Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Ilgojoje ganykloje, ne per toliausiai nuo sodybos, pūpsojo kalva — aukščiausia vieta ūkyje. Ištyręs jos gruntą, Snieguolis pareiškė, jog tai pati tinkamiausia vieta vėjo malūnui, kuris galėtų sukti dinamą ir aprūpintų ūkį elektros energija. Elektra apšviestų tvartus, šildytų juos žiemą, varytų skritulinį pjūklą, šiaudapjovę, runkelių kapoklę ir elektrinę melžimo mašiną. Gyvuliai apie tokius stebuklus girdėjo pirmą sykį (ūkis buvo atsilikęs, turėjo tik pačius primityviausius padargus), todėl išsižioję klausėsi, kai Snieguolis jiems pasakojo apie fantastiškas mašinas, kurios dirbsiančios visus ūkio darbus, o jie tuo tarpu galėsią ramiai ganytis arba lavinti protą skaitydami bei diskutuodami.

Per keletą savaičių vėjo malūno projektas buvo parengtas. Didžiuma mechanizmo detalių buvo nusižiūrėta iš trijų Džonso knygų: „Tūkstantis patarimų šeimininkui“, „Būki savo namo mūrininkas“ ir „Elektros pradžiamokslis“. Pašiūrėje, kurioje anksčiau buvo inkubatoriai, — ten lygios medinės grindys, ant jų patogu braižyti, — Snieguolis įsirengė kabinetą ir prakiurksodavo jame valandų valandas. Akmenukais prislėgęs knygų puslapius, į kanopą įsispraudęs gabalėlį kreidos, jis guviai šmirinėjo iš kampo į kampą, brėždamas vieną liniją po kitos ir iš susijaudinimo tyliai kriukčiodamas. Palengva tos linijos virto painiu svertų ir krumpliaračių raizginiu, užėmusiu daugiau kaip pusę grindų; kitiems gyvuliams jis buvo visiškai nesuprantamas, tačiau atrodė įspūdingai. Bent sykį per dieną jie ateidavo pasigrožėti Snieguolio brėžiniu. Ateidavo netgi vištos su ančiukais ir prižiūrėdavo viena kitą, kad kuri neišmindžiotų kreidos brūkšnių. Vien Napoleonas laikėsi nuošalėje, mat nuo pat pradžios buvo pasiskelbęs malūno priešininku. Tačiau vieną gražią dieną jis nelauktai apsilankė pašiūrėje. Iš lėto sunkiu žingsniu apėjo Snieguolio brėžinį, prikišęs šnipą ištyrinėjo kiekvieną smulkmeną, pauostinėjo, valandėlę pamąstė, kreiva akimi skersuodamas į projektą, paskui staiga pakėlė koją, paleido ant brėžinio čiurkšlę ir išėjo netaręs nė žodžio.

Malūno klausimas perskėlė ūkį į dvi nesutaikomas stovyklas. Snieguolis neneigė, kad jį pastatyti būtų be galo sunku. Reikėtų prinešti akmenų, sumūryti iš jų sienas, reikėtų sukalti sparnus, reikėtų gauti dinamą ir laidų. (Kaip jų prasimanyti, Snieguolis nesakė.) Tačiau, jo nuomone, visa tai būtų galima padaryti per metus. O jau tada, skelbė jis, tiek susitaupytų darbo, kad gyvuliams tereikėtų dirbti tris dienas per savaitę. Tuo tarpu Napoleonas ginčijosi, kad šiuo metu svarbiausia yra padidinti maisto gamybą ir kad eikvodami laiką malūnui jie visi išmirsią badu. Taigi susibūrė dvi frakcijos: vieną vienijo šūkis „Balsuokite už Snieguolį ir trijų dienų darbo savaitę“, kita — „Balsuokite už Napoleoną ir maisto programą“. Vienintelis Benjaminas nesidėjo nei prie vienų, nei prie kitų. Jis netikėjo, kad pagausės maisto, netikėjo, kad vėjo malūnas sumažins darbo. Su malūnu ar be malūno, kalbėjo jis, gyvenimas ir toliau liksiąs toks, koks buvęs — tai yra blogas.

Be ginčų dėl malūno, buvo iškilęs ir ūkio gynybos klausimas. Visi puikiai suprato, kad nors ir pralaimėję Mūšį prie Tvarto, žmonės gali dar sykį — ir ryžtingiau — mėginti atkovoti fermą, idant sugrąžintų Džonso viešpatavimą. Juo labiau kad žinia apie jų nesėkmę plačiai pasklido po apylinkes ir kaimyninių ūkių gyvuliai darėsi vis neramesni. Snieguolis su Napoleonu ir čia nerado bendros kalbos. Napoleono galva, gyvuliams reikėjo skubiai ieškoti ginklų ir pratintis juos vartoti. Snieguolis siūlė siųsti į visas puses kuo daugiau balandžių ir kurstyti gyvulių maištus kitose fermose. Vienas tvirtino, kad nepajėgdami apsiginti jie pasmerkti žūti, kitas teigė, kad jeigu visur kils maištai, gintis nebebūsią nuo ko. Gyvuliai klausėsi vieno, klausėsi kito ir niekaip negalėjo apsispręsti, kuris iš jųdviejų teisus; jie visuomet buvo linkę pritarti tam, kuris tą akimirką juos įtikinėdavo.

