Ги Мопассан - Mont Oriolis

Jis sustojo už trijų žingsnių nuo jos, nebežinodamas, ką jam daryti. Kambarinė uždarė duris. Jie liko vieni.

Tada jį paėmė noras pulti ant kelių ir prašyti atleidimo. Bet Kristiana iš lėto pakėlė ranką, gulinčią ant suknelės, ištiesė į jį ir tarė santūriu balsu:

— Sveiki.

Jis neišdrįso paimti jos rankos ir pasilenkęs tik lengvai palietė lūpomis pirštus.

— Sėskitės, — vėl pratarė jinai.

Ir jis atsisėdo ant žemos kėdutės prie jos kojų.

Reikėjo ką nors pasakyti, bet jis nerado jokio žodžio, nepagavo jokios minties ir nebedrįso net žiūrėti į ją. Pagaliau vis dėlto prabilo:

— Jūsų vyras pamiršo man pasakyti, kad jūs manęs laukiate, todėl aš atėjau taip vėlai.

— O, argi svarbu, kada susitikti — valandėlę anksčiau... ar valandėlę vėliau?..

Ji nutilo, ir jis nedelsdamas paklausė:

— Tikiuosi, kad gerai jaučiatės?

— Ačiū, gerai, kiek tai įmanoma po tokių sukrėtimų.

Ji buvo labai išblyškusi ir sumenkusi, bet gražesnė negu prieš gimdymą. Akys žvelgė su tokia gilia išraiška, kokios jis niekad nebuvo matęs, jos atrodė dabar tamsesnės, jų mėlynė tartum pasodrėjusi, nebe tokia skaisti ir vaiski. O rankos baltutėlės — numirėlės rankos.

Ji vėl prašneko:

— Sunkios, labai sunkios tai buvo valandos. Bet kai šitiek iškenti, įsitikini, kad nuo šiol būsi tvirtas lig pat gyvenimo galo.

Giliai susijaudinęs, jis sušnibždėjo:

— Taip, tokie išgyvenimai siaubingi.

Ji atkartojo kaip aidas:

— Siaubingi.

Jau prieš valandėlę lopšyje pasigirdo lengvas krebždesys — po užtiesalu atbudo ir sujudėjo lig tolei miegojęs kūdikis. Bretinji nebenuleido akių nuo lopšio, jį vis labiau kamavo liguistas nerimas ir troškimas išvysti ten gulinčią gyvą būtybę.

Omai jis pastebėjo, kad užtiesalo kraštai nuo viršaus lig apačios susegti auksiniais segtukais, kuriuos Kristiana paprastai nešiojo korsaže. Kadaise jam būdavo smagu ištraukyti šituos dailučius segtukus su pusmėnulio formos galvutėmis ir vėl juos susmaigstyti savo mylimajai ant pečių. Išvydus šitų auksinių taškelių užkardą, jam tarsi replėmis sugniaužė širdį. Jis suprato, ką ji nori pasakyti: jis niekuomet nepamatys savo kūdikio.

O mažučiame balto audeklo kalėjime pasigirdo tylus čirpimas, nedrąsus skundas. Kristiana pasūpavo lopšį ir tarė kone atžariu balsu:

— Atleiskite, kad galiu skirti jums tiek maža laiko: mano duktė pabudo.

Jis pakilo, vėl pabučiavo jos ištiestą ranką. Kai jis jau buvo prie durų, ji pasakė:

— Linkiu jums laimės.

1886 m.

Antibai, Miuterao vila

Išnašos

Vertė H. Bakanas.

Mont-Oriol — Oriolio kalnas.

Akivaizdžiai (lot.).