Ги Мопассан - Mont Oriolis

Andermatas sumišo, nežinodamas, ką besakyti.

— Bet, vaikuti, tai labai keblus dalykas... Juk žinai, kokie mano santykiai su Latonu... Tikriau sakant... tai neįmanoma. Klausyk, štai kas man atėjo į galvą: aš pakviesiu profesorių Ma-Ruselį — jis šimtą kartų išmaningesnis už Bleką. Jis ateis, jeigu aš paprašysiu.

Tačiau Kristiana buvo nepalenkiama: ji norinti Bleko, ir nieko daugiau! Kad jis būtų čia, kad ji matytų šalia lovos didelę buldogišką jo galvą! Beprotiškas, prietaringas įnoris — jai reikalingas ne kas kitas, tik Blekas!

Viljamas pabandė nukreipti jos mintis kitur:

— Tu dar nežinai, kad tasai intrigantas Mazelis šiąnakt pagrobė profesoriaus Klošo dukterį. Juodu pabėgo, išvažiavo nežinia kur. Tai bent istorija!

Kristianos akys išsiplėtė iš sielvarto, ji pasikėlė ant pagalvio ir sušnibždėjo:

— Ak, vargšė kunigaikštienė... Kaip man jos gaila, vargšelės!

Ji seniai jau suprato savo širdimi kitos aistringos širdies kančią, nes kentėjo tą patį skausmą, verkė tom pačiom ašarom.

Bet veikiai ji grįžo prie ankstesnės kalbos:

— Klausyk, Vili, pakviesk man poną Bleką. Aš jaučiu, kad mirsiu, jeigu jis neateis!

Andermatas paėmė jos ranką ir švelniai pabučiavo.

— Būk gi protinga, Kristiana, brangioji... suprask...

Jis pamatė jos akyse ašaras ir, pasisukęs į markizą, tarė:

— Tai jūs, tėveli, turėsite jį pakviesti. Aš negaliu. Blekas kiekvieną dieną, apie pirmą valandą, ateina į mūsų viešbutį pas princesę Maldeburgietę. Sustabdykite jį, kai eis pro šalį, ir atveskite pas dukterį. Tu juk gali palaukti kokią valandą, ar ne, Kristiana?

Ji sutiko valandą palaukti, bet atsisakė keltis pusryčių, ir vyrai vieni nuėjo į valgomąjį.

Polis jau buvo čia. Jį pamatęs, Andermatas sušuko:

— Žinote, kokią naujieną aš ką tik girdėjau? Jūs vedate Šarlotą Oriol? Nejau tai tiesa?

Polis, baimingai žvilgtelėjęs į uždarytas duris, pusbalsiu atsakė:

— Dievaži, tiesa!

Niekas iš jų dar to nežinojo, ir visi trys stovėjo apstulbę prieš savo bičiulį.

Viljamas paklausė:

— Kas jums atėjo į galvą? Kam vesti, jeigu jūs užtektinai turtingas? Kam susipainioti su viena moterim, jei galite turėti jas visas? O pagaliau ir šeima be išauklėjimo. Gontranas — ką gi, jam nėra kas daryti, jis be skatiko kišenėje.

Bretinji nusijuokė:

— Mano tėvas pralobo iš miltų prekybos... jis buvo, šiaip ar taip... malūnininkas. Jei būtumėte jį pažinę, būtumėte irgi pasakę, kad jam trūksta išauklėjimo. Na, o dėl merginos...

Andermatas pertarė:

— O, mergina žavinga... puiki... stebėtinai žavinga!.. Ir, žinote... ji bus turtinga, gal net turtingesnė už jus. Galiu jus užtikrinti!..

Gontranas sutrikęs įterpė:

— Taip, vedybos niekam nekliudo ir pridengia atsitraukimą. Tik negerai, kad jis mūsų neperspėjo. Kaipgi, po galais, visa tai atsitiko?

Tada Polis papasakojo, kaip jis pasipiršo Oriolio dukteriai, šį tą savaip nušviesdamas ir ypač pabrėždamas savo svyravimus. Galutinai jis apsisprendęs tada, kai mergina davusi jam suprasti, kad jį mylinti. Papasakojo, kaip netikėtai atėjęs tėvas, kaip juodu susivaidiję, — čia jis irgi davė valią savo vaizduotei, — kaip senis abejojęs dėl jo turto ir kaip surašęs žyminiame popieriuje pasižadėjimą.

Andermatas, juokdamasis iki ašarų, tuksnojo kumščiu į stalą.

— Aha, tai ir jis griebėsi žyminio popieriaus! Juk šitas triukas mano, mano sugalvotas!

Polis, bent kiek nuraudęs ir sumišęs, jį perspėjo:

— Prašyčiau jus kol kas nieko nesakyti žmonai. Mes su ja geri draugai, tad verčiau aš pats jai pranešiu...

