Ги Мопассан - Mont Oriolis

Iš prancūzų kalbos vertė

Juozas Naujokaitis

Turinys

Pirma dalis

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

Antra dalis

I

II

III

IV

V

VI

PIRMA DALIS I

Pirmutiniai, patys ankstyvieji ligoniai, jau atlikę vonias, iš lėto vaikštinėja poromis ar pavieniui aukštų medžių unksmėje palei upelį, tekantį iš Anvalio tarpeklio.

Kiti, ką tik atėję iš kaimo, skubiai žengia į gydyklą — didelį pastatą, kurio pirmajame aukšte yra šiltos maudynės, o antrajame — kazino, kavinė ir biliardinė.

Kai daktaras Bonfilis atrado pačiame Anvalio pakraštyje vandeningą mineralinį šaltinį, kurį ir pavadino „Bonfilio šaltiniu“, keli čionykščiai žemvaldžiai, kuklūs komersantai, surizikavo šiame nuostabiame Overnės slėnyje, atkampiame ir vis dėlto smagiame, apaugusiame riešutmedžiais ir didžiuliais kaštonais, pastatyti erdvų namą, pritaikytą tiek gydymui, tiek ir pramogoms: apačioje buvo prekiaujama mineraliniu vandeniu, dušais ir voniomis, o viršuje — alumi, likeriais ir muzika.

Aptvėrė dalį klonio palei upelį ir užveisė parką, be kurio negali apsieiti joks kurortas; padarė tris alėjas — vieną bemaž tiesią ir dvejetą vingiuotų; pirmosios alėjos gale įrengė didelį cementinį baseiną su trykštančia dirbtine versme, kuriai vandenį atvedė iš pagrindinio šaltinio; užstiegė baseiną šiaudais ir pristatė jam sergėti ramaus būdo moteriškę, kurią visi vadina tiesiog Mari. Ši tyli overnietė, visada su balta kepuraite ir švaria prijuoste, beveik ištisai dengiančia jos darbinę suknią, sėdi prie baseino ir, pamačiusi ateinant ką nors iš ligonių, lėtai pasikelia; jį pažinusi, įstiklintoje sukamoje spintelėje suranda jo stiklinę ir cinkiniu kaušu, pritaisytu prie lazdos, atsargiai ją pripila.

Žmogus liūdnai nusišypso, išgeria vandenį, grąžina stiklinę, tardamas: „Ačiū, Mari“, ir apsisukęs nueina. Tada Mari vėl atsisėda ant šiaudinės kėdės ir laukia sekančio.

O tų ligonių, tiesą pasakius, ne per daug. Nuo to laiko, kai atsidarė Anvalio kurortas, praėjo šešetas metų, bet pacientų dabar, septintaisiais metais, kažin ar daugiau nei pirmojo sezono pradžioje. Suvažiuoja čia jų kokios penkios dešimtys, o ir tuos privilioja veikiau graži vietovė, žavus kaimelis, užgožtas milžiniškų medžių kreivais ir drūtais it bokštai kamienais, išgarsėję tarpekliai ir šitas savotiškas slėnis, vienam krašte pereinantis į plačią Overnės lygumą, o kitam atsiremiantis į statų aukštą kalnagūbrį su kūpsančiais užgesusių vulkanų krateriais, kalnagūbrį su nuostabia, žmogaus nelytėta proplaiša, kurioje pilna nuvirtusių arba grėsmingai kybančių uolos luitų ir kuria teka upeliukas, krintantis kaskadomis nuo didžiulių akmenų į mažus ežerėlius, susitvenkusius prieš kiekvieną iš jų.

Kurortas pradėjo savo veiklą taip kaip ir visi kurortai: pirmiausia daktaras Bonfilis išleido brošiūrą apie savo šaltinį. Pratarmėje jis aukštu stiliumi, jausmingais žodžiais išliaupsino šios kalnuotos vietovės grožybes. Epitetus čia jis vartojo tiktai prašmatnius, įmantrius ir skambius, nors ir nieko nesakančius. Visos apylinkės vaizdingos, visur, kur tik pažvelgsi, arba grandiozinės panoramos, arba žavingi jaukūs kampeliai. Visos artimiausios pasivaikščiojimų vietos kupinos didžiai savito grožio, kurs uždegsiąs vaizduotę kiekvienam menininkui ir turistui. Po to autorius iš karto perėjo prie gydomųjų Bonfilio šaltinio savybių: vanduo čia turįs hidrokarbonato, sodos, mišrių druskų, angliarūgštės, litijaus bei geležies junginių ir t. t. ir gydąs visas ligas. Ir čia pat davė jų sąrašą tokia antrašte: „Chroniškos ir ūminės ligos, gydomos specialiai Anvalyje“. Ligų, gydomų Anvalyje, virtinė buvo iš tiesų ilga ir įvairi ir turėjo pradžiuginti visų rūšių ligonius. Brošiūros pabaigoje buvo pateikta ir praktiškų žinių: kiek atsieina butai, maistas, kambariai viešbučiuose. Mat drauge su gydyklos ir kazino pastatu išdygo ir trys viešbučiai: „Splendid“, visai naujas, pastatytas kalno šlaite viršum gydyklos, „Termos“ — naujai nutinkuoti buvę užeigos namai, ir „Vidaje“ — viešbutis, labai paprastai įrengtas iš trijų gretimų namų: juos supirko kažkoks biznierius ir, pralaužęs sienas, sujungė į vieną trobesį.

