturiom arba turi sparnus, tas draugas.

3. Gyvuliai nevilki drabužių.

4. Gyvuliai nemiega lovoje.

5. Gyvuliai negeria alkoholio.

6. Gyvuliai nežudo vienas kito.

7. Visi gyvuliai lygūs.

Parašyta buvo dailiai, nieko neprikiši, ir beveik be klaidų, tik vietoj „draugas“ išvedžiota „drugas“, o viena S raidė apsukta į priešingą pusę. Snieguolis perskaitė Priesakus balsu, nes dauguma skaityti juk nemokėjo. Gyvuliai pritariamai palinkčiojo, o galvotesnieji išsyk ėmė mokytis Priesakus atmintinai.

— O dabar, draugai, — galiausiai sušuko Sniegkolis, mesdamas šalin teptuką, — į lankas! Tegul tai bus mūsų garbės reikalas suvežti šieną greičiau, negu suveždavo Džonsas su savo bernais!

Bet tą akimirką trys karvės, jau senokai kažko nerimavusios, ėmė garsiai mykti. Jos ištisą parą buvo nemelžtos, išpampę jų tešmenys sprogte sprogo. Kiek pamąsčiusios, kiaulės liepė atnešti kibirus ir gana sėkmingai atliko melžėjų vaidmenį, — mat jų galūnės neblogai tiko tokiam reikalui. Po valandėlės kieme putojo penki kibirai riebaus pieno, į kurį daugelis gyvulių žvelgė didžiai susidomėję.

— Kur dėsim tą pieną? — paklausė kažkas.

— Džonsas retkarčiais šliukštelėdavo lašą ir į mūsų lesalą, — prisiminė kažkuri iš vištų.

— Pienu mes pasirūpinsim, draugai! — sušuko Napoleonas, atsistodamas priešais kibirus. — Nesukit dėl to sau galvos. Kur kas svarbiau yra šienas. Draugas Snieguolis jus ves. Kiek vėliau prie jūsų prisidėsiu ir aš. Pirmyn, draugai! Sienas laukia mūsų.

Taigi gyvuliai išžygiavo į laukus ir sugrįžo tik vėlai vakare. Tada ir buvo pastebėta, kad tie penki kibirai pieno kažkur dingę.

3

Kaip sunkiai jie triūsė, kaip prakaitavo, kol sudorojo Visą šieną! Tačiau jų pastangos nenuėjo vėjais, nes prisipjovė jo netgi daugiau negu tikėjosi.

Darbas buvo alinantis, mat padargai, pritaikyti žmonėms, netiko gyvuliams — juk ne kiekvienas pajėgė atsistoti ant užpakalinių kojų, ir tai nepaprastai trikdė spartą. Laimė, kiaulėms nuovokos netrūko — pasukusios galvas, jos visuomet rasdavo kokią išeitį. O jeigu kalbėsime apie arklius, tai jiems buvo pažįstamas kiekvienas lauko lopinėlis ir jie kur kas geriau už Džonsą ir jo šeimynykščius išmanė, kaip pjauti ar grėbti. Pačios kiaulės dirbti nedirbo, užtat vadovavo ir prižiūrėjo kitus. Visiškai suprantama, kad joms, kaip daugiau nutuokiančioms, ir turėjo tekti vadovavimo našta. Dobilas su Kamane, įsikinkę į šienpjovę ar arklinį grėblį (nei žąslų, nei vadelių, žinoma, nereikėjo), be atvangos kinkavo ratu aplink pievą, o jiems iš paskos sekė kiaulė, šūkčiodama čia „Nuo, draugai!“, čia „Tpru, draugai!“. Darbavosi netgi patys menkiausi padarai — kas vartė šieną, kas grėbstė, kas krovė į kupetas. Antys, vištos — ir tos kiauras dienas, kepinamos saulės, cipnojo pirmyn ir atgal su kuokšteliais šieno snapuose. Galop jie užbaigė šienapjūtę dviem dienom greičiau, negu paprastai užtrukdavo Džonsas. To negana — tiek šieno, kiek šįkart, ūkis dar niekuomet nebuvo suvežęs. Laukuose nepaliko nė šapo — akylos vištos ir antys surankiojo kiekvieną nudrikusį šiaudigalį. Ir niekas iš dirbusiųjų nepavogė daugiau nei po vieną gniūžtę.

Visą Vasarą darbas ūkyje ėjo kaip iš pypkės. Gyvuliai nė sapnuoti nesapnavo, kad kada nors bus tokie laimingi. Kiekvienas nurytas kąsnis jiems teikė neprilygstamą malonumą, nes tas kąsnis iš tiesų buvo jų — pačių ir patiems augintas, o ne numestas šykštūno šeimininko. Išvarius dvikojus parazitus, atsirado daugiau maisto. Atsirado ir daugiau laisvo laiko, nors ne visiems darbams pakako įgūdžių. Jiems teko įveikti daugybę sunkumų — pavyzdžiui, rudenį, kai suvežę javus, turėjo senoviškai juos minti ir patys išpūsti pelus, nes kuliamosios ūkyje nebuvo, — tačiau kiaulių nuovoka ir stangrūs Dobilo raumenys vis padėdavo išbristi iš visų vargų. Dobilu apskritai visi negalėjo atsižavėti. Ir Džonso laikais jis buvo uolus darbininkas, o dabar dirbo už tris; tarpais netgi atrodydavo, kad visi ūkio darbai užgulę ant jo galingų pečių. Nuo ryto iki vakaro jis nepaliaudamas plušėjo — ir visuomet ten, kur sunkiausia. Susitaręs su gaidžiu, kad pažadintų, jis savo noru keldavosi pusvalandžiu anksčiau, nuveikdavo neatidėliotinus darbus, o jau paskui stodavo į gretą drauge su visais. Kiekvieną sykį, kai iškildavo koks nesklandumas ar kliūtis, jis sakydavo sau: „Dirbsiu dar atkakliau!“ Toks buvo jo šūkis.