Gontranas žiūrėjo į savo bičiulį, keistai ir linksmai šypsodamas, lyg būtų norėjęs pasakyti: „Labai gerai, taip, taip, puiku! Štai kaip reikia užbaigti nemalonias istorijas — be triukšmo, be skandalo, be dramų!“

Jis pasiūlė:

— Jei nori, drauguži, užeisim pas ją abudu po pusryčių, kai ji atsikels, ir tu jai pasakysi, ką nusprendei.

Juodu pažvelgė įdėmiai vienas į kitą, bergždžiai mėgindami išskaityti vienas kito mintis, paskui nugręžė akis į šalį.

Polis abejingu tonu atsakė:

— Gerai, su mielu noru. Mes dar pakalbėsim apie tai.

Įėjo viešbučio tarnas ir pranešė, jog daktaras Blekas ką tik atvykęs pas princesę. Markizas išbėgo laukti jo išeinant.

Jis nusakė gydytojui ligonės būklę, perdavė jos pageidavimą, išaiškino keblią savo žento padėtį ir be vargo atsivedė Bleką pas dukterį.

Vos tik didžiagalvis žmogutis įžengė į kambarį, Kristiana tarė:

— Tėti, palik mus vienus.

Markizas išėjo. Tyliu, romiu balsu, lyg išpažindama nuodėmes, Kristiana išskaičiavo visas savo baimes, nerimastis ir baisingus sapnus. O gydytojas klausėsi tartum kunigas, tarpais nužvelgdamas ligonę didelėm apskritom akim, ir nežymiai linksėjo galvą, — atseit viską dėmisi.

Įtarpiais sumurmėdavo: „Taip, taip“, lyg norėdamas pasakyti: „Jūsų ligą aš matau kaip ant delno ir išgydysiu jus, jeigu tik panorėsiu“.

Kai ji baigė, daktaras savo ruožtu ėmė kuo smulkiausiai klausinėti, koks jos gyvenimo būdas bei įpročiai, kokio ji laikosi režimo, kokius vartoja vaistus. Kartais jis lyg ir pritardavo jos atsakymui rankos mostu, o kartais sušukdavo „O!“ — tai būdavo priekaištas, nors anaiptol ne griežtas. Kai ji pagaliau pasisakė visų didžiausią savo baimę — kad kūdikio padėtis galbūt nenormali, jis atsistojo, droviai, kaip dvasininkas, apčiupinėjo ją per apklotą ir pareiškė:

— Ne, viskas gerai.

Jai norėjosi jį išbučiuoti. Koks puikus žmogus šitas daktaras!

Jis paėmė nuo stalo popieriaus lapą ir parašė ilgą, ilgiausią receptą. Paskui grįžo prie lovos ir visai kitokiu tonu, tarsi būtų norėjęs parodyti, kad šventa profesinė pareiga jau atlikta, pradėjo su ligone kalbą.

Kiekviena paprasčiausia jo frazė, ištarta giliu, sodriu ir stipriu kresno nykštuko balsu, atrodė mįslinga. Kalbėjo jis apie viską. Buvo matyti, kad jį labai domina Gontrano vedybos. Pagaliau jis tarė su kokčia išsigimėlio šypsena:

— Apie pono Bretinji vedybas gal dar nevertėtų kalbėti, nors tai jau nebe paslaptis: senis Oriolis pasakoja apie tai visiems, ką tik sutinka.

Kristiana pajuto, kad visa ima tirpti: prasidėjęs nuo pirštų galų, tirpulys pamažu apėmė visą kūną — rankas, krūtinę, pilvą, kojas. Ji dar nesuvokė kaip reikiant daktaro žodžių, bet klaiki baimė, kad jis, ko gero, ne viską pasakys, jai suteikė jėgų susitvardyti, ir ji sušnibždėjo:

— Šit kaip? Senis Oriolis pasakoja visiems, ką tik sutinka?

— Taip, taip. Jis ir man gyrėsi prieš kokią dešimt minučių. Pasak jo, Bretinji labai turtingas ir seniai jau myli mažąją Šarlotą. Beje, ir vienus, ir kitus į porą suvedė ponia Onora. Įsimylėjėliai naudojosi jos paslaugomis ir nuolat matydavosi jos namuose...

Kristiana užsimerkė. Ji neteko sąmonės.

Daktarui šūktelėjus, atbėgo kambarinė, paskui pasirodė markizas, Andermatas ir Gontranas. Visi puolė ieškoti acto, eterio, ledo ir sunešė ko reikia ir ko nereikia.

Staiga Kristiana sukrutėjo, pramerkė akis, iškėlė aukštyn rankas, sukliko širdį veriančiu balsu ir ėmė raitytis lovoje. Ji bandė kalbėti, vos ištardama žodžius: „Oi, kaip skauda... dieve mano... kaip skauda... strėnas... Visą... draskyte drasko... Oi, dieve mano...“ Ir vėl pagavo klykti.

Veikiai paaiškėjo, kad tai prasidėjusio gimdymo simptomai.

Andermatas išbėgo pas daktarą Latoną ir rado jį baigiant pusryčiauti.

— Einam kuo greičiau... Mano žmonai priepuolis... Greičiau!..