Джордж Оруэлл - Gyvulių ūkis

Kiek vėliau Spieglys buvo pasiųstas išaiškinti visiems naujos tvarkos privalumų.

— Draugai, — tarė jis, — tikiuosi, kad visi suprantate, kaip aukojasi jūsų labui draugas Napoleonas, užsiversdamas ant pečių tokią sunkią naštą. Nemanykite, draugai, kad vadovauti yra malonumas! Atvirkščiai, tai didžiulė atsakomybė. Draugas Napoleonas, kaip niekas kitas, tvirtai tiki, jog visi gyvuliai yra lygūs. Jis mielai leistų jums tvarkytis kaip patys išmanote. Tačiau jūs galite priimti ir neteisingą sprendimą. Kas tada mūsų laukia? Įsivaizduokite, kas būtų nutikę, jeigu jūs būtumėt aklai nusekę paskui Snieguolį, kuris, kaip dabar žinome, yra nusikaltėlis?

— Jis drąsiai kovėsi Mūšyje prie Tvarto, — įsiterpė kažkuris iš gyvulių.

— Būti drąsiam per maža, — atsakė Spieglys. — Kur kas svarbiau yra ištikimybė ir nuolankumas. Kai dėl Mūšio prie Tvarto, aš neabejoju, kad laikui bėgant mes įsitikinsime, jog Snieguolio vaidmuo buvo gerokai pervertintas. Drausmės, draugai, geležinės drausmės! Toks yra šios dienos šūkis. Priešai tik ir laukia bent vieno klaidingo mūsų žingsnio. Draugai, argi kas nors iš mūsų nori, kad sugrįžtų Džonso laikai?

Vėlgi į tai nebuvo ką atsakyti. Žinoma, niekas nenorėjo, kad grįžtų Džonso laikai; ir jeigu sekmadieninės diskusijos gali jį sugrąžinti, vadinasi, jas reikia nutraukti. Dobilas, šį kartą turėjęs laiko pamąstyti, išreiškė bendrą visų nuomonę: „Draugas Napoleonas, matyt, žino, ką sako“. Ir nuo tol prie savo asmeninio šūkio „Dirbsiu dar atkakliau“ jis pridūrė dar vieną: „Napoleonas visuomet teisus“.

Netrukus orai pasikeitė ir atėjo metas arti. Pašiūrė, kurioje Snieguolis braižė malūno planus, buvo užkalta, ir niekas neabejojo, kad Snieguolio brėžinių ant grindų nebeliko. Kiekvieno sekmadienio rytą, dešimtą valandą, gyvuliai rinkdavosi didžiajame kluone išklausyti nurodymų ateinančiai savaitei. Senojo Majoro kaukolė, per tiek laiko jau išsivaliusi, buvo iškasta ir pamauta ant baslio po vėliava, šalia šautuvo. Pakėlus vėliavą, gyvuliai turėdavo vorele pagarbiai pražygiuoti pro tą vietą ir tik po to sueiti į kluoną. Dabar jie jau nesėdėdavo visi kartu, kaip kad anksčiau. Napoleonas, Spieglys ir paršas vardu Mažimas, gamtos apdovanotas talentu kurti dainas ir eiles, sėdėdavo ant pakylos krašto, apsupti devynių šunų pusračio; kiaulės įsitaisydavo jiems už nugarų. Kiti gyvuliai sėdėdavo priešais — žemesnėje kluono dalyje. Šiurkščiu kareivišku balsu Napoleonas perskaitydavo įsakymus, ir, vieną sykį sudainavę „Anglų žvėris“, gyvuliai išsiskirstydavo.

Trečią sekmadienį po to, kai buvo išguitas Snieguolis, gyvuliai kiek nustebę išgirdo Napoleono pareiškimą, kad vėjo malūnas vis dėlto bus statomas. Napoleonas neaiškino, kodėl jis apsigalvojęs, tik įspėjo visus, kad, norint šią papildomą užduotį atlikti, reikės labai daug ir sunkiai dirbti; gali būti, kad teks netgi sumažinti maisto davinį. Tuo tarpu projektas jau parengtas, apgalvotos net menkiausios detalės. Ištisas tris savaites jį rengęs specialus kiaulių komitetas. Vėjo malūno statybą numatoma užbaigti per dvejus metus.

Tą patį vakarą Spieglys neoficialiai išaiškino gyvuliams, kad Napoleonas iš esmės niekada nebuvo nusiteikęs prieš vėjo malūną. Priešingai, tai jis pirmas pasiūlęs šią idėją, o tas planas, kurį Snieguolis braižė ant pašiūrės grindų, teisybę sakant, pavogtas iš Napoleono. Vėjo malūnas iš tiesų yra Napoleono kūrinys. Tai kodėl, paklausė kažkas, jis taip įnirtingai prieštaravęs? Spieglys nutaisė suktą išraišką. Tai buvusi draugo Napoleono gudrybė. Jis dėjosi prieštaraująs, nes tik taip galėjo atsikratyti Snieguolio, kuris buvo labai pavojingas tipas ir darė visiems blogą poveikį. O dabar, kai Snieguolis pašalintas iš kelio, malūno statybą galima ir pradėti — be jo kišimosi. Toks dalykas, aiškino Spieglys, vadinamas taktika. Strykčiodamas ir vizgindamas uodegą, jis linksmai pakartojo tai kelis kartus: „Taktika, draugai, taktika!“ To žodžio reikšmės gyvuliai gerai nesuprato, tačiau Spieglys kalbėjo taip įtikinamai, o trys šunys, atsitiktinai atėję drauge su Spiegliu, urzgė taip grėsmingai, kad visi pasitenkino tuo, ką išgirdę, ir daugiau nieko neklausinėjo.

