Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Šiandien, ponia, galite truputį atsikelti.

Daktarui išėjus, Andermatas tarė žmonai:

— Labai gaila, kad tu dar ne visai pasitaisiusi: šiandien mūsų gydykloje vyks labai įdomus bandymas. Daktaras Latonas padarė tikrą stebuklą su dėde Klovisu, gydydamas jį mechanizuota gimnastika. Tik pagalvok, senis valkata jau vaikščioja, galima sakyti, kaip visi žmonės. Po kiekvieno seanso jam vis geriau.

Norėdama jam įtikti, ji paklausė:

— Tai jūsų seansas bus viešas?

— Ir taip, ir ne. Dalyvaus gydytojai ir keletas draugų.

— Kurią valandą?

— Trečią.

— Ponas Bretinji irgi ten bus?

— Žinoma. Bent jau žadėjo ateiti! Bus visa bendrovės taryba. Bandymas labai įdomus medicininiu požiūriu.

— Klausyk, — tarė jinai, — tuo metu aš kaip tik jau būsiu atsikėlusi, tai gal tu paprašytum poną Bretinji užeiti pas mane? Jis pasėdės su manimi, kol jūs stebėsite bandymą.

— Gerai, brangioji.

— Nepamirši?

— Ne, ne, būk rami.

Ir jis išėjo ieškoti žiūrovų.

Apgautas Oriolių, neva pagydžiusių paralitiką, Andermatas savo ruožtu išmoko apgaudinėti publiką, — juk patiklų ligonį taip lengva sužavėti kalbom apie naują gydymo būdą. Dabar jis pats sau vaidino šitą komediją ir kalbėjo apie luošio išgydymą taip dažnai, su tokiu įkarščiu ir įsitikinimu, jog ir pats vargu ar bežinojo, tikėti tuo ar netikėti.

Trečią valandą visi pakviestieji, susirinkę prie gydyklos durų, laukė pasirodant dėdės Kloviso. Pagaliau atkrypavo ir jis, ramstydamasis dviem lazdom, vis dar vilkdamas kojas ir mandagiai linksėdamas į visas puses. Jam įkandin ėjo abu Orioliai su merginomis. Polis ir Gontranas lydėjo savo sužadėtines.

Didžiojoje salėje, kur buvo sustatyti judamieji aparatai, jų laukė daktaras Latonas su Andermatu ir daktaru Onora.

Kai daktaras Latonas pastebėjo dėdę Klovisą, skustas jo lūpas išlenkė džiaugsminga šypsena. Jis paklausė:

— Na, kaip jaučiamės šiandien?

— O, jau geriau, jau geriau!

Atėjo ir Petriusas Martelis su Sen Landri — juodviem taip pat magėjo pažiūrėti. Pirmasis tikėjo, antrasis abejojo.

Visi nustebo, pamatę įžengiant daktarą Bonfilį, kuris, nusilenkęs savo varžovui, padavė ranką Andermatui. Paskutinis atėjo daktaras Blekas.

— Ponai ir panelės, — prabilo daktaras Latonas, nusilenkdamas Luizai ir Šarlotai Oriol, — mes pakvietėme jus stebėti labai įdomaus eksperimento. Visų pirma, prieš pradedant seansą, prašom įsitikinti, kad šitas senukas šiaip taip vaikščioja, bet labai sunkiai. Ar paeinate be lazdų, dėde Klovisai?

— Oi ne, ponas.

— Gerai, pradedam.

Senį pasodino į krėslą, pririšo kojas prie judamų paminų, ir, kai vyriausiasis gydytojas sukomandavo: „Pradėkit iš palengvo“, sanitaras su atraitotomis rankovėmis ėmė sukti rankeną.

Dešinioji valkatos koja pakilo, sulinko per kelį, paskui išsitiesė ir vėl nusileido; lygiai taip pat lankstėsi ir kairioji, ir dėdė Klovisas, ūmai pralinksmėjęs, prapliupo juoktis, linguodamas galvą ir kratydamas ilgą baltą barzdą į taktą kilnojamų kojų judesiams.

Keturi gydytojai ir Andermatas, nutaisę rimtas augūrų minas, žiūrėjo prisilenkę į jį, o tuo tarpu Milžinas su tėvu gudriai žvilgčiojo vienas į kitą.

Kadangi durys buvo paliktos atdaros, ėmė rinktis ir grūstis aplinkui kurortininkai, tiek įtikėjusieji naujovišku gydymu, tiek ir abejojantieji.

— Greičiau! — sukomandavo daktaras Latonas. Sanitaras smarkiau užgulė rankeną. Senio kojos leidosi bėgti, o jis, pagautas nesutramdomos linksmybės, kvatojo visa gerkle tarsi kutenamas vaikas, kratė iš smagumo galvą ir pro juokus švenkštė:

— Žavumėlis! Žavumėlis! — Šitą žodį jis tikriausiai buvo nusiklausęs iš kurio nors atvykėlio.

Milžinas taip pat kvatojosi ir, trepsendamas koja, plodamas sau per šlaunis, šūkčiojo:

— Kad jį grrriausmas, tą Klovisą!.. Ech, kad jį kur grriausmas!..

