Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Argi dabar neaišku, draugai, kad visų mūsų gyvenimo blogybių šaltinis yra Žmogaus tironija, Nusikračius Žmogaus, mūsų darbo vaisiai atitektų mums. Vos ne akimoju mes taptume turtingi ir laisvi. Ką daryti, paklausite jūs. Nagi dieną ir naktį atsidėjus rengtis kovai su žmonių valdžia! Mano priesakas jums: Sukilimas! Negaliu pasakyti, kada mes sukilsime — gal po savaitės, gal po šimtą metų, — bet tvirtai žinau — kaip žinau, kad guliu štai ant šitų šiaudų, — anksčiau ar vėliau teisybė nugalės! Įsidėkite tai į galvas, draugai, visam gyvenimui, nors ir ne kažin kiek jo belikę. O svarbiausia, perduokite šį mano priesaką tiems, kurie ateis po jūsų, kad ateities kartos pergalingai baigtų mūsų pradėtą žygį!

Ir atminkite, draugai, jūsų pasiryžimas turi būti tvirtas. Nesileiskite išmušami iš vėžių. Netikėkite, kai jums sakys, kad Žmogų ir gyvulius sieja bendri interesai, kad vienų gerovė yra kitų gerovė. Tai melas. Žmogui nerūpi niekieno kito, tik savo paties nauda. O mes, gyvuliai, būkim kaip niekad vieningi, kaip niekad susitelkę savo kovoje. Visi žmonės mums yra priešai. Visi gyvuliai — draugai.

Tą akimirką kluone kilo didžiulis šurmulys. Mat keturių stambių žiurkių išlįsta iš savo urvų ir sutūpta pasiklausyti Majoro kalbos. Kaip tik tuo metu jos buvo pastebėtos šunų ir tik žaibu nėrusios į landas spėjo išnešti sveikus kailiukus. Majoras kilstelėjo koją, prašydamas tylos.

— Draugai, — tarė jis, — šį klausimą reikia išsiaiškinti. Ar tokie laukiniai padarai, kaip žiurkės ir triušiai, yra mūsų bičiuliai ar priešai? Matyt, teks balsuoti. Siūlau susirinkimui pasvarstyti: ar žiurkės yra draugai?

Balsuota buvo nesvarsčius, ir dauguma pripažino žiurkes draugais. Prieš buvo tik keturi balsai — trijų šunų ir katės, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, balsavo tiek už, tiek prieš. Majoras kalbėjo toliau:

— Tai bemaž viskas, ką norėjau jums pasakyti. Dar sykį pakartosiu: jūsų pareiga — nepaliaujamai priešintis Žmogui ir visoms jo išmonėms. Tas kas vaikšto dviem kojom — tas priešas. Kas vaikšto keturiom arba turi sparnus — tas draugas. Ir dar: saugokimės, kad kovodami su Žmogumi, nepasidarytume į jį panašūs. Netgi įveikę, neperimkime jo ydų. Joks gyvulys niekuomet neturi gyventi troboje, miegoti lovoje, vilkėti drabužių, gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, liesti pinigų, prekiauti. Visi Žmogaus įpročiai yra blogi įpročiai. Ir, svarbiau už viską, joks gyvulys neturi teisės išnaudoti savo artimo. Silpni ar stiprūs, protingi ar kvaili, — visi mes esame broliai. Niekas neturi teisės nužudyti kito gyvulio. Visi gyvuliai yra lygūs.

O dabar, draugai, apie praėjusios nakties sapną. Sunku būtų jį visą atpasakoti. Jis buvo apie tai, kaip atrodys žemė, kai išnyks Žmogus. Tačiau svarbu kitkas: sapnas prikėlė iš užmaršties vieną dalyką. Prieš daugelį metų, kai dar buvau paršelis, mano motina ir kitos kiaulės mėgo niūniuoti vieną seną dainą, nors teprisiminė jos melodiją ir pirmuosius tris žodžius. Vaikystėje ir aš mokėjau tą melodiją, bet ji jau seniai buvo išgaravusi man iš galvos. Tačiau praeitą naktį ji sugrįžo per sapną. O svarbiausia, sugrįžo ir tos senovinės dainos žodžiai, kurie buvo išnykę iš gyvulių atminties. Aš sudainuosiu jums tą dainą, draugai. Esu jau senas, mano balsas kimtelėjęs, todėl, išmokę melodiją, patys sudainuosite geriau. Daina vadinasi „Anglų žvėrys“.

Senasis Majoras atsikrenkštė ir uždainavo. Teisybė, balsas buvo kimus, tačiau jis dainavo gana neblogai, ir melodija buvo jaudinanti, šiek tiek panaši į „Klementinos“, šiek tiek į „Kukaračios“.

Anglų žvėrys, airių žvėrys,

Gyvuliai visų šalių,

Jums pranešti džiugią žinią

Apie ateitį galiu.

Naujas rytas jau ateina,

Kai Žmogus Tironas kris.

Anglijos laukus derlingus

Laisvas užvaldys žvėris.

Vielos nebeverš mums nosių,

O pakinktai nugarų,

Surūdys pentinai, žąslai

Ir buitis senų dvarų.

