Ги Мопассан - Mont Oriolis

Kristiana sušnibždėjo kone be garso:

— Jis labai ją myli?..

— Ak, ponia, sunku ir apsakyti! Pastaruoju metu jis tiesiog iš proto ėjo dėl jos. O kai prie mergaitės ėmė suktis italas, tas, kur išsivežė daktaro Klošo dukterį, — jis tik šiaip sau šniukštinėjo ir nužiūrinėjo, — aš jau maniau, kad juodu susikaus!.. Ak, būtumėte mačiusi tada jo akis! O į Šarlotą jis žiūri taip, lyg tai būtų švenčiausioji panelė!.. Net matyti malonu tokią meilę!

Tada Kristiana ėmė klausinėti apie visa, ką tik buvo mačiusi ir girdėjusi ponia Onora: ką jie kalbėjo, ką veikė, kaip dažnai eidavo į San Susi slėnį, kur Polis kadaise jai tiek kartų kalbėjo apie savo meilę. Storulė stebėjosi, kad ji klausia tokių dalykų, kurie šiaip niekam neįdomūs. O Kristiana viską lygino: prisiminusi aibes smulkmenų iš praeitos vasaros, delikatų Polio asistavimą, jo paslaugumą, išmoningas jo pastangas patikti, visus tuos jaudinančius dėmesio ženklus, tą švelnumą ir rūpestingumą, kurie akivaizdžiai liudija apie valdingą vyro troškimą sužavėti moterį, ji norėjo žinoti, ar lygiai taip pat jis gundė ir kitą, ar į naują ataką prieš moters širdį jis puolė su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat įkvėpimu, tokia pat visa nugalinčia aistra.

Ir kiekvieną kartą, kai tik ji atpažindavo kad ir nereikšmingą jo poelgį ar bruožą, kokią nors mielą paikystę, kokį nors momentą iš tų netikėtų jausmo polėkių, kurie taip suvirpindavo širdį ir kuriems Polis taip dažnai atsiduodavo, kai ją mylėjo, — kiekvieną kartą jai išsiverždavo iš krūtinės tylus skausmingas „Och!“

Nesuprasdama tų keistų atodūsių, ponia Onora dar karščiau įtikinėjo:

— Tikra teisybė, ponia! Taip ir buvo, kaip sakau, taip ir buvo. Niekad nesu mačiusi, kad vyriškis būtų taip įsimylėjęs.

— Ar jis deklamuodavo jai eiles?

— O kaipgi, ponia, gražias eiles deklamuodavo.

Abi nutilo, ir tebuvo girdėti vien monotoniška dainelė: gretimame kambaryje niūniavo žindyvė, migdydama kūdikį.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Ma-Ruselis ir Latonas atėjo aplankyti ligonės. Juodu konstatavo, kad ji susijaudinusi ir kad jos būklė blogesnė negu vakar.

Kai juodu išėjo, Andermatas pravėrė duris ir, įkišęs galvą, paklausė:

— Tave nori pamatyti daktaras Blekas. Ar priimsi?

Ji pasirėmė ant alkūnės ir sušuko:

— Ne... ne!.. Nenoriu... ne!..

Viljamas apstulbęs priėjo artyn:

— Bet klausyk... Reikėtų vis dėlto... Mes jam skolingi... Taip negalima...

Kristiana atrodė lyg pamišusi — jos akys išsiplėtė, lūpos drebėjo. Ji suriko keliskart šaižiu balsu taip garsiai, kad tikriausiai buvo girdėti už kelerių durų:

— Ne... ne!.. Niekados!.. Tegul jis niekad neateina!.. Girdi?.. Niekad!..

Paskui, jau nebesižinodama ką daranti, ištiesė ranką į ponią Onora, stovinčią vidury kambario, ir ėmė šaukti:

— Ir šitos nereikia!.. Išvaryk ją!.. Aš nenoriu jos matyti... Išvaryk!..

Jis puolė prie žmonos, apkabino, pabučiavo į kaktą.

— Kristiana, brangioji, nusiramink... Kas tau pasidarė?.. Nusiramink!..

Jai užgniaužė gerklę, iš akių ištryško ašaros.

— Tegul visi išeina, — tarė ji vyrui. — Pasilik tu vienas.

Jis pribėgo suglumęs prie daktaro žmonos ir mandagiai ją pavedėjo į duris:

— Būkit gera, palikite mus vienus tuo tarpu. Jai karštinė, pieno karštinė. Aš ją nuraminsiu ir netrukus ateisiu pas jus.

Kai jis grįžo prie lovos, Kristiana gulėjo visiškai sugniužusi ir verkė, verkė, tyliai, be garso liedama ašaras. Ir jis pravirko drauge su ja — pirmą kartą gyvenime.

Naktį iš tikrųjų prasidėjo pieno karštinė, Kristiano ėmė klejoti.

Keletą valandų ji neramiai blaškėsi, paskui staiga prakalbėjo.

Markizas ir Andermatas, pasilikę prie ligonės, lošė kortomis, pusbalsiu skaičiuodami akis. Lyg ir nugirdę, kad jinai juos šaukia, abu pasikėlė ir priėjo prie lovos.

Kristiana jų nematė ar gal nepažino. Veidas jos buvo baltas, kaip ir pagalvis, gelsvi plaukai dryksojo ant pečių, o šviesiai mėlynos akys žvelgė į tą nežinomą, slėpiningą vaiduoklių pasaulį, kuriame gyvena bepročiai. Jos rankos, ištiestos ant drobulės, protarpiais imdavo drebėti, staigiai ir nevalingai trūkčioti ir kilnotis.

