Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Ankstų spalį, kai javai jau buvo nuimti, suvežti ir bemaž iškulti, į sodybą sykį atšvilpė būrys baisiausiai susijaudinusių balandžių. Jie pranešė, kad Džonsas su savo žmonėmis, pasitelkęs dar šešetą iš Foksvudo ir Pinčfildo, ką tik įžengė pro didžiuosius vartus ir keliuku artėja prie sodybos. Visi ginkluoti lazdomis, išskyrus Džonsą, kuris žygiuoja priekyje su šautuvu rankose. Iš visko matyti, kad jie ketina jėga atgauti fermą.

Šito jau seniai buvo tikimasi, tad gyvuliai tam tinkamai pasirengė. Gynybai vadovavo Snieguolis, kuris buvo išstudijavęs Julijaus Cezario kovų aprašymus, aptiktus Džonso kambaryje. Negaištant buvo duoti įsakymai, ir po akimirkos visi gyvuliai jau stovėjo savo postuose.

Žmonėms priėjus artėliau, Snieguolis surengė pirmąjį antpuolį. Visi balandžiai, kiek tik jų gyveno ūkyje — gal kokie trisdešimt penki, — ėmė lakioti virš puolikų ir iš vidutinio aukščio dergti jiems ant galvų; vyrams besidangstant nuo oro pavojaus, išpuolė už gyvatvorės tūnojusios žąsys ir įsikirto snapais jiems į blauzdas. Suprantama, tai tebuvo nedidelė karinė gudrybė, kuria siekta sukelti šiokį tokį sąmyšį priešo gretose, ir vyrai lazdomis lengvai atsimušė nuo žąsų. Tuomet Snieguolis surengė antrąją ataką. Murielė, Benjaminas ir visos avys, vedamos paties Snieguolio, išlėkė į mūšio lauką, apspito Džonso vyrus ir ėmė juos iš visų pusių kaktomis ir ragais bakinti, o Benjaminas, atsisukęs užpakaliu, — spardyti savo nedidukėmis kanopomis. Tačiau ir šį sykį lazdos bei kaustyti batai ėmė viršų, tad netrukus, Snieguoliui suspigus (tai buvo sutartas ženklas trauktis), gyvuliai apsisuko ir pro vartelius spruko atgal į kiemą.

Džonso vyrai triumfavo. Manydami, kad priešai bėga, jie urmu puolė iš paskos. Snieguolis to ir telaukė. Kai tik žmonės atsidūrė kiemo gilumoje, trys arkliai, trys karvės ir likusios kiaulės, iki tol tūnojusios pasaloje tvarte, staiga išdygo jų užnugaryje, atkirsdamos kelią atgal. Snieguolis davė ženklą pulti ir pats visu greičiu pasileido į Džonsą. Džonsas, pamatęs jį atlekiantį, pakėlė šautuvą ir iššovė. Šratai išbrėžė Snieguoliui nugaroje kruvinus rėžius ir paguldė vieną avį. Nė akimirką nestabtelėjęs Snieguolis visu savo šimto kilogramų svoriu trenkėsi Džonsui į kojas. Džonsas susmigo į mėšlo krūvą, o šautuvas išlėkė jam iš rankų. Tačiau didžiausią siaubą žmonėms sukėlė Dobilas, kuris stojosi piestu ir žaibavo didžiulėmis geležimi kaustytomis kanopomis. Jau pirmas spyris kliudė Foksvudo arklininkui galvą ir parbloškė jį be gyvybės žymių į purvą. Tai išvydę, keli vyrai metė lazdas ir leidosi bėgti. Gyvuliai visu būriu ilgai vaikėsi juos, panikos pagautus, ratu po kiemą, badydami, spardydami ir kandžiodami. Ūkyje neliko nė vieno gyvio“ kuris nebūtų savaip jiems atkeršijęs. Netgi katė dryktelėjo nuo stogo vienam piemeniui ant kupros ir taip suleido į sprandą nagus, kad tas ėmė nesavu balsu rėkti. Galop Džonso vyrai šiaip ne taip prasmuko pro vartelius ir nudūmė vieškelio link, džiaugdamiesi, kad išneša apysveikį kailį. Taigi, neprabėgus nė menkai valandėlei nuo puolimo pradžios, jie gėdingai gavo sprukti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėję, pulkui žąsų gargsint iš paskos ir žnaibant blauzdas.