Turtų turtai nesapnuoti,

Miežiai, avižos, kviečiai,

Sienas, dobilai ir pupos

Mums vieniems byrės apsčiai.

Anglijos laukai sužydi,

Vandens tampa skaidresni,

Iš rytų padvelkia vėjas,

Mes prabundame laisvi.

Vardan tos dienos privalom

Triūst nebūgdami mirties;

Kiaulės, žąsys, kalakutai —

Kalviai savo ateities.

Anglų žvėrys, airių žvėrys,

Gyvuliai visų kraštų!

Apie ateitį džiaugsmingą

Neškim gandą šį kartu!1

Klausantis šios dainos susirinkusius pagavo neapsakomas įkarštis. Nespėjus Majorui nė baigti, gyvuliai ėmė jam pritarti. Netgi kvailiausiems jau buvo įstrigusi melodija ir kai kurios eilutės, o protingieji — tokie, kaip kiaulės ir šunys — iš pat karto įsiminė kiekvieną žodį. Po kelių pabandymų ūkį sudrebino tranki sutartinė. Kas baubė, kas ambrijo, kas bliovė, kas žvengė, o kas kvarkė it varlė. Daina visiems taip patiko, kad buvo sudainuota penkis kartus iš eilės ir būtų skambėjusi kiaurą naktį, jei niekas nebūtų sukliudęs.

Deja, triukšmas pažadino fermerį Džonsą, kuris šoko iš lovos, manydamas, kad į kiemą atsliūkino lapė. Čiupęs šautuvą, visuomet stovintį kambario kampe, jis paleido į tamsą šešto numerio užtaisą. Šratai susmigo į kluono sieną, ir dainavimas akimirksniu nutrūko. Visi išlakstė į savo vietas — paukščiai sutūpė ant laktų, gyvuliai įsikuitė į šiaudus, — ir netrukus ūkis sumigo.

1 Čia ir kitur eiliuotą tekstą vertė R. Rastauskas.

2

Trečią naktį po tos sueigos senasis Majoras romiai, nė neprabudęs paliko šį pasaulį. Jo kūnas buvo palaidotas sodo gale.

Tai atsitiko prasidėjus kovui. Paskui ištisus tris mėnesius ūkyje virė slapta veikla. Po Majoro kalbos protingesnieji gyvuliai visiškai kitaip ėmė žiūrėti į gyvenimą. Jie nežinojo, kada laukti Majoro išpranašauto Sukilimo, ir neturėjo jokio pamato manyti, jog jis įvyks jiems gyviems esant, tačiau šventai tikėjo, kad privalo jam rengtis. Šviečiamojo ir organizacinio darbo, savaime suprantama, teko imtis kiaulėms, nes jos buvo laikomos protingiausiais gyvuliais. Iš kitų kiaulių ypač skyrėsi du paršai — Snieguolis ir Napoleonas, kuriuos Džonsas augino pardavimui. Napoleonas, vienintelis berkšyras ūkyje, buvo stambus, gana nuožmios išvaizdos kuilys, ne kažin koks oratorius, tačiau pagarsėjęs savo užsispyrimu. Snieguolis buvo kur kas gyvesnis — ir iškalbingesnis, ir nuovokesnis, — tačiau, visų nuomone, ne tokio tvirto charakterio kaip Napoleonas. Kitus paršus Džonsas penėjo mėsai. Iš jų geriausiai visi pažinojo Spieglį — mažą, riebų, apvalių žandų, blizgančių akių, vikrių judesių ir šaižaus balso kiaulėną. Ką jau ką, o pakalbėti jis mokėjo: įrodinėdamas kokį painų dalyką, turėjo įprotį straksėti į šalis ir vizginti stimburį, — tai kažkodėl padėdavo įtikinti pašnekovą. Daugelis sakydavo, kad Spiegliui vieni niekai iš juoda padaryti balta.

Senojo Majoro pamokymus toji trijulė išrutuliojo į darnią filosofinę sistemą ir pavadino ją Gyvulizmu. Kelias naktis per savaitę, kai užmigdavo fermeris Džonsas, jie rengdavo kluone slaptus susirinkimus, kuriuose aiškindavo visiems Gyvulizmo principus. Iš pradžių aiškintojai neretai susidurdavo su visišku bukumu ir apatija. Mat kai kurie gyvuliai buvo įsikalę į galvas, kad privalu būti ištikimiems Džonsui, ir vadino jį „šeimininku“, kiti naiviai atsikalbinėdavo, girdi fermeris Džonsas juos maitinąs ir be jo jie dvėstų badu. Treti klausdavo: „Kodėl mums turi rūpėti tai, kas atsitiks po mūsų mirties?“ arba „Jeigu jau tas Sukilimas neišvengiamas, argi ne vis vien, stengsimės jo labui ar nesistengsime?“, ir kiaulės ilgai vargo įtikinėdamos, kad šitokios kalbos prieštarauja Gyvulizmo dvasiai. Kvailiausių dalykų klausinėdavo Molė, balta kumelaitė. Pirmas jos klausimas buvo toks: „Ar po sukilimo tebebus cukraus?“