Iš pradžių atrodė, kad ji ne kalbasi su kažkuo, o pasakoja, ką matanti. Bet nieko nebuvo galima suprasti, žodžiai buvo padriki, lyg ir be jokio ryšio. Ji sakė, kad uola per daug aukšta ir ji negalinti nuo jos šokti, bijanti, kad neišnirtų kojos, o tasai žmogus, kur tiesia jai iš apačios rankas, mažai tepažįstamas. Paskui ėmė kalbėti apie aromatus, ir atrodė, lyg stengtųsi atsiminti primirštas frazes: „Ar gali kas būti maloniau?.. Kvapsniai svaigina kaip vynas... Vynas svaigina protą, aromatai svaigina vaizduotę... Kvėpdami aromatus, mes pažįstame prigimties esmę, pačią giliausią esmę... pažįstame gėles... medžius... laukų žoles... Galime pajusti net seno namo sielą, miegančią senuose balduose, kilimuose ir užuolaidose...“

Paskui jos veidas persikreipė, lyg ji būtų labai nusikamavusi. Iš palengvo, sunkiai ji lipo į kalną ir kažkam sakė: „O, panėšėk mane dar, būk malonus, aš čia mirsiu, aš nebepaeinu! Nešk mane, kaip nešei anąkart viršum tarpeklio... atsimeni?.. Kaip tu mane mylėjai!“

Paskui ji klaikiai suriko, akyse šmėkštelėjo siaubas. Ji matė nugaišusį gyvulį ir maldavo jį nuvilkti į šalį, bet atsargiai, kad jam neskaudėtų.

Markizas tyliai tarė žentui:

— Jai vaidenasi asilas, kurį mes radome ant kelio, grįždami iš Niužero.

Dabar ji kalbino negyvą asilą, guodė jį, pasakojo, kad ir ji labai nelaiminga, kad jos nelaimė kur kas didesnė: ji pamesta, užmiršta.

Paskui staiga ji atsisakė vykdyti kažkokį reikalavimą: „O ne, jokiu būdu ne! Ak, tu liepi... tu liepi... man traukti šitą vežimą?..“

Ir ji šniokštavo, lyg iš tikrųjų trauktų vežimą, verkė, dejavo, šūkčiojo. Gerą pusvalandį ji šitaip kopė įkalnėn, iš paskutinių jėgų vilkdama sunkią važtą — tikriausiai tą pačią, kurią traukė asilas.

Ir kažkas ją žiauriai plakė, nes ji maldavo: „Oi, man skauda, nemušk manęs! Aš vežu, vežu... tik nemušk... maldauju!.. Aš padarysiu, ką tik sakysi, tik nemušk!..“

Paskui nerami įtampa iš palengvo atslūgo, ir ligi pat aušros ji tik tyliai kažką murmėjo. Prašvitus rytui, nutilo, prisimerkė ir pagaliau užmigo. Kai pabudo, buvo jau antra valanda dienos. Karštis dar tebemušė, tačiau sąmonė jau buvo grįžusi.

Bet visą tą dieną galva Kristianai tebebuvo sunki, mintys kriko ir drumstėsi. Ne iš karto rasdama reikiamus žodžius, ji ilgai rausdavosi atmintyje, ir tas baisiai ją vargino.

Kitą naktį gerai išmiegojusi, ji pagaliau visiškai atsigavo, bet jautėsi taip, lyg būtų visai kitas žmogus, lyg ši krizė būtų padariusi jos sieloje perversmą. Ji mažiau bekentėjo ir daugiau mąstė. Ką tik išgyventi baisūs įvykiai tarsi nuslinko tolimon praeitin, ji žvelgė į juos blaiviu žvilgsniu ir jautė, kad galva jai niekad nebuvo tokia šviesi. Ir šiame staigiame prašviesėjime, dažnai ištinkančiame žmogų sunkios kančios valandą, visas pasaulis, visas gyvenimas, visi žmonės ir daiktai jai pasirodė kitokie negu lig tolei.

Ir Kristiana aiškiai pajuto, kad ji visiškai vieniša ir visų apleista gyvenime, — pajuto aiškiau nei tą vakarą, kai grįžo savo kambarin po kelionės prie Tazena ežero ir mąstė apie savo vienatvę. Ji suprato, kad žmonės žengia per gyvenimą greta kits kito, bet žengia katras sau, ir nėra tokių dviejų žmonių, kuriuos kas nors neatsiejamai jungtų. Jos išsižadėjo tasai, kuriuo ji be galo tikėjo, tad argi neaišku, kad ir kiti, visi kiti jai tebus ne daugiau kaip abejingi bendrakeleiviai šioj kelionėj, trumpoj ar ilgoj, liūdnoj ar linksmoj — destis ką atneš neatspėjamas rytojus? Ji suprato, jog net ir tada, kai tas žmogus suspausdavo ją savo glėbyje ir jai atrodydavo, kad ji tartum suauga su juo, smelkte prasismelkia į jį, kad jų kūnai susilieja į vieną kūną, o sielos į vieną sielą, — jog net ir tada jie vos mažumėlį tesuartėdavo, vos tesusiliesdavo tais išoriniais neperžvelgiamais kiautais, kuriuose paslaptingoji gamta laiko žmones uždarytus ir atskirtus nuo vienas kito. Ji puikiai matė, kad niekas ir niekad neįstengė ir neįstengs sugriauti neregimos sienos tarp žmonių ir kad gyvenime jie tiek pat toli nuo vienas kito kaip žvaigždės danguje.