Ги Мопассан - Mont Oriolis

Jaunas šviesiaplaukis vyriškis įnirtingai čirpino smuiku ir drauge dirigavo trims keistos išvaizdos muzikantams, sėdintiems priešais jį, mataruodamas galvą, į taktą kratydamas plaukus, linkčiodamas priekin, švytuodamas kairėn ir dešinėn tarsi dirigento lazdelė. Tai buvo maestras Sen Landri.

Jis ir jo kompanionai — pianistas, kurio instrumentą kas rytą užkeldavo ant ratukų ir atridindavo iš gydyklos vestibiulio į altaną, didžiulio ūgio fleitistas, kuris čiulpė savo fleitą lyg degtuką, virbindamas ją storais, putniais pirštais, ir kontrabosistas, iš pažiūros tikras džiovininkas, — išsijuosę muzikavo, meistriškai imituodami išklerusios rylos garsus, kurie taip nustebino Kristianą, kai ji dar buvo kaimo gatvėje.

Kai ji sustojo pasižiūrėti į muzikantus, kažkoks ponas pasisveikino su jos broliu:

— Labą rytą, mielas grafe.

— Labas, daktare.

Gontranas pristatė jį Kristianai:

— Mano sesuo. Daktaras Onora.

Išvydusi trečiąjį daktarą, Kristiana vos susilaikė neprajukusi.

Jis nusilenkė ir maloniai pasiteiravo:

— Tikiuos, ponia, jūs ne ligonė?

— Deja, turbūt taip.

Jis daugiau neklausinėjo ir užvedė kitą kalbą:

— Žinote, mielas grafe, netrukus galėsime pamatyti gale kaimo labai įdomų reginį.

— Kas gi ten bus, daktare?

— Senis Oriolis sprogdins savo uolą. Jūs, kaip matau, nelabai susidomėjote, bet mums tai didelis įvykis.

Ir jis ėmė pasakoti.

Visi vynuogynai slėnio gale, toj vietoj, kur atsiveria tarpeklis, priklauso seniui Orioliui, turtingiausiam ūkininkui visoje apylinkėje (kiek žinoma, jo metinės pajamos — daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių frankų). O ten, kur slėnis, jau kiek praplatėjęs, tuoj pat už kaimo, stūkso neaukštas kalnas, tikriau sakant, didelė kalva, ir šitos kalvos šlaituose užveisti patys geriausi Oriolio vynuogynai. Ir pačiame vieno jų vidury, prieš pat kelią, visai netoli upeliuko, riogso milžiniškas akmuo, tikra uola, trukdanti darbams ir užstojanti saulę nemažam to sklypo kampui.

Štai jau dešimt metų, kai senis Oriolis kas savaitę skelbiasi, jog tuoj sprogdinsiąs savo uolą, bet iki šiol niekaip neprisirengė.

Kiekvieną kartą, kai kurį nors iš kaimo vaikinų pašaukdavo į kariuomenę, jis sakydavo išvykstančiam:

— Kai parvažiuosi atostogų, žiūrėk, parvežk parako mano akmeniui.

Ir visi kareiviukai pargabendavo savo kuprinėse pavogto parako senio Oriolio akmeniui. Jis jau turėjo prisipylęs jo visą skrynutę, o uola stovėjo kaip stovėjusi.

Pagaliau prieš kokią savaitę senis su savo sūnum, Ilguoju Žaku, kurį visi vadina Milžinu, pradėjo kalti uolą. Išduobtą didžiulio akmens vidų šįryt juodu pripylė parako, o paskui užtaisė angą, palikdami tik skylutę dagčiui — kempinei, kurią rūkaliai perkasi tabako krautuvėje. Padegs kempinę antrą valandą. Taigi, uola sprogs penkios, gal dešimt minučių po antros, nes dagtis labai ilgas.

Kristiana susidomėjo šia istorija ir iš anksto mėgavosi būsimu reginiu: uolos sprogdinimas kurstė naivią jos vaizduotę lyg koks smagus vaikų žaidimas.

Parkas baigėsi.

— O kas ten toliau? — paklausė jinai.

Daktaras Onora atsakė:

— „Pasaulio kraštas“, ponia, — taip vadinasi visoje Overnėje pagarsėjęs aklinas tarpeklis. Tai viena įdomiausių šios vietovės įžymybių.

Bet štai suskambo varpas. Gontranas sušuko:

— Žiūrėkite, jau pusryčiai!

Jie pasuko atgal.

Priešais juos ėjo aukštas jaunas vyras. Gontranas tarė:

— Na, sesut, leisk tave supažindinti su ponu Poliu Bretinji.

Tada pasigręžė į bičiulį:

— Tai mano sesuo, brangusis.