Vienas iš užpuolikų vis dėlto liko kieme. Dobilas vis baksnojo kanopa gulintį arklininką, mėgindamas atversti jį aukštielninką. Vaikinas nekrutėjo.

— Negyvas, — sielvartavo Dobilas. — Aš gi to nenorėjau. Visai pamiršau, kad esu pakaustytas. Kas dabar patikės, kad tai atsitiko netyčia?

— Šalin sentimentus, drauge! — sušuko Snieguolis, kurio žaizdos dar plūdo krauju. — Karas yra karas. Žmogus geras tik tuomet, kai negyvas.

— Niekam nenoriu atimti gyvybės, net žmogui, — kartojo Dobilas ašarų pilnomis akimis.

— O kurgi Molė? — šūktelėjo kažkas.

Ir tikrai, Molės niekur nebuvo matyti. Valandėlę visi lakstė didžiai susirūpinę; buvo baiminamasi, kad žmonės galėjo ją sužaloti ar netgi išsivesti į nelaisvę. Tačiau galop Molė buvo rasta savo garde, įkišusi galvą į šieną. Šūvio išgąsdinta, ji atlėkė čionai slėptis. Po ieškynių vėl susirinkus kieme, paaiškėjo, kad arklininkas, matyt, buvo tik pritrenktas, nes atsigavęs pabėgo.

Mūšio įaudrinti gyvuliai būriavosi kieme, triukšmingai pasakodami vienas kitam savo žygdarbių smulkmenas. Tuojau pat buvo surengtas ir improvizuotas pergalės paminėjimas. Pakėlus vėliavą ir kelissyk sugiedojus „Anglų žvėris“, buvo iškilmingai palaidota žuvusi avis, o ant jos kapo pasodinta gudobelė. Prie kapo Snieguolis pasakė trumpą kalbelę, pabrėždamas, kad kiekvienas gyvulys turi būti visuomet pasirengęs padėti galvą už Gyvulių Ūkį, jeigu prireiktų.

Gyvuliai vienu balsu nutarė įsteigti kovinį apdovanojimą — „Gyvulio Didvyrio“ I laipsnio medalį, kuris čia pat buvo įteiktas Snieguoliui ir Dobilui. Tie medaliai (iš tikrųjų tai buvo pakinktinėje rasti seni žalvariniai žvangučiai) turėjo būti nešiojami sekmadieniais ir per šventes. II laipsnio „Gyvulio Didvyrio“ vardas po mirties buvo suteiktas mūšyje kritusiai aviai.

Daug ginčų kilo dėl paties mūšio pavadinimo. Galiausiai visi sutiko vadinti jį Mūšiu prie Tvarto, nes kaip tik ten buvusi surengta pasala. Suradus purvyne Džonso ginklą, prisiminta, kad kažkur esama šovinių atsargų. Tad šautuvą buvo nutarta įtaisyti nelyginant patranką vėliavos stiebo papėdėje ir dusyk per metus saliutuoti — spalio dvyliktąją, švenčiant Mūšio prie Tvarto metines, ir Joninių dieną, švenčiant Sukilimo metines.

5

Artėjant žiemai, Molė darėsi vis neramesnė ir neramesnė. Kiekvieną mielą rytą ji vėluodavo į darbą, teisindamasi, kad pramigo, nuolat skųsdavosi paslaptingais skausmais, nors niekad — apetitu. Viena ar kita dingstimi išsisukusi nuo darbo, ji eidavo prie tvenkinio ir vėpsodavo į savo atspindį vandenyje. Tačiau apie ją sklido ir kur kas rimtesnių gandų. Kartą, kai Molė linksmai įrisnojo į kiemą, koketiškai švytuodama savo ilga uodega ir kramsnodama kuokštelį šieno, Kamanė pasivedėjo ją į šalį.