6

Visus tuos metus gyvuliai plušėjo it vergai. Tačiau dirbdami jautėsi laimingi: netausojo nei jėgų, nei sveikatos, nes žinojo, kad viskas, ką jie daro, yra jų pačių ir jų palikuonių, o ne saujelės žmonių — vagišių ir veltėdžių — labui.

Pavasarį ir vasarą jie dirbo po šešiasdešimt valandų per savaitę, o rugpjūtį Napoleonas paskelbė, kad bus dirbama ir sekmadienio popietę. Tiesa, dirbsią tik savanoriai, tačiau tiems, kurie sekmadienį ilsėsis, davinys bus sumažintas perpus. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad kai kurios užduotys taip ir liks neatliktos. Derlius irgi buvo ne toks gausus kaip pernai, o du laukai, kuriuos vasaros pradžioje reikėjo užsodinti šakniavaisiais, nesuarti dirvonavo be jokios naudos. Todėl artėjanti žiema žadėjo būti be galo sunki.

Nenumatytų sunkumų iškilo statant malūną. Ūkis turėjo neblogą klinčių karjerą, be to, gyvuliai atrado Džonso sukauptas didžiules smėlio ir cemento atsargas, taigi visos statybai reikalingos medžiagos buvo po ranka. Tačiau vieno dalyko jie ilgai negalėjo sugalvoti — kaip suskaldyti akmenis į reikiamo didumo gabalus. Atrodė, kad šito niekaip nepadarysi be kirstuvo ir laužtuvo, kuriais joks gyvulys negali dirbti, nes nemoka stovėti ant užpakalinių kojų. Kelias savaites tuščiai prasikamavus, kažkam atėjo į galvą išganinga mintis — panaudoti pačio akmens svorio jėgą. Karjero dugne riogsojo didžiuliai luitai, kurių nebuvo kaip panaudoti. Gyvuliai aprišdavo juos virvėmis ir visi drauge — karvės, arkliai, avys, žodžiu, visi, kas tik pajėgė suimti virvę (kritišką akimirką prisidėdavo net kiaulės)— kankinamai lėtai vilkdavo šlaitu į karjero viršų, o paskui versdavo nuo skardžio atgal, kad subyrėtų į gabalus. Suskaldytus akmenis gabenti jau buvo palyginti paprasta. Arkliai vežė juos vežimais, avys tempė po vieną gabalą; netgi Murielė su Benjaminu įnešė savo indėlį, įsikinkę į seną briką. Baigiantis vasarai, akmenų buvo sukaupta pakankamai ir, kiaulėms vadovaujant, prasidėjo malūno statyba.

Tačiau darbas ėjo sunkiai ir lėtai. Kartais gyvuliai pravargdavo kiaurą dieną, kol užtempdavo į karjero viršų vieną luitą, o ir tas, paskui nustumtas žemyn, ne visuomet suskildavo. Jie apskritai nieko nebūtų nuveikę, jeigu ne Dobilas, kurio jėga turbūt prilygo visų kitų jėgoms kartu sudėjus. Kai luitas pradėdavo slysti atgal ir traukti paskui save gyvulius, kurie iš nevilties imdavo šaukti, tik Dobilui ir pavykdavo įsiręžus jį sulaikyti. Matydami, kaip colis po colio jis ropščiasi į kalną — tankiai šnopuodamas, kanopų galiukais kabindamasis į žemę, platūs šonai nužliaugti prakaito, — gyvuliai negalėjo juo atsižavėti. Kamanė vis įspėdavo jį, kad pasisaugotų, nepersitemptų, tačiau Dobilas nė neketino jos klausyti. Visiems gyvenimo atvejams jis turėjo atsakymą — du savo šūkius: „Dirbsiu dar atkakliau“ ir „Napoleonas visuomet teisus“. Jis susitarė su gaidžiu, kad šis rytais žadintų dar ketvirčiu valandos anksčiau. Suradęs laisvą valandėlę — nors ją rasti šiais laikais buvo beveik neįmanoma, — jis vienas eidavo į karjerą, prisikraudavo vežimą skaldytų akmenų ir niekieno nepadedamas tempdavo į statybos vietą.

Nepaisant visų vargų, tą vasarą gyvuliai gana neblogai vertėsi. Nepasakysi, kad maisto jie turėjo daugiau negu Džonso laikais, — bet ir ne mažiau. Jie taip džiūgavo, kad išlaiko patys save, kad nereikia maitinti dar penkių dykaduonių, jog šį džiaugsmą būtų galėjusios aptemdyti tik labai didelės nesėkmės. Be to, daugelis darbų jiems ėjosi kur kas lengviau ir sparčiau nei žmonėms. Tarkim, piktžolės — argi rankomis jas šitaip kruopščiai išravėsi? Arba vėlgi — vogti niekas nevogė, todėl nereikėjo ir daržų ar sodų tverti; taupėsi triūsas ir laikas, kuris anksčiau būdavo gaištamas tvoroms bei varteliams taisyti. Vis dėlto, slenkant vasarai, imta susidurti su įvairiais nepritekliais. Trūko žibalo, vinių, virvių, geležies arkliams kaustyti, trūko sausainių ir blogiausia, kad gyvuliai negalėjo viso to pasigaminti savo ūkyje. Buvo aišku, kad vėliau prireiks sėklų ir dirbtinių trąšų, o ką kalbėti apie įrankius ir galiausiai — mechanizmus vėjo malūnui. Niekas neturėjo jokio supratimo, kaip visa tai gauti.