Galiausiai atėjo diena, kai Snieguolis baigė braižyti. Artimiausio sekmadienio Sueigoje gyvuliai turėjo balsuoti, imtis ar nesiimti malūno statybos. Visiems susirinkus didžiajame kluone, Snieguolis išėjo į priekį ir, tarpais bliūvaujant avims, išdėstė savo sumetimus, dėl kurių jis ragina statyti vėjo malūną. Po jo pakilo kalbėti Napoleonas. Labai ramiai pareiškęs, kad malūnas — tai gryna nesąmonė ir kad jis niekam nesiūląs balsuoti už, Napoleonas atsisėdo; jis tekalbėjo vos pusę minutės — rodės, jam visai nerūpi, kokį įspūdį padarys jo žodžiai. Tuomet vėl pašoko Snieguolis ir, perrėkdamas avis, vėl pradėjusias bliauti, ėmėsi karštai agituoti už malūną. Iki šiol gyvulių simpatijos buvo pasidalijusios apylygiai, tačiau iškalbingasis Snieguolis kaipmat palenkė jas į savo pusę. Vaizdžiais sakiniais jis piešė ūkio ateitį — kokia ji būtų, jei gyvuliai nusimestų nemielo darbo naštą. Snieguolį fantazija jau buvo nunešusi toli nuo šiaudapjovių ar ropių kapoklių. Elektra, kalbėjo jis, galėtų sukti kuliamąsias, traukti plūgus ir akėčias, pjauti žolę, kirsti javus, rišti pėdus, be to, kiekvienas tvartas turėtų šviesą, karštą ir šaltą vandenį, būtų šildomas. Snieguoliui baigus, niekas jau neabejojo, už ką bus atiduota balsų dauguma. Tačiau tą akimirką atsistojo Napoleonas ir, keistai sušnairavęs į Snieguolį, žvygtelėjo taip šaižiai, kaip dar niekas nebuvo girdėjęs.

Tuoj pat lauke pasigirdo baisus lojimas, ir devyni milžiniško dydžio šunys su antkakliais, kaustytais žalvariu, įsiveržė į kluoną. Jie puolė tiesiai prie Snieguolio, ir šis vos išvengė kaukšinčių dantų, akimirksniu pašokęs ant kojų ir sprukęs pro duris. Šunys išsivijo jį į lauką. Iš nuostabos ir išgąsčio netekę žado gyvuliai išvirto pro duris žiūrėti, kuo baigsis gaudynės. Snieguolis dūmė ilgąja ganykla vieškelio link. Jis skuto kiek kiaulė gali įkabinti, bet šunys lipo jam ant kulnų. Staiga jis suklupo, ir jau atrodė, kad bus sugriebtas, tačiau mikliai pašokęs nuskuodė taip greitai, kaip niekada gyvenime turbūt nebuvo skuodęs. Bet šunys netrukus vėl jį prisivijo. Vienas iš jų buvo benutveriąs Snieguolį, už uodegos, tačiau šis laiku ją vikstelėjo ir, sukaupęs paskutines jėgas, suskubo šmurkštelėti pro plyšį tvoroje akimirka anksčiau, negu į ją atsitrenkė šunys. Nuo to laiko niekas daugiau jo nematė.

Iš siaubo pritilę gyvuliai sukiūtino atgal į kluoną. Netrukus parlėkė ir šunys. Iš pradžių niekas negalėjo suprasti, iš kur tie padarai atsirado, bet veikiai paslaptis išaiškėjo: tai buvo tie patys šuniukai, kuriuos Napoleonas kadaise paėmė iš motinų ir slapčia auklėjo. Nors dar ne visai suaugę, jie jau buvo didžiuliai ir atrodė nuožmūs it vilkai. Nuo Napoleono jie nesitraukė nė per žingsnį. Buvo pastebėta, kad uodegas jam vizgina taip pat, kaip kiti šunys anksčiau vizgindavo fermeriui Džonsui.

Napoleonas drauge su šunimis užsiropštė ant pakylos, nuo kurios Majoras kadaise sakė savo kalbą. Nuo šiol sekmadieninės Sueigos atšaukiamos, pareiškė jis. Jos neduodančios jokios naudos, tai — tuščias laiko gaišinimas. Ateityje visus ūkio reikalus spręs tam tikras kiaulių komitetas, kuriam pirmininkausiąs jis pats. Komitetas posėdžiausiąs uždarai ir po to paskelbsiąs savo nutarimus visiems. Sekmadienių rytais gyvuliai ir toliau rinksis pakelti vėliavą, sudainuoti „Anglų žvėris“ ir išklausyti nurodymų kitai savaitei, tačiau jokių diskusijų daugiau nebebūsią.

Nors gyvuliai dar nebuvo atsipeikėję nuo Snieguolio gaudynių, toks pareiškimas sukėlė jų nepasitenkinimą. Kai kurie net būtų protestavę, bet nerado reikiamų žodžių. Netgi Dobilą buvo apėmęs neaiškus nerimas. Jis pastatė ausis ir kelissyk papurtė galvą, stengdamasis surikiuoti mintis, tačiau taip ir nesugalvojo, ką pasakyti. Kiaulės buvo žodingesnės. Keturi peniukšliai pirmoje eilėje nepritariamai sužvigo ir pašokę ant kojų puolė vienas per kitą kalbėti. Bet tuo metu grėsmingai suurzgė šunys, tupintys aplink Napoleoną, ir kiaulės kaipmat nuščiuvo. Staiga avys kurtinamai užbliovė „Keturios kojos — gerai, dvi kojos — blogai!“ ir nenutilo kone ketvirtį valandos, užkirsdamos kelią tolesnėms diskusijoms.