— Mole, — prabilo ji, — aš noriu labai rimtai su tavim pakalbėti. Šį rytą mačiau tave stovinčią prie gyvatvorės, skiriančios Gyvulių Ūkį nuo Foksvudo. Kitapus stovėjo vienas iš Pilkingtono žmonių. Jis... aš buvau toli, bet esu beveik tikra, kad mačiau tai... jis šnekino tave, o tu leidai jam glostyti savo nosį. Ką gi tai reiškia, Mole?

— Netiesa! Jis neglostė! Neleidau! — sušuko Molė, pradėjusį trypčioti ir kanopa kasti žemę.

— Mole! Pažvelk man į akis. Ar gali duoti garbės žodį, kad tas žmogus neglostė tau nosies?

— Tai netiesa! — dar sykį sušuko Molė, nedrįsdama pakelti akių, ir pasispardžiusi nušuoliavo į laukus.

Kamanei šovė į galvą viena mintis. Niekam nieko nesakiusi, ji nuėjo į Molės gardą ir kanopa atvertė šiaudus. Po šiaudais gulėjo gabaliukas cukraus ir pluoštelis įvairiaspalvių kaspinų.

Po trijų dienų Molė dingo. Kelias savaites nieko nebuvo apie ją girdėti, o paskui balandžiai pranešė matę ją kitame Vilingdono krašte. Ji stovėjo priešais smuklę, įkinkyta į prašmatnią, raudonai ir juodai dažytą brikelę. Į smuklininką panašus storas raudonveidis žmogėnas, mūvintis languotas kelnes ir blauzdines, glostė jai nosį ir šėrė cukrumi. Jos karčiai buvo neseniai pakirpti, o kaktą juosė skaisčiai raudonas kaspinas. Kaip pranešė balandžiai, Molė atrodė viskuo patenkinta. Nuo tol joks gyvulys nebeminėjo jos vardo.

Sausį užėjo šiurpūs orai. Įšalusi žemė pasidarė kieta it geležis, ir laukuose darbai sustojo. Užtat didžiajame kluone nuolatos vyko susirinkimai. Kiaulės energingai planavo metų darbus. Taip jau susiklostė, kad joms, kaipo neginčytinai protingesnėms už kitus, buvo patikėta spręsti visus ūkinės politikos klausimus, tiesa, jų sprendimai turėjo būti patvirtinti balsų daugumos. Šitokia tvarka būtų buvusi visiškai nebloga, jeigu ne Snieguolio ir Napoleono nuolatiniai ginčai. Tiedu kirtosi kiekviena menkiausia proga. Jeigu vienas iš jų pasiūlydavo užsėti didesnį plotą miežiais, tai kitas būtinai reikalaudavo plėsti avižų pasėlius; jeigu vienas teigdavo, kad toks ir toks laukas labai tiktų kopūstams, tai kitas pareikšdavo, kad ten neaugs niekas, nebent šakniavaisiai. Abu turėjo savo rėmėjų, tad neretai kildavo ugningi debatai. Per Sueigas Snieguolis iškalba dažnai patraukdavo į savo pusę daugumą, tuo tarpu Napoleonui geriau sekėsi verbuoti šalininkus šiokiadieniais. Ypač juo žavėjosi avys. Pastaruoju metu jos vis dažniau nei į tvorą, nei į mietą suskasdavo bliauti: „Keturios kojos — gerai, dvi kojos — blogai!“, tuo ilgam pertraukdamos Sueigas. Buvo pastebėta, kad ypač mielai jos bliauna tada, kai Snieguolio kalba ima artėti prie kulminacijos. Snieguolis, nuodugniai išstudijavęs keletą senų „Žemdirbio ir gyvulių augintojo“ numerių, buvo kupinas įvairiausių idėjų, pasiryžęs diegti naujoves. Jis mokslingai kalbėdavo apie laukų drenažą, silosą ir trąšas, sudarė sudėtingą schemą, pagal kurią visi gyvuliai turėjo lengvintis tiesiog laukuose, kaskart vis kitoje vietoje, — idant atkristų mėšlavežio vargai. Napoleonas jokių naujovių nesiūlė, tik nesiliovė tvirtinęs, kad Snieguolio išmonės nueisiančios niekais; jis, matyt, laukė savo valandos. Tačiau nė vienas jųdviejų kivirčas nesibaigė taip žiauriai, kaip istorija su vėjo malūnu.