Visi stengėsi kas kiek išgalėdamas. Antys su vištom, pavyzdžiui, per javapjūtę surinko penkis saikus į dirvą pribirusių grūdų. Niekas nevogė, niekas neniurnėjo dėl davinio, rietenos, pagieža ir pavydas, anksčiau kasdieniai gyvenimo palydovai, bemaž išnyko. Niekas nevengė darbo — tikriau, beveik niekas. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad Molė retai rytais laiku atsikeldavo ir ne sykį net anksčiau baigdavo darbą, pasiteisinusi, jog jai į kanopą įstrigęs akmenukas. Stebino ir keistokas katės elgesys. Labai greitai buvo pastebėta, kad prireikus jos niekas negali rasti. Ji prapuldavo ištisom valandom ir pasirodydavo, kaip niekur nieko, tik per valgymo pertraukas arba vakare, kai darbo diena jau būdavo pasibaigusi. Tačiau jos priežastys visuomet būdavo tokios rimtos ir ji taip meiliai murkdavo, kad niekam ir į galvą nešaudavo suabejoti jos dorais ketinimais. Senasis asilas Benjaminas po Sukilimo beveik nepasikeitė. Jis ir toliau dirbo kaip dirbęs Džonso laikais — niekur neskubėdamas, bet ir prie papildomų darbų nepuldamas. Savo nuomonės apie Sukilimą ir jo pasekmes niekam nedėstydavo. Paklaustas, ar išvijus Džonsą jis nesijaučia laimingesnis, Benjaminas burbtelėdavo: „Asilai gyvena ilgai. Niekas iš jūsų dar nėra matęs mirusio asilo“, ir smalsauto jai gaudavo pasitenkinti tokiu paslaptingu atsakymu.

Sekmadieniais gyvuliai ilsėdavosi. Papusryčiavę valanda vėliau nei paprastai, jie rinkdavosi į ceremoniją, kuri buvo rengiama kiekvieną savaitę. Pirmiausia jie pakeldavo savo vėliavą. Snieguolis pakinktinėje rado seną žalią Džonso pačios staltiesę ir ant jos baltais dažais nupiešė kanopą ir ragą; toji staltiesė ir buvo keliama sode kiekvieno sekmadienio rytą. Žalia vėliavos spalva, kaip aiškino Snieguolis, reiškia žaliuosius Anglijos laukus, o kanopa su ragu — busimąją Gyvulių Respubliką, susikursiančią galutinai nuvertus žmonių giminės valdžią. Pakėlę vėliavą, gyvuliai sugužėdavo į kluoną, kur vykdavo visuotinis susirinkimas, vadinamas Sueiga. Jos metu būdavo planuojami kitos savaitės darbai, svarstomos ir priimamos rezoliucijos. Rezoliucijas visuomet siūlydavo kiaulius. Visi kiti mokėjo tik balsuoti, o savo rezoliucijų nekaip neįstengdavo sugalvoti. Diskusijose kur kas aktyviau už kitus dalyvaudavo Napoleonas su Snieguolių. Tačiau buvo pastebėta, kad jiedu niekaip nesutaria: jeigu anas ką nors pasiūlo, tai kitas tuoj šoka siūlyti priešingai, netgi tuomet, kai buvo nutarta nedidelę pievelę už sodo paversti poilsio namais tiems, kurie nebepajėgia dirbti, — atrodytų, ginčams čia visai nėra pamato, — kilo audringi debatai dėl to, kokį pensijos amžių nustatyti kiekvienai gyvūnų klasei. Sueiga visuomet užsibaigdavo „Anglų žvėrimis“, o jau popiet būdavo galima ilsėtis kiek širdis geidžia.

Pakinktinėje kiaulės įsirengė štabą. Čia jos, prisinešusios iš trobos knygų, vakarais mokėsi kalviauti, dailidžiauti ir kitų reikalingų amatų. Be to, Snieguolis pradėjo telkti gyvulius į vadinamuosius Gyvulių Komitetus. Šio darbo jis ėmėsi itin karštai: vištas subūrė į Kiaušinių Dėjimo Komitetą, karves — į Svarių Uodegų Sąjungą, avis — į Kovos už Baltesnę Vilną Draugiją, įkūrė Laukinių Draugų Perauklėjimo Komitetą (jo veiklos tikslas — prijaukinti žiurkes ir triušius) ir dar daugybę kitų komitetų, neminint rašymo bei skaitymo būrelių. Atvirai šnekant, visi šie komitetai pasisekimo neturėjo. Pavyzdžiui, labai greit sužlugo bandymas prijaukinti laukinius padarus, kurie visiškai nesistengė atsikratyti senų įpročių, o mėginant paveikti gerumu, egoistiškai tuo naudodavosi. Katė įstojo į Perauklėjimo Komitetą ir kelias dienas buvo labai aktyvi. Ją matė tupinčią ant stogo ir šnekinančią žvirblius, apdairiai vaikštinėjančius kiek atokiau. Katė įtikinėjo juos, kad visi gyviai dabar yra draugai ir kad bet kuris žvirblis panorėjęs gali striktelėti jai ant letenos, bet žvirbliai kažkodėl artyn nėjo.