Paskui vieną gražų rytą Anvalyje išsyk pasirodė du nauji gydytojai, dievaižin iš kur čia atsiradę: gydytojai kurortuose turbūt išsiverčia iš šaltinių, panašiai kaip dujų burbulai. Tai buvo daktaras Onora, overnietis, ir daktaras Latonas, iš Paryžiaus. Tarp daktaro Latono ir daktaro Bonfilio iškart prasidėjo baisūs kivirčai, tuo tarpu daktaras Onora, valyvas, švariai nusiskutęs storulis, visuomet šypsantis, visiems nuolaidus, tiesia vienam jų savo dešinę, o kitam — kairę ir gražiai sutinka su abiedviem. Pirmuoju smuiku vis dėlto groja daktaras Bonfilis, turįs Anvalio kurorto vyriausiojo gydytojo ir mineralinių vandenų inspektoriaus titulą.

Šis titulas — jo galia, o gydykla — jo valdos. Jis praleidžia čia ne tik dienas, bet, pasak žmonių, ir naktis. Rytmetį gal dešimtį sykių bėga iš netolimo savo namo kaime į priimamąjį, kurį įsirengė po dešinei nuo durų, koridoriaus pradžioje. Užsiglaudęs čia, tarsi voras savo tinkle, jis stebi visus, kas tik įeina ir išeina, savuosius ligonius nuleisdamas griežtu, o svetimus — piktu žvilgsniu. Į visus jis kreipiasi bemaž tokiu tonu kaip kapitonas laive, išplaukusiame jūron, ir naujai atvykusieji jo išsigąsta, jeigu tik, žinoma, jų nepaima juokas.

Tą rytą jis taip pat skubiai žengė į gydyklą, plaikstydamasis ilgais nudėvėto surduto skvernais, iš tolo panašiais į paukščio sparnus. Staiga jį sustabdė kažkieno balsas:

— Daktare!

Bonfilis atsigręžė. Jo liesas veidas buvo išvagotas gilių, piktų raukšlių, kurios atrodė juodos, ir negražiai apžėlęs pilkšva, retai kerpama barzda. Stengdamasis nusišypsoti, jis nukėlė šilkinį cilindrą, dengiantį jo plaukus, ilgus, juodus, jau apyžilius — „apyžebrius“, kaip sakydavo jo varžovas, daktaras Latonas. Paskui žingtelėjo į priekį, nusilenkė ir tarė:

— Labas rytas, ponas markize. Tikiuosi, jūs šiandien gerai jaučiatės?

Markizas de Ravenelis, išsičiustijęs nedidelis žmogutis, padavė gydytojui ranką ir atsakė:

— Puikiai, daktare, puikiai, ar bent jau neblogai. Vis dar smelkia strėnas, bet šiaip man jau geriau, kur kas geriau, o juk turėjau dar tik dešimt vonių. Pernai pajutau pagerėjimą tik po šešioliktos, prisimenate?

— Prisimenu, kaipgi!

— Bet ne apie tai aš noriu su jumis pakalbėti. Šįryt atvažiavo mano duktė, ir man reikia dabar pat pasitarti su jumis, nes mano žentas ponas Andermatas, Viljamas Andermatas, bankininkas...

— Taip, žinau.

— Mano žentas turi rekomendacinį laišką daktarui Latonui. Bet aš pasitikiu tik jumis, todėl norėčiau jus paprašyti, kad užeitumėt į viešbutį, kol dar... suprantate?.. Man rodės, kad bus geriau pasakyti viską atvirai... Jūs šiuo metu neužimtas?

Daktaras Bonfilis, didžiai susijaudinęs ir sunerimęs, užsidėjo cilindrą ir atsakė:

— Ne, dabar kaip tik aš laisvas. Jūs norėtumėte, kad eičiau drauge su jumis?

— Taip, žinoma.

Ir apsigręžę juodu sparčiai patraukė lenkta alėja į viešbutį „Splendid“, pastatytą kalno šlaite, kad turistai galėtų gėrėtis plačiu reginiu.

Juodu užkopė į antrą aukštą ir įžengė į saloną greta de Ravenelių ir Andermatų kambarių. Markizas paliko gydytoją vieną ir nuėjo pas dukterį.

Veikiai jis grįžo drauge su ja. Tai buvo jauna moteris, šviesiaplaukė, nedidukė, išblyškusi ir labai graži; jos veido bruožai atrodė kone vaikiški, tačiau drąsus, ryžtingas ir atviras melsvų akių žvilgsnis teikė visai gležnutei, grakščiai jos povyzai savotiško žavesio ir tvirtumo. Sunkios ligos ji neturėjo, — bloga savijauta, liūdesys, kartais ašaros be jokios priežasties, irzlumas be jokio pagrindo, — žodžiu, mažakraujystė. O svarbiausia, ji geidė vaiko: jau dveji metai, kai ištekėjusi, o iki šiol nesulaukia kūdikio.