Kristianai jis pasirodė negražus. Trumpi ir lygūs juodi plaukai, itin apvalios akys, žvelgiančios kone rūsčiai, galva taip pat visai apvali ir stambi, primenanti patrankos sviedinį, Herkulio pečiai. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kažkoks niaurus, nemitrus ir grubokas. Tačiau jo švarkas, baltiniai ir galbūt visas kūnas dvelkė Kristianai nepažįstamu švelnučiu, lengvu aromatu, ir jinai pagalvojo: „Kas tai per kvepalai?“

Jis paklausė:

— Jūs atvykote šį rytą, ponia?

Balsas buvo duslokas.

Kristiana atsakė:

— Taip.

Gontranas pastebėjo, kad markizas ir Andermatas iš tolo jiems moja: reikia skubėti pusryčių.

Daktaras Onora atsisveikino ir paklausė, ar jie iš tikrųjų ketiną eiti pažiūrėti, kaip bus sprogdinama uola.

Kristiana atsakė būtinai eisianti; paskui greitai patraukė brolį už rankos ir, pasilenkusi prie jo, sušnibždėjo:

— Aš alkana kaip vilkas. Man bus labai nepatogu valgyti su tokiu apetitu tavo draugo akivaizdoje.

II

Kaip ir visuose viešbučiuose, pusryčiai prie bendro stalo truko ilgai. Kristianai visi veidai buvo nepažįstami, tad ji kalbėjo tik su tėvu ir broliu. Po pusryčių pakilo į savo kambarį pailsėti, ligi eis prie uolos.

Dar gerokai prieš laiką jinai jau buvo pasirengusi ir visus skubino, kad tik nepavėluotų.

Tuoj pat už kaimo, gale slėnio, iš tikrųjų stūksojo aukšta kalva, bemaž kalnas. Saulės kepinami, jie užkopė į tą kalvą siauru takeliu, vingiuojančiu tarp vynmedžių. Kai pasiekė viršūnę, Kristiana sukliko iš nuostabos — toks platus reginys ūmai atsivėrė jos žvilgsniui. Priešais plytėjo lyguma, bekraštė kaip okeanas. Apsiklėtusi lengvu rūku, žydru ir švelniu rūku, lyguma traukėsi toli toli, gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt kilometrų — ligi vos užmatomų kalnų. O pro skaidrų plonytį ūkanos šydą, plevenantį viršum tos plačios erdvės, galėjai įžiūrėti miestus, kaimus, miškus, didelius gelsvus pribrendusių javų ketvirtainius, didelius žalius pievų ketvirtainius, fabrikus su ilgais raudonais kaminais ir juodas smailiabokštes varpines, pastatytas iš užgesusių vulkanų lavos.

— Apsigręžk, — pasakė jai brolis.

Kristiana apsigręžė ir išvydo kalnyną, didžiulį kalnyną, sėte nusėtą krateriais. Priešais jį tįsėjo Anvalio slėnis— plati žalumos banga, kurioje dūlavo siauri tarpeklių kontūrai. Ištisas medžių srautas kilo stačia atšlaite aukštyn ligi pirmosios keteros, užstojančios tolesniąsias. Kristiana stovėjo su broliu kaip tik toj vietoj, kur kalnai pereina į lygumas; iš čia gerai matyti visas kalnynas, kuris traukiasi po kairei Klermon Ferano linkui, keldamas į žydrą dangų keistus nupjautus kaukarus, panašius į bjaurius spuogus: tai vulkanai, negyvi, užgesę vulkanai. O pačioje tolybėje tarp dviejų aukštų gūbrių kyšo trečias, didingas, dar aukštesnis ir tolesnis, su apvalia viršūne, ant kurios dunkso kažkoks keistas pavidalas — sakytum griuvėsiai.

Tai buvo Piuji de Domas, Overnės kalnų karalius, masyvus galiūnas, tebelaikąs ant savo galvos karūną, uždėtą pačios didžiausios tautos — romėnų šventovės liekanas.

Kristiana sušuko:

— O, kaip man čia bus gera!

Ir jau dabar jai buvo gera, jau dabar jinai jautė tą palaimą, kuri persmelkia mums visą kūną ir sielą, išplečia krūtinę ir tarsi grąžina jaunatvę, kai mes ūmai patenkame į žavingą šalį, mielą akiai ir širdžiai, ir mums pasirodo, kad toji šalis mūsų laukė ir kad mes patys jai sutverti.

Kažkas šūktelėjo:

— Ponia! Ponia!

Kristiana pamatė netoliese daktarą Onora — jį buvo lengva pažinti iš aukštos skrybėlės. Daktaras skubiai priėjo ir nuvedė markizo šeimą į kitą kalvos šlaitą, į nuokalnią pievą šalia jauno miškelio, kur jau laukė koks trisdešimt žmonių — atvykėlių ir vietinių kaimiečių.

Stati atkalnė leidos nuo čia žemyn ligi pat Riomo kelio, nusodinto pavėsingais gluosniais, po kuriais vingiavo mažas upeliūkštis; o ant jo kranto, vidur vynuogyno, stūksojo smailiaviršūnė uola, prie kurios klūpėjo lyg melsdamiesi du vyrai.