Ги Мопассан - Mont Oriolis

Kažkas lyg šepečiu palietė jai skruostą: tai vyras pasilenkė jos pabučiuoti. Jis ilgai ją glaudė prie savęs su meiliu dėkingumu, o paskui panoro taip pat pabučiuoti dukterį ir, atkišęs lūpas, kelis kartus atsargiai, švelniai pakštelėjo į nosytę.

Kristiana žiūrėjo į juodu, ir jai suspaudė širdį — jos duktė ir jis... ir jis!

Viljamas jau norėjo nešti mergytę lopšin.

— Ne, — tarė ji, — palik dar kelias minutes, aš noriu jausti ją šalia savęs. Nekalbėk, nesijudink, palik mudvi, palūkėk.

Viena ranka ji apkabino kone aklinai apvyturiuotą kūdikį, priglaudė kaktą prie susiraukusio veiduko, užsimerkė ir taip gulėjo nejudėdama, nieko negalvodama.

Po kelių minučių Viljamas švelniai palietė jai petį:

— Klausyk, brangioji, būk protinga. Juk žinai, tau negalima jaudintis!

Ir jis nunešė mergytę, o motina lydėjo ją akimis, kol ji dingo už lovos užuolaidos.

Grįžęs Viljamas tarė:

— Tai sutarta, rytoj rytą aš atsiunčiu pas tave pabūti ponią Onora.

Ji atsakė tvirtesniu balsu:

— Gerai, brangusis, atsiųsk... rytoj rytą.

Ir jinai išsitiesė lovoje, nuvargusi, sugniužusi, bet gal nebe tokia nelaiminga.

Vakare užėjo tėvas ir brolis ir papasakojo Kristianai čionykštes naujienas: profesorius Klošas skubiai išvyko ieškoti dukters; apie kunigaikštienę de Ramas eina visokios šnekos, jos taip pat nebesimato, spėjama, kad ir jinai išvažiavusi ieškoti Mazelio.

Gontranas juokėsi iš tų nuotykių ir dėstė komiškus išvedžiojimus:

— Kiek neįtikėtinų dalykų žmogaus laukia kurortuose! Tai vieninteliai žemės kampeliai, kur dedasi stebuklai! Per dvejetą mėnesių čia nutinka daugiau įdomių įvykių negu visame pasaulyje per metus. Iš tikrųjų, šaltiniai čia sakytum ne druskėti, o užkerėti. Ir visur tas pat — Ekse, Ruaja, Viši, Liušone, o ir pajūrio kurortuose: Djepe, Etreta, Truvilyje, Biarice, Kanuose, Nicoje. Čia suplaukia margiausia žmonių minia — visų rasių ir tautų, visų luomų atstovai, čia gali sutikti nematytų pašlemėkų, išgirsti apie nuostabias avantiūras. Moterys kurortuose be galo mitriai ir lengvai išdarinėja įdomiausius triukus. Tos, kur Paryžiuje laikosi, čia smunka, ir dar kaip skandalingai. O vyrai — kas praturtėja, kaip Andermatas, kas miršta, kaip Obri-Pasteras, o kas susilaukia dar blogesnio likimo — veda... kaip aš... ir Polis. Kvaila ir juokinga, ar ne? Juk tu jau žinai, kad Polis veda?

Kristiana sušnibždėjo:

— Taip, Viljamas ką tik man sakė.

Gontranas kalbėjo toliau:

— Ir gerai daro, iš tikrųjų gerai. Ji kaimietukė, taip... bet negi būtų geriau, jei tai būtų kokių avantiūristų duktė ar lengvo elgesio mergšė? Aš pažįstu Polį. Jis vestų ir paskutinę valkatą, jei toji mėnesį ar pusantro gebėtų jam atsispirti. O atsispirti jam gali tik sijonuotas velnias arba nekalta mergelė. Jam pasitaikė nekalta mergelė — ir tuo geriau.

Kristiana klausėsi, ir kiekvienas žodis smigo jai tiesiog į širdį ir skaudžiai, be galo skaudžiai ją gildė.

Ji užmerkė akis ir tarė:

— Aš labai nuvargau. Noriu truputį pailsėti.

Juodu pabučiavo ją ir išėjo.

Užmigti buvo neįmanoma, įdirgintos mintys karštligiškai blaškėsi. Ji nė galvoti negalėjo apie tai, kad jis nebemyli, visai nebemyli jos, ir jeigu ne slaugė, ne moteriškė, snaudžianti krėsle prie lovos, ji būtų atsikėlusi, atvėrusi langą ir šokusi ant priedurio laiptų. Ant parketo ji pamatė šviesos skritulėlį: pro užuolaidos plyšį kambarin skverbėsi plonutis mėnulio spindulys. Ir ūmai ją užplūdo prisiminimai: ežeras, miškas, pirmas prisipažinimas — tik tik girdimi, bet tokie jaudinantys žodžiai: „Aš myliu jus “, ir Turnoelis, ir visos jų glamonės vakarais tamsiuose takuose, ir kelias į Ros Pradjerą. Staiga ji išvydo ant šito kelio, vos boluojančio žvaigždėtą naktį, jį, Polį... su kita moterim: jis laiko apglėbęs ją per juosmenį ir kas žingsnis bučiuoja į lūpas. Kristiana iškart ją pažino — tai Šarlota! Jis glėbia ją ir šypsosi taip, kaip jis vienas temoka šypsotis, kužda į ausį meilingus žodžius, kokius jis vienas temoka kalbėti, paskui puola ant kelių ir bučiuoja žemę prieš ją, kaip kadaise bučiavo prieš Kristianą! Ir jai paliko taip skaudu, taip skaudu, kad ji nusigręžė, įkniaubė veidą į pagalvį ir pravirko. Ji raudojo kone balsu, — taip baisiai draskė jai sielą neviltis.