— Užteks! — įsakė vyriausiasis gydytojas.

Valkatą atraišiojo, ir daktarai atsitraukė tolyn stebėti bandymo rezultatų.

Ir štai dėdė Klovisas visų akivaizdoje pats vienas nulipo nuo krėslo ir žengė per salę. Ėjo, tiesa, mažais žingsniukais, susikūprinęs, sulig kiekvienu judesiu skausmingai raukdamasis, bet vis dėlto ėjo!

Daktaras Bonfilis pirmas pareiškė:

— Stebėtinas kazusas!

Daktaras Blekas suskato dar karščiau girti. Tik daktaras Onora nepasakė nė žodžio.

Gontranas šnipštelėjo Poliui į ausį:

— Nesuprantu. Pažvelk į jų minas. Ar jie kvailiai, ar pataikūnai?

Prabilo Andermatas. Jis papasakojo apie gydymo eigą nuo pat pirmos dienos, apie ligos atkritimą ir pagaliau išgijimą, šį sykį visišką ir galutinį. Ir linksmai pridūrė:

— O jeigu mūsų ligonio būklė per žiemą pablogės, mes jį kas vasarą vėl pakartotinai gydysime.

Paskui, negailėdamas pompastiškų žodžių, išliaupsino Mont Oriolio mineralinius vandenis ir suminėjo visas lig vienos puikias jų gydomąsias savybes.

— Aš pats, — sakė jis, — išmėginau jų veikimą su man brangiu asmeniu, ir jeigu mano giminė neišnyks, tai tik Mont Oriolio dėka.

Staiga jis prisiminė, kad pažadėjo žmonai paprašyti Polį Bretinji ją aplankyti. Jam pasidarė gėda, nes šiaip jis buvo labai jai paslaugus. Apsidairęs pastebėjo Polį ir priėjęs tarė:

— Mielas bičiuli, aš visai pamiršau jums pasakyti, kad kaip tik šiuo metu jūsų laukia Kristiana.

Bretinji sumišęs pratarė:

— Manęs?.. Šiuo metu?..

— Taip, ji šiandien pakilo iš lovos ir iš visų mūsų bičiulių pirmiausia nori matyti jus. Eikite greitai pas ją ir atsiprašykite už mane.

Polis drebančia iš susijaudinimo širdimi leidosi į viešbutį.

Beeidamas sutiko markizą de Ravenelį, ir šis jam tarė:

— Mano duktė jau atsikėlusi ir stebisi, kodėl gi jūs nesirodote?

Užkėlęs koją ant pirmosios laiptų pakopos, jis sustojo pagalvoti, ką gi jai sakys. Kaip jinai jį sutiks? Ar ji bus viena? Ką jis atsakys, jeigu ji užklaus apie jo vedybas?

Po to, kai ji pagimdė, vien tik mintis apie ją nukrėsdavo jį nejaukiu virpuliu, o vos tik pagalvodavo apie būsimą susitikimą, jis beregint nurausdavo arba išblykšdavo iš susijaudinimo. Su didžiu nerimu galvojo ir apie tą nepažįstamą kūdikį — savo kūdikį, netverdamas noru ir drauge bijodamas jį pamatyti. Jautėsi lyg susitepęs ir suprato, kad tai viena iš tų moralinių dėmių, kurios guli žmogui ant sąžinės ligi pat mirties. Bet visų labiausiai jį baugino mintis: kokiom akim pažvelgs į jį moteris, kurią jis mylėjo taip stipriai ir taip neilgai?

Kas jo laukia: priekaištai, ašaros ar panieka? O gal ji kviečiasi jį tik tam, kad išvytų?

Kaip jis turi laikytis? Koks turi būti jo žvilgsnis — nužemintas ar liūdnas, maldaujantis ar šaltas? Aiškintis ar tylėti? Atsisėsti ar klausyti stačiam?

O ką daryti, kai ji parodys vaikutį? Ką sakyti? Kokį jausmą parodyti?

Prie durų jis vėl sustojo, o kai kėlė ranką prie skambučio, pastebėjo, kad ji dreba.

Vis dėlto paspaudė pirštu dramblio kaulo mygtuką ir išgirdo, kaip bute sučirškė elektrinis skambutis.

Kambarinė atidarė duris, jis įėjo vidun. Vos įžengęs į svetainę, pamatė kitame kambaryje Kristianą — ji gulėjo miegamojo gilumoj šezlonge ir žiūrėjo į jį.

Šitie du kambariai, kuriuos jis turėjo pereiti, jam pasirodė be galo dideli. Jis svyrinėjo į šalis, bijojo, kad neužkliūtų už krėslų, bet nedrįso pažiūrėti sau po kojomis, kad neatrodytų, jog vengia jos žvilgsnio. Ji nesujudėjo, nepasakė nė žodžio, laukė, kol jis prieis. Dešinė jos ranka gulėjo ištiesta ant suknelės, o kaire ji laikė už krašto užtiestą lopšį.