Širdis daužėsi krūtinėje, ir tankus pulsas, atliepdamas smilkiniuose, be perstojo kalė ir kalė tą vieną žodį: „Polis — Polis — Polis...“ Ji užsidengė ausis rankomis, kad jo negirdėtų, užsitraukė ant galvos drobulę, bet tada šitas vardas aidėjo giliai krūtinėje sulig kiekvienu nerimstančios širdies tvinksniu.

Slaugė atbudusi paklausė:

— Jums blogiau, ponia?

Kristiana atkreipė į ją ašarotą veidą ir sušnibždėjo:

— Ne, aš miegojau ir sapnavau baisų sapną...

Paskui paprašė uždegti dvi žvakes, kad nesimatytų mėnulio spindulio.

Į rytą vis dėlto užsnūdo ir keletą valandų miegojo. Išbudino ją Andermatas, atvesdamas ponią Onora.

Storulė, išsyk pasijautusi kaip namie, atsisėdo prie lovos, paėmė gimdyvei už rankų, apklausinėjo kaip daktaras ir, patenkinta atsakymais, pareiškė:

— Na ką gi, ką gi, viskas eina gerai.

Nusiėmė skrybėlaitę, šaliką, nusimovė pirštines ir atsigręžė į slaugę:

— Galite eiti, mergele. Jei būsite reikalinga, aš paskambinsiu.

Kristiana, iš karto pasišlykštėjusi viešnia, tarė vyrui:

— Atnešk valandėlei dukrytę.

Kaip ir praeitą dieną, Viljamas, švelniai apglėbęs, atnešė kūdikį ir paguldė ant priegalvio. O jinai, kaip ir praeitą dieną, priglaudė skruostą prie dar nepažintos mažutės būtybės, suvyniotos į vystyklus, ir ei rauge su jos šiluma pro baltą audeklą į ją ėmė lietis atgaivinga ramybė.

Staiga mažytė pravirko, ėmė rėkti plonu, šaižiu balseliu.

— Prašo krūties, — tarė Andermatas.

Jis paskambino, ir įėjo žindyvė, stambi, raudonveidė moteriškė su plačiais žvilgančiais žmogėdros dantimis, kurie kone išgąsdino Kristianą. Atsisegusi palaidinukę, ji išėmė sunkią, minkštą krūtį, pritvinkusią pieno it karvės tešmuo. Pamačiusi savo mergytę čiulpiant pieną iš šitos mėsingos gertuvės, Kristiana, lyg ir pavydėdama žindyvei, o drauge ir koktėdamasi ja, buvo benorinti griebti ir atimti iš jos kūdikį.

Ponia Onora prisakė žindyvei visokiausių patarimų, ir ta išsinešė vaikutį.

Andermatas taip pat išėjo. Moterys liko vienos.

Kristiana nežinojo, kaip pradėti kalbą apie tai, kas ją kamavo, bijojo, kad per daug nesusijaudintų, nepamestų galvos ir verkdama neišsiduotų. Tačiau ponia Onora ėmė pati plepėti, nelaukdama klausinėjimų. Kai buvo išpasakotos visos kaimo paskalos, atėjo eilė Oriolių šeimai:

— Puikūs žmonės, — kalbėjo ponia Onora, — iš tiesų puikūs žmonės. Kad jūs būtumėt pažinę motiną — kokia darbšti, kokia maloni moteriškė! Dešimtį kitų sudėk — jos vienos neatstos. O mergaitės į ją nusidavusios.

Ir jau buvo bekreipianti kalbą kitur, bet Kristiana paklausė:

— Katra jums labiau patinka — Luiza ar Šarlota?

— Aš, ponia, labiau myliu Luizą, jūsų brolio sužadėtinę, ji rimtesnė, protingesnė. Labai jau tvarkinga mergina! Bet manajam labiau prie širdies jaunesnioji. Vyrų, žinote, kitoks skonis — ne toks kaip mūsų.

Ji nutilo. Kristiana, jausdama, kad jos drąsa baigiasi, vos ištarė:

— Ar mano brolis dažnai susitikdavo pas jus su savo sužadėtine?

— Kaipgi, ponia, dažnai susitikdavo, kiekvieną dieną. Viskas buvo sutarta pas mus, viskas! Aš jiems netrukdžiau plepėtis — suprantu, ko reikia jauniems. Bet pats didžiausias man buvo džiaugsmas, kai pamačiau, kad jaunėlė krito į akį ponui Poliui.